Dažnai kamuoju prašymais kvailais:
Ką nors sakyti man, įvardint apibrėžti...
Bet argi žodžiai gali ką pakeist?
Ar maloniau, išgirdus komplimentą lėkštą?
Atleiski man - juk moterim gimiau.
Ir kraujas moteriškas mano gyslom teka.
Ištarti nieko neprašau daugiau -
Visi pasaulio žodžiai tavo žvilgsny dega.
Prisilietimai - iškalbingesni.
Glamonės švelnios apie tavo meilę šnabžda,
Ir pirštai, kai man plaukus kedeni...
Gražiai šneki per bučinį aistringą, karštą.
Kiek daug dalykų tu man pasakai!
Girdžiu, ką trokšta visos moterys girdėti.
Nereikia žodžių, bet prašau labai -
Tik niekada, brangusis, nenustok kalbėti.