Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Neprisemu tos vietos kur pirmą kartą atmerkiau akis, ir niekada nebandžiau to klausti savo tėvų, nes nemanau, kad tai turi nors kokią prasmę ar yra svarbu man. Mane labiau domina ta vieta kur aš susiformavau kaip asmenybė, kur praėjo pirmi mano gyvenimo metai, kur aš nusprendžiau kas yra tikra, kas ne, ar kur aš tai bandžiau padaryti. Tai ta vieta dar dabar pasiveja mane prisiminimuose, užgožia akis ir senais ir kartu naujais vaizdais man primena, kas yra šiltas vėjo pakeltas tepaluoto geležinkelio kvapas, kas yra vanduo ant naktines žolės, kas yra tyli tos vietos paslaptis, kas yra rūkas virš dviejų upių. Ta vieta nepaleidžia manes ir nors aš dabar jau toli ji dar bando mane susigrąžinti, ir aš grįžtu kiekvieną naktį, sapnuose, kaskart išnaujo išgyvenu ir patiriu didingą jos sodo galybę.


          ..........

Ondatrų įlanką nebuvo vaikų žaidimų aikštelė, mes vadinome ją įlanka, nors labiau tai buvo ežeras, keliais smėlėtais paplūdimiais maudynėms ir dumblėtais nendrėtais krantais, kur karštomis vasaromis, nusekus vandeniui išryškėdavo ondatrų pusiau apsemtos olos, ten mes medžiojom. Buvom tokie jauni, kad galėjom medžioti tik jas, aišku mes dar gaudėm žuvis ir vėžius, bet didžiausio susikaupimo ir pastangų reikalavo ondatrų medžioklė. Norint pagauti ondatrą reikia nemažai pastangų, mokėjimo ir kantrybės, ypač jai tau yra vos keturiolika metų. Tai įmanoma tik tam tikru metų laiku, kai vanduo nėra nusekęs per daug ir nuo olos iki kranto yra mažiau nei keli centimetrai drėgno molino kelio, reikia laukti kol saulė sustos tarp šakotų eglių viršūnių ir dangaus, kol dar pakankamai tamsu ir nendrės netapo tamsiu jų prieglobsčiu. Reikia laukti kol išalkusi ondatra išlys iš savo olos, aišku ten galima pastatyti ir kilpą, kaip tai daroma kiškiams, bet tai nėra labai efektyvu, nes krantas per drėgnas ir kilpa šiek tiek užsmaugusi žvėrelį ištrūksta ir jis gyvūnas ilgai kankinasi ir paskęsta ežero dugne, tai niekam nenaudinga. Todėl įsimozoji dumblu, kad savo žmogisku kvapu neisšsiduotum, ir išplėtęs kilpą, ir vos per kelis centimetrus paslėpęs ją olos minkštuose kraštuose, stebėdamas pūvančios žemės burbuliukus, lauki palenkęs galvą virš olos. Ondatra kyšteli galvą vienąkart staigiai ir itraukia atgal, taip dažnai suklaidinami nepatyrę medžiotojai jie reguoja per greitai, o tada ondatra neišlys iš urvo visą naktį, turi būti kantrus ir laukti kol žvėrelis bus pasiruošęs antram galutiniam šuoliui, o tada jau nėra ko laukti, būtinas tikslumas, vienas colis lauke atsidūrusio kūno turi būti staigiu judesiu sutrauktas jau paruoštos kilpos, kai žveris jau patenka į spąstus, abiem rankom kilpos vielas reikia traukt į skirtingas puses ir labai stipriai, dažnai prarandama pusiausvyra ir gali įkristi į vadnenį, todėl geriau bandyti atlošti nugarą ir kristi į krantą, bet nesustoti tempti vėlų, kitaip atsipalaidavus kilpai žvėrelis dar gali pabėgti. Tik taip galima pagauti ondatrą nesužalojant jos kailio. Būtent tai mes ir darydavom, vasaros vakarais prie ondatrų įlankos, seno supelkėjusio ežero.

Mano tėvas kaip ir visi kiti kaimelio gyventojai buvo medžiotojas, tikras medžiotojas, tas amatas maitino ir rengė mūsų šeimą, ir tai buvo daugiau nei amatas tai buvo gyvenimo būdas. Medžiotoju galima tapti tik medžiojant, miškas pats tave mokina šio amato, tėvas man visada saklydavo, kad turi klausyti ką tau sako vėjas pučiantis tarp medžių šakų, vandens tekėjimas ir visad tylinti žemė, jis sake kad miške viskas suiję tarpusavy, kad iš keletos lapelių krustelėjimo ar kelių kėkštų klyksmų gali atskirti, kas prie taves artėja gruobuonis ar ne. Mano tėvas buvo labai patyręs ir gerbiamas medžiotojas, jis mokėjo pamėgdžioti įvairių žvėrių balsus, tai galėjo padaryti beveik kiekvienas medžiotojas, bet niekas negalės subliaut taip kaip briedis ar suūkt taip kaip pelėda, visada žinai, kad tai tik medžiotojas. Todėl kai aš saulei nusileidus išgirsdavau pelėdos ūkavimą ,ondatrų įlanką pasiekūsi iš kaimelio pusės, aš žinodavau, kad tai mano tėvas, išėjas į verandą ir kviečia mane gryšti namo, keista bet tik mane viena taip šaukdavo namo ir tik vakarais, pietums pareidavau pats.

