Kaip susikalbėti su nykštukais?

Šiąnakt Argytė ir vėl sapnavo žemuoges. Žemuogių laukymę, stiklinę žemuogių, žemuogių mozaiką besikeičiančiais raštais – tokią, lyg matytum žiūrėdama pro žaislinio kaleidoskopo akutę. Žemuogių spalva sapne nebuvo vien raudona, sapne jos įgaudavo ir gervuogių, ir mėlynių, ir juodųjų serbentų spalvą… Žemuogės šią vasarą, kaip ir kitomis, smarkiai užderėjo Babytės ir Senelio sodybos pakraščiuose, pievoje esančiame medynėlyje, Cedroniškio  miško įlomėlėse ir progumėlėse. Argytė nemoka žemaitiškai, nes ir jos seneliai, jaunystėje ragavę miestelio gyvenimo, ne itin kietai žemaičiuoja. O vaizdingų miško vietovių vardų mergaitė išmoko iš savo tėvų, kalbančių gražia literatūrine kalba.

Vakar vakare žemuogiavo jiedvi su Babyte: rado daug, prisirinko ir su pienu valgyti. Bet žemuogiauti su Babyte ne taip smagu, kaip su Tėveliu ar Mamyte. Babytė vis skuba dirbti: tvarkyti šieno, krauti jo į kupetas, taisyti valgį gyvuliams ir žmonėms, ir daryti dar begales kitų darbų, apie kuriuos jos anūkė nė nenumano. Štai ir žemuogiaudama Babytė vis kalbėjo, kad dar viena pieva liko nenušienauta ir labai reikės Tėvelio pagalbos, kad reikia ruošti žiemai ir krauti į malkinę malkas… o  kas visa tai darys – aišku, Tėvelis, na gal dar Tėvelio brolis, Argytės dėdė Martynas pagelbės, Senelio juk sveikata nebestipri, avilius dar sugeba prižiūrėti, žolę aplink sodybą irgi nupjauna, bet sunkesnių darbų nebepagali… Kai žemuogiauja su Babyte, Argei šis smagumas greit nusibosta. Babytė gera, ji taip skaniai iškepa kiaušinienės su kumpiu ar suplaka „gogelmogelio“, tik šnekėtis su ja Argytė neturi apie ką… Babytė tik lekia, lekia, lekia dirbdama darbus... ir tik retkarčiais, Mamytei atvažiavus, virtuvėje prisėdus iki vėlios nakties pasakojasi. Pradeda, žinoma, nuo sodybos darbų ir rūpesčių, o užbaigia senais prisiminimais. Kartą, Argytė girdėjo, pasakojo buvusi visai nebjauri mergikė ir turėjusi aky miestelio mėsininko sūnų, irgi nebjauraus veido vaikį... tik sykį pamačiusi jį kruvina prijuoste prie mėsinės durų, ir su dideliu peiliu rankoje, tai nuo to karto to vaikio pusėn nebegalėjusi nė pažiūrėti... tad ištekėjusi už gerokai vyresnio, į kalbas nelinkusio, rūstoko būdo Argytės senelio iš pasiturinčios šeimos. Argytė tokiais vakarais užminga, klausydamasi tų Babytės pasakojimų ir matydama prieš akis mažo Žemaitijos miestelio gyvenimą lyg kokį savotišką „Labanakt, vaikučiai“ filmuką.

