Flirtas su mirtimi

Vaikystės vėlyvais rudenimis ir ankstyvais pavasariais – dažniausiai didžiausioms metų šventėms  Kalėdoms ir Velykoms mano tėvai skersdavo kiaulę. Mums, vaikams, liepdavo būti troboje ir nežiūrėti. Tačiau. Kuo labiau drausdavo, tuo smalsiau mums būdavo. Mes matėme viską. Kaip užneria kilpą ant knyslės ir cypiančią kiaulę tempia laukan, šiek tiek kilstelėtą pririša prie kuolo ir kaip tėvas ilgu išgaląstu peiliu žaibiškai pasiekia žvieglės širdį. Kliūsteli kraujas ir mama skubiai didžiulį emaliuotą puodą, baltą ir su gėlytėmis, kiša po raudonu kraujo šaltiniu ir maišo maišo, kad nesukrešėtų. Kartais šitą darbą patikėdavo man.  Paskui darydavom kraujinius vėdarus. Mėgau kimšti kruvinas kruopas į išplautų žarnų vidurius ir valgyti mėgau. Ne žalius, virtus vėdarus.
Tiesa, kartais tėvui nepasisekdavo. Tada kiaulė kurį laiką vytuodavo. Būdavo, kad kraują iš kiaulės vidaus tekdavo semti samčiu.
Kitas mūsų mėgstamas darbas būdavo kiaulę svilinti. Svilinimas vykdavo dviem etapais. Tai buvo mėgstamiausias mūsų, vaikų, darbas, nors aparatą kiaulei svilinti, iš kurio šnypšdama sklido aštri mėlyna šviesa, lyg raudonas breneris būtų miniatiūrinis pilvotas slibinas  – o slibiną vaikų rankoms sunku nulaikyti. Rankos pavargdavo. Bet mus, vaikus, besiveržiančius svilinti kiaulės, nulaikyti būdavo dar sunkiau. Tai teikė tokį malonumą.
Iš pradžių svilindavome šerius. Tačiau didesnį estetinį pasitenkinimą neabejotinai teikdavo antrasis svilinimo etapas. Kai jau kiaulė švari ir tu ją taip nuosekliai gražiai nurudini, ir negali per daug rudinti, kad nesudegintum. Toliau – kiaulės plovimas, savotiškas atmirkymas ir kaišimas – kiaulytės oda tapdavo švari švari ir tiesiog šviesdavo, balta oda kaip saulė išlįsdavo iš po nukaišto rudo sluoksnio kaip seksuali žvaigždė iš po juodų nakties patalų vien nėriniuotas apatiniais be kelnaičių. Šituos darbus aš nuoširdžiai mėgau ir prie jų veržiausi.
Toliau sekė kiaulės išdarinėjimas. Čia jau mūsų, vaikų, kompetencijos ribos baigėsi. Mes tik žiūrėdavome kaip į sniegą sprandu krinta kiaulės galva, į vieną indą lašiniai, į kitą mėsa, kaip kirviu būdavo trupinamas kiaulės stuburkaulis – bene skaniausia skerstuvių dalis ir energingu judesiu išpjaustinėjamos  mėsos juostos, tai, kas kiaulėje brangiausia – mes juos vadindavome palindricais. Keli gabaliukai palindrico likdavo virti skerstuvių puode.
Mama likdavo tvarkyti kiaulės vidurių. Išplovusi išmatas iš žarnų, nuo plonųjų peiliu bet dažniausiai pagaliuku braukdavo storą gleivėtą sluoksnį. Toliau – dvi dienos darbo. Mėsos malimas, sūdymas mediniame kubile, šaltienos virimas, kepenų pašteto darymas. Vėl labiausiai patikdavo daryti dešras, kai mėsa jau sumalta – rankose laikyti iš metalinio vamzdelio  grobe tvinkstančią mėsą. Darbas reikalavo ypatingos atidos. Užsisvajoji, ir plonutė žarna plyšta! Reikėdavo švelniai pilną žarną leisti tarp rankų, kad ji būtų pakankamai standi ir ne per minkšta ir leisti suktis į tobulą ritinėlį, primenantį saulės atokaitoje besiilsinčią juodąją gyvatę.
Žadėjau rašyti visai ne apie tai... Bet, matyt, kiaulės pjovimo ritualo tema pagauna kaip stipri upės tėkmė. Viskas turėjo būti kitaip. Kažkaip lengvai ir sklandžiai, kaip, jau nebeapsiverčia liežuvis. Kažkas gal net apie meilę ar bent jau stiprių ir silpnų nervų aptarimas, jų stiprinimo būdai. Kažkas čia ne taip. Kažkaip ne taip. Kaip dabar – nei iš šio nei iš to?