Bet tą vakarą kai sutemos tapo naktimi neišgridau nei tikros pelėdos nei tėvo ūkavimo, buvo vasara bet naktis buvo per šalta ir tik stovėdamas klupčiomis galėjai šildytis nuo dieną įkaitusios žemės sklindančia šiluma. Bet kai ir tai nebepadėjo aš pasukau namo, laukti ondatros jau jau nebebuvo prasmės, buvo per šalta ir urvas kūrį aš pasirinkau tikriausiai buvo tuščias.

Kai esi vaikas tau daug kas yra draudžiama, bet augdamas tu nepaisant draudimo vis daugiau pažysti, tau niekas nesako ir niekas neaiškina, bet stebėdamas tuos paslaptingus suaugusiūjų ritualus  tu bandai juos suprasti, pradedi suvokti kiekvieno daikto vaidmenį ir pačią rituolo prasmę. Pažinau mėtinės dektinės kvapą, kambarys buvo pilnas vyrų, visi jie  buvo kaimelio medžiotojai, nenorėjau būti pastebėtas, todėl praslinkau sienos krasštu kuo toliau nuo stalo nušviesto nepridenktos lepmos elektrinės šviesos, ant sienų žaidė naktinių drugių šešėliai, šešėlius aš mačiau ir vyrų akyse, vienas jų, man buvo gerai žinomas, aš jį vadindavau dėde, nors jis nebuvo mano giminė ir net nebuvo geras medžiotojas, bet motinos mums vaikams liepdavo kartais imti iš jo pavyzdį, jis buvo labaio teisingas žmogus ir dažnai su vaikais eidavo žvejoti ir vežiauti, jis buvo toks kaip mes, retai kada eidavo su vyrais į briedžių medžioklę, bet niekas geriau už jį negaudė ondatrų ir bebrų. Dabar jis sėdėjio prie stalo rankose drebindamas aliuminį pusiau nugerta puodelį. Gėrimas nebuvo skirtas sušildyti medžiotojus ir šautuvai sustatyti prie sienos nebuvo skirti šaudti briedžiams, tik ne šiandien buvo per tamsu ir per šalta.

Kai dingtsa ondatros jauniklis ji pasidaro labai neatsargi ir lengviau pažeidžiama, jos jaunikliai yra silpnoji jos vieta, kuria medžiotojas gali pasinaudoti, jai jis nori sugauti daugiau negu vieną per naktį, jis taikosi į jauniklį, kartą man pačiam teko matyti kai pašautą jauniklį ondatrą pati išnešė į krantą ir krito nuo kulkos. Kai dingo dėdės dukra mes tapome pažeidžiami kaip ondatros, mano tėvas, kuris gerai išmanė gamtos kalbą ,todėl jį kankino nerimas, bet jie neturėjo pasirinkimo.

Kai tau keturiolika metų, tu dar nesi suaugęs, bet esi jau per jaunas, kad galėtum visada trainiotis prie įlankos bandydamas pasmaugti kokią ondatrą ar su fakelu sugauti kokį dvižnyplį, nebegali šaudyti tik į nejudančius taikinius medyje, ateina laikas kai turi kartu su kitais mokintis sekti briedžių pėdomis ir klausytis miškų balso. Mano mama visada su ašarom akyse išlydėdavo mane į medžioklę, jai nepatiko matyti mane su šautuvu ant peties ir žalia murzina tepalauota kepure, traukianti kartu su kitais smėlėtu vieškeliu į mišką, o mano tėvas norėjo, kad iš manęs išaugtu toks pat medžiotojas kaip ir jis pats, jis norėjo senatvėje matyti mane ant pečių parnešantį jauną elnią ar briedžio jauniklį. Tie metai buvo metai, kai aš turėjau palikti ondatrų įlankos krantą ir miške tapti savimi, metai kai del mano globos varžėsi mano paties tėvas ir motina. Ir šį kartą, kuris tikrai buvo ne eilinis atvėjis, mano tėvas įžiūrėjo proga dar vienu žigsniu pastumti mane arčiau miško, toliau nuo krano ir toliau nuo geležinkelio, kuriuo jau tiek daug mūsų jaunų, paliko šitą archajiška, laukinį sodą.