Bet vakar jokio filmuko niekas neparodė. Prisirinkusi ir prisivalgiusi žemuogių su pienu Argytė tyliai nuėjo miegoti. Nei Mamytės, nei Tėvelio dabar nėra: Tėvelis komandiruotėje, Mamytė Vilniuje, ir kažin kada atvažiuos. Argytė tiksliai neprisimena, kiek dienų jau vieši pas Babytę. Atvažiavo su Tėveliu per Jonines, o Mamytė žadėjo atvykti, kai tik galės. Tai kažin kiek tų dienų jau galėjo praeiti? Ir kiek dar liko laukti? Reikės pasižiūrėti į plėšomą kalendorių virtuvėje ant sienos. Suskaičiuos, kiek dienų praėjo nuo Joninių, ir žinos. Tik va, kada Mamytė galės atvažiuoti, sužinoti sunkiau. Tai jokiam kalendoriuje nepažymėta. Bus galima paklausti Babytės, bet ji nelabai ką pasakys. Bet Argytė vis tiek paklaus. Senelio tai neklaus. Jo mergaitė kiek prisibijo.
Svetainėje laikrodis muša devynias. Argytės niekas nežadino, ji pramigo Babytės rytinių blynų kepimą. Be laikrodžio dūžių, troboje girdėti tik kaip muzės zirzia. O lauke - kielės balsas, kviečiantis Argytę pradėti dar vieną atostogų dieną kaime. Argytė įsitikinusi, kad tai ta pati kielelė vis atlekia ant trobos stogo ar nusileidžia ant tako ir šnekina ją, aukštyn žemyn kilnodama uodegėlę. Mergaitė ir pati jau pramoko kielės kalbos, kuri visai nesunki, jei išeina pakenčiamai švilpti. O švilpti irgi nesunku, bent jau sudėjus lūpas dūdele. Pro dantis, berniukiškai, švilpti moka tik Argytės draugas Joris. Na dar, aišku, Tėvelis, bet jis niekada nešvilpia. Užtat Tėvelis moka taip pūsti orą į delno viršų, kad išeina gūdus ūksėjimas, lyg kvatojimas – šitaip ūksi vienas girios paukštis, kurio pavadinimo šešiametė dabar neprisimena. Dar Tėvelis moka skambiai pliaukšėti delnais, kad irgi neatskirsi, ar čia gyvūno, ar žmogaus skleidžiami garsai. Sako, šitaip ūksėdami ir pliauškėdami Mamytė ir Tėvelis susišaukdavo, kai vienas nuo kito pasiklysdavo miške. Tuomet Argytė dar nebuvo gimusi. Sykį Mamytė apie tai papasakojo, ir parodė pati mokanti išgauti tą keistą vaitojantį ūksėjimą. Argytė taip susižavėjo, kad ir pati šokosi išmokti, tik jai dar niekaip nesidavė.

Argytė visai tiki, kad iki jai gimstant Mamytė ir Tėvelis šitaip susišaukdavo miške. Ji prisimena, kaip seniai seniai, kai dar buvo mažytė, gal kokių trejų ar ketverių, visi trys – tėvelis, mamytė ir Argė – keliaudavo po miškus. Brisdavo per raistus, kūrendavo laužą, nakvodavo palapinėje... Dabar tas keliones jai primena tik mišku kvepianti brezentinė Tėvelio striukė, nes Tėvelis vis dar kažko ieško miškuose, o Mamytė – jau nebe. Ir į kaimą pas Babytę Argė atvažiuoja ir iš jo grįžta tik arba su Tėveliu, arba su Mamyte, bet niekada su abiem. Argė negali prisiminti, kada paskutinį kartą kur nors buvo visi trise. Jei ir atvažiuoja ar ateina kur nors kartu, tai dažniausiai Tėvelis paskubomis dingsta, nes turi baisybę darbų. Visai kaip Babytė. O Mamytė darbų neturi, ji turi tik daug galvojimo.

O dabar Argei jau pats metas eiti laukan ir susišaukti su savo drauguže kielele. Vieną akimirksnį jai pasivaidena, kad visoje sodyboje liko tik ji, Argė, ir toji žvitri kielelė. Visų kitų nėra. Na, gal dar likusi višta su viščiukais, ji lauko virtuvėlėje uždaryta. Nesigirdi nei Babytės, prabėgom kalbinančios ar drausminančios kiemsargį Čiką, nei paties Čiko, nei vištų, skelbiančių apie padėtą kiaušinį, nei skardžiabalsio gaidžio... Argė ima vaizduotis, kad liko vienintelė didelės sodybos šeimininkė. Suvalgiusi keletą Babytės šiltai paliktų gelsvų blynų, iškeptų svieste, Argė smunka pro duris patikrinti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Ir netrukus supranta tokio vidurvasario ryto apmirimo priežastį: lauke kabo baisuokliškas karštis. Nors Babytės ir Senelio sodybą dengia vaismedžių šešėliai, vis tiek tvankuma lyg sustabdžiusi orą ir užslopinusi visų gyvų būtybių judesius bei balsus. Šuo Čikas tyso iškišęs liežuvį, vos vos prasimerkęs. Katinas tikriausiai miega palėpėje. Net ir Senelio bitė nė viena neprazvimbia pro šalį. Kažin kaip bitės gaivinasi per tokią kaitrą?