Tą mirksnį kai pabudau, gatvėje užgeso šviesos ir aš supratau, jog yra apie dvyliktą nakties. Galvojau apie stebuklus darančius dr. Šiuslerio druskos kristalus, o iš tikro tai tabletes Nr. 5 kaip Nr. 5 Chanel, kurias pasikiši po liežuviu ir sučiulpi. Pabudusi aš ėmiausi kristalų terorizavimo strategijos – jie privalėjo man padėti užmigti. Kai pabundi antrą trečią iki ryto, tai dar kaip ir normalu, bet pabusti dvyliktą ir nebeužmigti iki šešių – net man patyrusiai nemigos specialistei tai atrodė šiek tiek per daug. Priėmiau tai kaip ūmų atvejį, besitęsiantį beveik keturiasdešimt metų (sakyčiau virš trisdešimt, jei būčiau iki trisdešimt penkerių), ir tą, pirmą dieną, priėmiau šešių kristalų per dieną dozę. Aš taip stipriai terorizavau kristalus, jog jie neištvėrę, jau po pirmos dienos vartojimo pateisino mano lūkesčius ir aš užmigau. Šlovė kristalams!
Jis praėjo pro mane su kita moterimi, ir net nežvilgtelėjo į mane, apsimetė, kad esam svetimi, nors buvom pažįstami ir bendravom.  Nutariau, jog su ta moterimi pro šalį jis eina praeityje, kada manęs dar nepažinojo. Paskui varčiau nuotraukas, kuriose jis buvo su kitomis moterimis, įtariai ieškodama meilės ženklų, bet dažniausiai mačiau kažin kokį oficialumą, net jei nuotraukoje jie būdavo ir apsikabinę. Bet jis sugrįžo. Ir paklausė, ar neperlenkęs lazdos. Ir nors mano širdį buvo sugėlę tūkstantis bičių aš pasakiau, kad ne. Ir tada apkabinau jį ir glaudžiau prie savęs, o mano krūtinėje daužėsi širdis. Ir nežinojau, ar jis atpažįsta mano besidaužančią širdį kaip meilės ženklą jam, bet aš atpažinau savo besidaužančią širdį kaip meilės ženklą jam.
Pabudau besidaužančia širdimi iš košmaro apie meilę. Supratau, jog dabar druskos kristalai nė už ką man nepadės ir negalėjau jų už tai kaltinti. Nepaskelbiau karo ir neįvykdžiau teroristinio akto prieš kristalus, nuolankiai laukdama šeštą valandą sučirškiant žadintuvo. Ir šeštą valandą žadintuvas negailestingai nuplėšė nuo mano veido nemigos šydą, išprievartaudamas mano regėjimą. Turėjau keltis, kaip jau turiu keltis daugybę dienų. Esu sveika ir mano veido oda lygi. Esu visa lyg išlindusi iš po karšto būties lygintuvo.
Pažįstu ir kitą vyrą, besimeilinantį ir besiglaustantį su peiliais, viešai deklaruojantį meilę šaltiesiems ginklams ir propaguojantį flirtą su mirtimi. Toks vyras – ne mano nervams. Ne tik dėl to.
Mažytė, gal penkerių, o gal jau šešerių metų, vasarą, kada tėvai išvažiavę į pievas prie šienų, buvau likusi viena namuose, kai į mūsų kiemą iškviesti apžiūrėti sergančio veršiuko įvažiavo veterinarai.
-Greitai nešk peilį, - pasakė vienas.
Akimirksniu supratau, kame reikalas. Akimirksniu. Greitai įbėgau trobon ir pradėjau rinktis visus namuose tūnančius peilius lyg nuodingas gyvates, taip ir siekiančia žmogui įkirsti į kulkšnį, lyg šis – mažasis princas būtų, grakščiai išsineriantis iš savo žievės,  – stalčiuose, ant stalo, nukištus giliau, kiaulinius ir kasdienius. Surinkau juos visus į glėbį ir paslėpiau.  Nebuvau kvaila, supratau, kam jų reikia. Paslėpiau peilius taip, kad tie veterinarai niekada jų nerastų. Niekada niekada gyvenime. Nekenčiau tų veterinarų ir nė nesiruošiau lįsti iš trobos. Atsisėdau ant slenksčio kambaryje ir raudojau. Raudojau ir raudojau, kol grįžo mano tėvai.
Gal aš ir pasakiau puolusi mamai į glėbį „ką jie padarė“, o gal ir ne. Kas dabar žino.
Veterinarai rado savo peilį. Galbūt aš ir mačiau daržinėj pakabintą veršiuką išžargintą perrėžtą nuo viršaus iki apačios, nudirta oda. Man atrodo, kad mačiau, bet nesu tikra.
Galbūt tai jau buvo kitas kartas. Ir galbūt ten kabojo ne veršiukas, o jautis, kurio galvą mums, vaikams, reikėjo užkasti. Pamenu, buvo tokia didelė ir sunki, jog mes su broliu dviese ją vos panešėme.  Ir dar man atrodo, jog su broliu susipešėme kasdami duobę jaučio galvai palaidoti, žemė buvo kieta, o lopeta sunki.
Tradicijos yra tradicijos. Tradicijos virti šaltieną iš jaučio galvos mūsų šeimoje nebuvo.