Kaimiečiai buvo santūrųs žmonės, tokia buvo ir mano mama, ji neverkė ir nepuolė tevui po kojom ji neprašė, kad jis paliktumane dar vieniems metams, nepadarė to nėviena motina, tų vaikų, kurie smėletu vieškeliu išėjo iš kaimo per mišką į jų stovyklą.

Kai už antros iš susikertančių upių, atsikraustė jie manęs nebuvo šiam pasaulyej net gemalo pavidalu, nebuvo manęs nei mano jaunų tėvų mintyse ir svajonėse, tik pati gamta galėjo žinote mane tokį busiant. Jie atsikraustė čia savo vežimėlias, turėjo keletą krovininių arklių ir daugybę šunų, kalbejo sunkiai suprantamai ir tik del jiems vieniems žinomų priežaščių jie čia pasiliko. Seniai sakė, kad jie klajokliai, kad dings iš čia, kad jie nemylį žemės ir nemoka kalbėtis su ja, jiems brangi jų pačių laisvė ir kad savo dainas jie linkę dainuoti kas nakt po kitu dangum. O mūsų moterys pamego jų šilkus, spalvotas skaras gintarinius karolius jos mainė į savo sūnų sumedžiotus ondatrų kailius, klausėsi jų dainų ir kaimo vaikai, bet bėgant laikui mes išmokom jais nepasitikėti, netikėti jų kortų burtais jų pasakomis laužtomis iš delno linijų, mes nenorėjom mokintis jų kalbos ir jų saikingai vengėm. Jie nemedžiojo mūsų elnių ir briedžių, nesmaugė musų bebrų todėl buvo lengviau juos pakęsti. Kai aš atėjau į pasaulį jie jau čia buvo, ir mano mintyse jie liko kartu su įlanka, geležinkeliu kaimu ir mišku, jie buvo mano pasaulio dalis kaip ir ondatros, aš nežinojau, kad tą naktį, kai virš laukinių rugių lauko pakilo raudona pilnatis, o sėlinnančių medžiotojų iškvepiami garai kalbejo apie artėjančia jų kūnų mirtį, kai aš drėgnais delnais klupau ant kelio smėlio ir per laukus kartu pasukau miško link, mano pasauliui buvo lemta sugriūti.

Upelyje kuris tekėjo ir maitino ondatrų įlanką aš rasotasi rytais ir iki karšto vasariško vidudienio, po akmenimis ieškojau vėžių ir su keliasi metrais valo žvejojau upėtakius, kartu su kitais kaimynų vaikais, tada kai saulė būdavo per aukštai ir pagauti upėtakį jau buvo neimanoma, mes su kitais ant slidžių upelio akmenų žaisdavom kalvos karalių, pasiraitodavom kelnes ir brisdavom į vandenį, stumdidavomes ir slysdavom, namo laimingas gryždavo tas kuris ilgiausiai išsilaikydavo ant slidaus upės akmens ir tapdavo kalvos karaliu. Tarp mūsų buvo toks liesas vaikis, kuris mokėdavo puikiai išdrožti iš nendrės švilpynę ir puikiai ją švilpauti, bet retai jam kada pavykdavo pagauti ondatrą ar sužvejoti upėtakį, manau jis del to labai pergyveno, jis niekados nebuvo tapęs kalvos karaliumi, jis buvo per liesas. Kartą mums atėjus prie upės pasigauti kokią žuvį pusryčiams mes neradome akmens, ant kurio buvo žaidžiamas kalvos karalius, jis atėjo čia naktį ir ištempė jį į krantą, tempė jį labai toli toliau negu slėnis ir jį paslėpė, akmuo buvo labai didelis jam išjudinti nebūtų užtekę kelių berniukų, o jis tai padarė vienas, jis vienas iš upės dugne ištraukė tą nekenčiamą akmenį. Mes aišku susiradome kitą, bet jis daugiau niekada nėjo su mumis žaisti kalvos karaliaus, jis vis dažniau žaisdavo vienas, matydavau jį kitam įlankos krante su kilpomis laukiantį ondatros, tų metų žiemą jis įlužo ant plono ledo eiodamas poledinėn žuklėn, jo niekas neišgelbėjo, nes jis buvo vienas. Dabar man man brendant per tekantį upelio vandenį, mano batams slystant ant apaugusių jo akmenų, aš jaučiau vandens šaltį ir galvojau apie tą liesa vaikį, kuris gerai švilpdavo švilpynėm, kurias pats droždavo iš senų pageltusių nendrių.

