Gal dar bus...

Nuvesk prie krioklio susipynusio
Į laumės plauką ašutinį
Kaip kažkada vaikystėje
Už rankos susiėmus
Paunksmėmis
kai glaudėmės
Bijodami išduot mintis
Rasakiloms
Už rankų susikibę lyg vaikai
Valiūkiškai patiklūs vėrėm
Vėrinius iš spanguolių...
Buvai naivus, o aš buvau baikšti
Kaip stirna javuose paklydus
Ir vylėmės gyvenę
kvapu rugių, artojo kauburiu pravertu
Lyg kaukų vartai žemėje...
Atgniaužus delną pamirštu
Tą vaiskią rūgštumą raudonio
Spanguolių tarp lūpų
Tavo – delno linijų
Gilyn įrėžtų
Laiko šukių  - Advento laukimo - rato
Rėdos
Spirale grįžtančio be
Jau išgerto kraujo lūpose,
Be nuodėgulių krosnyje
Ir duonos kapo
Odon įstrigusio
Tarytumei  rakštis su sopuliu
Delnuos, gerklėj ir lūpose
Totemuose
Kuriuos man palikai tausot
Kaip savo mantiją
Išsiūtą saulės svastikomis ir
Perkūno kryžiais.

Gal laumės vėl surinks rasakilas?..