Argytė kaip tikra sodybos šeimininkė pirmiausia nužingsniuoja per kiemą pasižiūrėti, ar Čikas turi gerti. Dubenėlyje dar yra vandens, bet Čikui jis, matyt, nebepadeda atgauti guvaus sarginio šuns formos. Tiesa, juk ir sergėti sodybą nelabai yra nuo ko: į vienkiemį įkalnėn vedančiu keliuku retai kas užvažiuoja, artimiausi kaimynai nebent kokiu itin rimtu reikalu apsilanko.
- Čikai, ar lauki, kol būsi paleistas? Lauki vakaro? – kalbina Argytė savo draugužį.
Babytė Čiką paleidžia vakare, grįžusi iš vakarinio melžimo. Tada šunelis iš džiaugsmo aplekia keletą ratų aplink sodybą, net žemė dunda. Argytė taip pat labai laukia tos Čiko laisvės valandos.

Lauko virtuvėlėje Argė randa Babytę, ant krosnies maišančią viralą kiaulėms ir besitaisančią išnešti į aptvarą pavėsyje vištą su penkiais gražučiais viščiukėliais. Argytė ploja rankomis ir nori Babytei padėti. Babytė klausia, ar anūkėlė valgė blynų.
- Valgiau, Babyte, ačiū, labai skanūs blynai! – mandagiai kalbėti su vyresniaisiais Argę moko mama.
- Ar grietinės užsidėjai?
- Ne, vienus valgiau, - kiek susigėsta Argytė.
- Reikėjo su grietine valgyti, gal dabar grietinės nori? Arba jei nori te grietinėlė saldi, ką tik nugreibiau, imk kibirėlį, eik pasirink braškių, valgyk grietinėlę su braškėmis. Paskui pietums ko norėsi pagalvosim.
- Babyte, ar tiesa, kad juoduosius sebentus reikia valgyti vaikams, raudonuosius – jauniems žmonėms, o geltonuosius – seneliams? Tėvelis taip sakė.
- Musėk tiesa, jei sakė. Serbentai dar neprinokien, būs kai kitą sykį atvažiuosi. Einu, paveiziesu, kur senelis, musėk dirbtuvėj, pavadinsu blynų, dar šįryt nieka nevalgė. Ar gal kiaušinienės jam reikies iškepti. Nebturi apetita senelis, sveikata jo silpna...
Argytė, slapčia nuo Babytės pamirkiusi pirštą grietinėlėje, jį laižydama išeina į uogynus. Prisirpusios braškės raudonuoja, tik spėk rinkti. Uogos didelės, saldžios, sunka net varva per pirštus. Bet Argė vis tiek labiau mėgsta žemuoges. Jas galima verti ant smilgos ir paskui puoštis žemuogių apyrankėmis ir karoliais. Serbentai jai truputį per rūgštūs, o agrastų krūmas badosi. Argytė žino, kad Babytė turi specialias žnyples agrasto šakoms pakelti, kurias naudoja, kai reikia nuskinti daug agrastų. Tada atvažiuoja toks vyras iš miestelio ir išveža kibirus agrastų, o Babytei duoda pinigėlių.