Sėlinimas labai sunki medžioklės forma, visas kūnas turi paklūsti tavo valiai, žvėris neturi girdėti tavęs labiau nei girdį vėją ir šnarančią žolę, daug lengviau ką nors sumedžioti, jai pažysti savo grobį, esi matęs jo pėdsakus ir žinai kaip ir kur jis vaikšto, tada gali jo laukti ten kur žinai,kad jis eis. Jie mūsų laukė, o męs sėlinom . Iki jų stovyklos buvo likęs tik nedidelis plotelis miško, nedidelę paparčiais ir pušimis apaugusi kalvelė, tada aš išgirdau pirmąjį šūvį, pokštelėjo medžioklinis dvivamzdis, mes pakilom iš po žolių prieglobsčio, ir pasileidome bėgti į priekį, reikėjo prasiveržti prie stovyklos ir ten rasti vieną iš mūsų, mes žinojom, kad dėdės dukra yra pas juos, nebuvo laiko laukti išpirkos prašymo, kaimo gyvetnojai buvo linkę spręsti problemą iš esmės. Aš iššoviau du kartus į kalvos pusę, ir vėl užtaisiau savo dvivamzdį, girdėjau vyrų riksmus, kažkas iš mūsų jau buvo prasiveržęs prie stovyklos ir fakelu mosikavo prie jų vežimį ir palapinių, plykstelėjo liepsna ir aš pirma pajutau jos šilumą ir tik poto išvydau šviesą, aš nemačiau į ką šaudau, aš nežinojau kas buvo tose palapinėse, kurios tapo skyletos nuo mano medžioklinių šaratų, skirtu galabyti šernus,o ne žmones. Mačiau čigonus mosikuojančius mečėtėmis, mačiau ant jų kraują. Toks vienas skarotas rudaakis išdygo ir prieš mane, tik ant jo mečėtes buvo mano kraujas, o mano dvivamzdyje nebuvo nė vienos kulkos, aš bandžiau pasiekti peilį kabantį man prie šono ir pajutau skausmą tarp šonkaulių, ranka sustingo, jis buvo užisomojąs taikė į mano kaklą bet taip ranka taip ir liko ore laikydama kruviną mečėtę, nuo jos ant smėlėtos žemės varvėjo mano kraujas, jo rudose akyse žibėjo degančios palapinės ugnis, į mane žiūrėjo klajoklis kuris žinojo, kad yra ne karys, o aš žinojau kad dar nesu net medžiotojas, aš negalėjau pasmaugti jo taip kaip ondatros, ir jis tik grybštelėjo dar kartą mane savo mečetę kliudydamas tik mano koją, jis pabėgo, aš taip pat, visi pabėgo, tie kas dar galėjo. Bijojau kristi miške be samonės, nenorėjau, kad mano žaizda suostu vilkai, nenorėjau pabusti jų laižomas, griūdamas ir vėl kildamas perbridau per upelį pasiekiau geležinkelį, minutei užguliau ant jo uosdamas jo tepalų smarvę ir šaltą metalą, mano kruvinos rankos antspaudas liko ten. Ilgu kirtimu nusigavau iki ežero, įkritau į nendres ir paskutinis garsas kūrį girdėjau tebuvo mano paties širdies plakimas.

Jeigu medžiotojo dukra ar sūnus grybaudamas ar uogaudamas patenka vilkų gaujai į nagus, medžiotojas išeiną į mišką ir sumedžioją vieną vilką, taip pat elgiasi vilkai todėl jie ir žmonės pastoviai kariauja.

Aš pabudau saulei vos pakilus virš medžių, rūkas sukuriais sukosi virš auksinę spalva nudažyto ežero, burnoje jaučiau savo paties kraujo skonį, karčios ašaros užstrigi mano gerklėje stipriai rankose spaudžiau savo šautuvą, galėjau eiti mano žaizdos nebuvo rimtos, ryžtingai nušlubavau iki jų stovyklos, aš turėjau vienas sumedžioti tuos vilkus,kad jie daugiau nebegrobtų mūsų vaikų. Bet jų ten neberadau, jų klajokliška prigimtis išvedė juos iš čia, teliko tik krūvos pelenų neužkasti kaimiečių lavonai ir ilgamečių ugniakūrų žymės, aš nieko nebegalėjau padaryti tik vaikyti nuo savo bendrų lavonų varnas, ir laukti.


Kaunas 2001 06 12
2001-06-17 23:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-01-19 23:05
Vai
Vai
evoliucija, et, evoliucija.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-20 11:50
Verdi
Geras, labai geras. Kai ateis vasara, aš jį atsispausdinsiu.
Tik šiek tiek prastokai su skyryba, ir nereikia tiek daug taškų po įžanga— prasmė nuo to nesikeičia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą