Sproklė

Suskeldėjusiomis rankomis pliekiu lyg rykštė savo apsiblaususį kūną. Dūriai ritmingai kartojasi, o aidas kažkur nusineša juoką.

Skaldau, trupinu, o po to lipdau mozaiką iš sutrūkinėjusių minčių. Sakau sau – nekenčiu tavęs, dink iš mano supelijusios savasties! Leisk man būti ne sprogstamąja bomba. Leisk suklusti, kaip ritmingai dundena vagonai. Paliepk.

... Tik mozaikai vis vien, nors ir trūksta vientisumo. Vienas gabalėlis išskilęs, kitas išdubęs. Tas minčių sūkurys tik trūkčioja kaip Morzė...

Taigi paliepei atsiprašinėti. Neslysti ant savęs. Ir už tai atsiprašinėti. Protas šįkart ne maištautojas, o ieškotojas ramybės. Šįkart jausmai virto nevaldomais vilkais. Baimei suteikti sparnai!

Suvokiu, kad visa kas ne mano galiomis. Suprantu, kad susitaikyti negaliu. Už tai sudegusiomis lūpomis bandau surinkti mozaikos šukeles. Už tai žadinu save: plaku išdžiūvusiais žabais, kad klaikiai sopėtų. Nes girdžiu, kaip sakai: šįkart renovacija nepadės.