Argytę jau patraukė kitas sodybos kampas. Ji eina patikrinti didžiųjų eglių sodybos pakraštyje. Juk vienoje iš  tų eglių šakų praėjusią vasarą buvo įstrigęs šarkiukas. Argė labai gerai prisimena, kaip Tėvelis ištraukė, matyt, iš lizdo iškritusį šarkiuką, kaip Senelio dirbtuvėlėje sukalė jam šiokį tokį narvelį ir kaip globojo, kad ūgtelėjęs jauniklis galėtų vėl grįžti į laisvę. Bet vieną dieną Babytė davė šarkiukui pasenusio lydyto sūrio, kurio buvo atvežęs dėdė Martynas, ir mažylis padvėsė. Argė tada labai supyko ant Babytės, o ši nė kiek nesielvartavo dėl paukščiuko mirties.
- Ans vistyk nebūtų išgyvenis be muotinas.
O Argė tvirtino, kad būtų išgyvenęs, juk jiedu su Tėveliu taip gerai šarkiuku rūpinosi...

Ne, kito šarkiuko eglišakiuose nėra, kad ir kaip dažnai Argė eina tikrinti. Matyt, tokie dalykai nutinka tik kartą per šimtą metų, - suskamba vaiko galvelėje kažkur girdėta mintis. Tada Argytė pro egles išlenda į į nedidelę šienaujamą pievą anapus sodybos kiemo. Joje yra senelių rūsys. Vienas rūsys, sako, anksčiau buvęs po troba ir jame per karą slėpėsi visa Babytės ir Senelio šeimyna. O Argytės tėvelis ir gimė per karą! Argytė nežino, kas yra karas, tik įsivaizduoja, kad kažkas labai baisaus ir liūdno. Apie karą pirmaklasiams pasakojo ir mokykloje, mokytoja kalbėjo apie oro pavojų, rodė plakatus su ženklais, kokie būna pavaizduoti prie slėptuvių, ir davė pasimatuoti dujokaukes. Argytė dujokaukės nesimovė: nors klasės berniukai su jomis atrodė juokingai, ji pati bijojo, kad toje guminėje kaukėje uždus. Dar mokytoja sakė, kad apie oro pavojų skelbia sirenų garsai ir praneša per radiją bei televiziją, todėl kilus mažiausiam įtarimui reikia įsijungti radijo ar televizijos aparatą. Argytė šitą pamokymą gerai įsidėmėjo.

Argė neklausė Babytės, ar per karą jie su Seneliu buvo įsijungę radiją ir kaip sužinojo, kad reikia eiti į rūsį slėptis. Ir ar  jos mažam mažam tėveliui rūsyje nebuvo baisu? Ką jie ten valgė? Dabartiniame rūsyje, pievoje už eglių gyvatvorės, Seneliai laiko daržovių derlių. Bet Argytei įdomus ne pats rūsys, o toji kupstų pilna pieva. Dėl tų kupstų ją sunku šienauti, bet Senelis vis tiek kiek pajėgdamas apšienauja, ir Argė koja paspardo pradalgėse džiūstantį šieną, kad nesijaustų dykaduoniaujanti. Po tais kupstais, Argytės manymu, savo būstus įsirengę požemio nykštukai, taip sakant, kupstai yra jų buveinių stogai, lyg kokie kupolai. Štai ir dabar kaitros mirgėjime ji lyg išvydo tarp kupstų šmirinėjančių nykštukų spalvotas kepuraites ir žibančias jų švarkelių sagas. Argė labai norėtų susidraugauti bent su vienu nykštukėliu – taip, kaip kad susidraugavo su sodybos viešnia kielele. Jai dingteli, kad nykštukai tikriausiai irgi turi savo kalbą, tad reikėtų juos ir užkalbinti tąja kalba.
- Purvurnugur varnažugur, - sušnabžda atsitūpusi prie kupsto.
Ji prisimena, ką apie nykštukus yra pasakojęs jos draugas, bendraamžis Joris, kuris tvirtina, kad ne kartą yra matęs nykštukus ir su jais kalbėjęs. „Nykštukai yra labai užsispyrę, - karštai aiškino Joris, kaip daro visada, kai kalba apie ką nors svarbaus, - kartais gali jiems ką tik nori sakyti, o jie valandų valandas bus užsičiaupę, lyg vandens į burnas prisiriję. Su jais reikia žvėriškos kantrybės. “ Joris tvirtina, kad sykį net penkias valandas laukė, kol nykštukas atsakys į jo klausimą, ir pagaliau tas atsakė „Taip“. Ko buvo klausęs, Argytės draugas neišdavė.

Argytė aistringai panūsta laukti kupstuotoje pievoje nykštukų pasirodymo tol, kol požemių gyventojai įsitikins, kad mergaitė tikrai kantri ir su ja verta leistis į kalbas.
- Purvurnugur kirviržugur, - dar kartą sušnabžda ir akylai stebi kupstus bei žolę po pradalgėmis.
Ak, kažkas sukrutėjo! Ir vėl! Och, tai tik žiogas... O gal... žiogu pasivertęs nykštukas? Arba dar įdomiau: nykštukas, raitas ant žiogo!..
Kantrybės Argei tikrai užtektų, bet va saulė taip kaitina, kad mergaitė labai užsinori gerti. Ir apsimauti kepuraitę nuo saulės. Šiaip jau tokį dalyką Argytei nuolat turi priminti mama ar tėvelis, ar Babytė, bet šįsyk kažkaip savaime ateina į galvą.

Nutarusi, kad ateis išmėginti nykštukų kantrybės, kai saulė nusileis, Argė padeda po vieną braškę ant kelių pačių paslaptingiausių kupstų, kad mažieji užsispyrėliai turėtų kuo pasmaližiauti, ir keliauja atgal į sodybos paunksmę.

Visą dieną Argytė turi ką veikti: auklėja viščiukus, pasisaugodama senės vištos, kad neįkirstų, gano po kiemą kitas vištas ir moko jas cirko pratimų, kai kudakšlės užšoka ant buomo, neša pietų bulvių likučių ir kaulų Čikui, kuris nepaisydamas kaitros bulves uoliai suėda, o kaulus vieną po kito pagarbiai nusineša už būdos. Pašėrusi Čiką mergaitė jį piešia. Paskui maudosi vonelėje, į kurią vandens pripila Babytė, ir, nors ir kaip primygtinai Babytė siūlo, neina pokaičio miego.
- Visai nekaršta! – ginasi Argė, Babytei įtikinėjant, kad troboje vėsiau, o lovoje galima ir knygelę paskaityti, nebūtinai miegoti.
Kaipgi, nueis į trobą, o gal tuo metu kokia gabesnė višta ar gaidys atliks seniai mokomą pratimą, kuris iki šiol vis nesiduodavo. Arba viščiukas užsilips savo broliukui ar sesutei ant kupros, kas jį tada sudrausmins? Ne, jokiu būdu negalima jų vienų palikti!

Atėjus vakarui, kai Babytė grįžta iš pievos putoto pieno sklidinais kibirais, pagaliau galima paleisti Čiką. Oi, kaip apsidžiaugia Argė ir šunelis! Netgi sunku atsegti jam kaklo dirželį, taip spurda iš laimės, kad gaus palakstyti! Dienos karštis kiek atslūgęs, šuva atkutęs, tad ima zuiti aplink sodybą lodamas ir lyg kokia kometa taip pašėlusiai sukdamas ratus, kad Argytė net stebisi, kaip jis lėkdamas kur nors neatsitrenkia.

Kai džiaugsmo priepuolis Čikui kiek apmalšta, Argytė imasi šuns dresavimo. Per tą patį vištų cirko buomą šokdina šunelį, viliodama jį iš anapus buomo batono gabaliuku ir šaukdama:
- Čikai, op!
Šitaip treniruoti Čiką pamokė tėvelis. Argė pasišovė sukurti tikrą kaimišką sodybos gyvūnų cirką. Jau gerokai pasistūmėta: ir vištos, ir šuo ima mokslą į galvą, va tik katinas tikras atskalūnas, vis miega palėpėje arba medžioja, o vakarais pareina kniaukdamas ir, gavęs pieno, virtuvėje susirango Seneliui ant kelių. Katinas bene vienintelis padaras, su kuriuo Senelis taip meiliai draugauja, net paglosto. Tiesa, kai kyla atsistoti, tai be ceremonijų numeta katiną žemėn, kad ir kokią palaimingą murklišką dainą anas būna užringavęs ant šeimininko kelių.

Prieš užmigdama Argytė klausosi didžiojo laikrodžio tiksėjimo ir svarsto, ar dar išgirs, kaip muš dešimtą valandą, ar užmigs anksčiau. Ji taip pat galvoja, kad pamiršo Babytės paklausti, kada atvažiuos Mamytė, ir pasižiūrėti į sieninį kalendorių. Argė labai norėtų, kad Mamytė kuo greičiau atvažiuotų – ne todėl, kad pas Babytę ir Senelį negera, o kad jau pasiilgo savo gražiosios, savo nuostabiosios Mamytės, kuri kažkodėl dažnai būna liūdna. Mergaitė jau žino, kas yra liūdesys: kai jos bendraklasis, malonus berniukas Rimgaudas, su kuriuo drauge jiedu vis grįžta namo iš mokyklos, sykį pasakė mokytojai, kad per matematikos pamoką norėtų sėdėti su Ginta, Argytei staiga stipriai suspaudė širdelę. Paskui jiedu su Rimgaudu vis tiek kartu ėjo namo, ir Argė nebeliūdėjo, bet tą širdelės suspaudimo jausmą ji prisimena. Nuo ko spaudžia širdelę Mamytei?

Kitą rytą Argė pabunda nuo kepamos kiaušienės čirškėjimo ir iškart bėga pas Senelį.
- Seneli, ar nuplėšei kalendoriaus lapelį šiandien?
- Je, - atsako Senelis, dirbtuvėje ieškodamas kažkokio įrankio.
Tada mergaitė skuba atgal į virtuvę ir šnekina Babytę:
- Babyte, kokia šiandien diena?
- Šeštadynis, ryt sekmadynis.
- O kada mes su tėveliu atvažiavom į Kalviškes?
- Per šventą Joną, juk buva tatas vardadynis. Tat musėk buva trečiadynis.
- Taip, per Jonines! Tai aš čia jau tris dienas būnu? O kada atvažiuos Mamytė?
- Jau pasilgai sava mamytes? Veiziek, ką tau dūsiu, - ir didžiuliam džiaugsmingam Argės netikėtumui Babytė paima nuo spintelės ir įteikia anūkei atviruką su ryškiomis vasariškomis gėlėmis. – Šįryt Senelis pašta diežie rada, musėk vakar Liūda inmetė.
Atvirukas labai gražus, o kitoje pusėje – Mamytės raštas! Jį Argytė iš tūkstančio pažintų. Mamytė rašo tikru dailyraščiu, kaip kad didžiuodamasi savo dukra sako kita Argytės močiutė, Mamytės mama. Mamytės raidės visada vienodai pakrypusios į dešinę, o viena su kita sujungtos dailiais lankeliais. Jos tiesiog banguoja ir vingiuoja kaip tos Babytės sodybos apylinkių kalvelės, taip gražu žiūrėti! Šįkart raidės dar ir didelės, kad Argytei būtų lengviau perskaityti: „Argyte! Kaip gyvena mano dukružėlė kaime pas Babytę ir Senelį? Ar valgai žemuoges? Ar saugaisi bičių? Ar draugauji su Čiku? Perduok Babytei ir Seneliui didelių linkėjimų. Aš atvažiuosiu, kai tik užbaigsiu čia vieną svarbų reikalą, gal jau šį sekmadienį ar pirmadienį. Neperkaisk saulėje, dėvėk kepurę. Mama“

Argytė skaito ir skaito Mamytės išvingiuotas eilutes, mintyse klausosi tų žodelių skambėjimo ir dar paprašo, kad Babytė garsiai perskaitytų. Oi, kaip Argė myli savo Mamytę! Kaip norėtų, kad šiandien jau būtų sekmadienis arba pirmadienis! O Babytė jau deda priešais Argytės nosį garuojančios kiaušinienės lėkštę:
- Mata, atvažiūs mamytė jau neužilga. Turiesi anai žemuogių pririnkti, juk miesti neprivalga.
O! Argė dabar pat lėktų rinkti žemuogių mamytei, bet Babytė ją sulaiko:
- Paskui, valgyk dabar. Vakari nuveisem abi ir pririnksem.
Kone pusdienį mergaitė troboje skaito pasakas. Šįkart Babytei nesiseka išvilioti jos į kiemą. „Brolių Grimų pasakas“ Argytei įdėjo mama, ir dabar mergaitė taip įsitraukė skaityti, kad viską aplinkui pamiršo. Kai Mamytė atvažiuos, galės jai papasakoti, ką perskaitė. Mamytei nelabai įdomu, ko išmoko Čikas ir vištos, o apie pasakas su Mamyte galima ilgai šnekučiuotis. Kartais Argė net suvaidina kokią pasakos vietą, skirdama rolę ir Mamytei.

Užsinorėjusi ant puoduko, Argytė basomis šlepsena į sandėliuką, ir ten vis dar apkvaitusi nuo ilgo skaitymo pritupia. Ir tada! Kieme pasigirsta palengva artėjantys dviejų moterų balsai: vienas labai skambus, nors tuo pačiu ir sodrus, žemas, išraiškingas, o kitas gana aukštas, kiek įtemptas, energingesnis ir gyvesnis nei paprastai. Balsai persipina vienas su kitu, retais tarpais duodami vienas kitam ilgiau paskambėti, jie kaip tik akina vienas kitą, skuba abu kartu kažkur, lyg ilgai ilgai būtų tvėrę iki gaus vienas kitam šitaip paantrinti. Tai Mamytė kalbasi su Babyte! Atvažiavo!.. Vos spėjusi apsimauti kelnytes ir besitaisydama suknelę Argė išbilda laukan ir puola besišypsančiai Mamytei ant kaklo.
- Mažilele, pasiilga, - sušvelnėjusiu balsu sako Babytė.
O Mamytė išsitraukia iš rankinuko naujas šukas ir ima šukuoti rusvus Argytės plaukus.

Popiet mama, spėjusi papasakoti Babytei ir Seneliui šiek tiek miesto naujienų ir apie tėvelio komandiruotę, su dukra eina žemuogių į Cedroniškio mišką. Argytė ryši baltai gelsvą skarytę. Mama vilki šilkinę juodą miestišką suknelę su rausvom ir gelsvom gėlėm. Jos ilgi juodi plaukai supinti į sunkią kasą, o galvos Mamytė niekuo neprisidengusi. Karšta, kaip ir vakar, kaip ir užvakar.

Jiedviem einant pro „nykštukų pievą“, Argė užsidegusi prapliumpa pasakoti Mamytei, kad jau pramoko nykštukų kalbos, ir klausinėja Mamytę, ar nykštukai požemiuose taip pat turi mokyklas, vaikų darželius, gatves su mašinomis ir kavinukėmis kaip Vilniuje, ar ten pas juos kaimas, kaip čia, Kalviškėse... Argytė pati klausia, pati ir atsako. Iš pradžių jai atrodo, kad Mamytė tikrai žinos, kas jos dukružei rūpi, bet vos tik balsu paklausia, iškart pačiai viskas paaiškėja.

Nuo kalvos, ant kurios įsikūrusi sodyba, leidžiasi keliuku, Senelio iš abiejų pusių apsodintu beržais. Paskui, kiek pažingsniavusios plentu, kurio danga kai kur saulėkaitoje net išsilydžius ir reikia saugotis, kad neįliptum į juodą smalą, pasuka į mišką. Miško pakrašty – buvę smėlio karjerai, dabar jau truputį apaugę žole, bet vis tiek tinkami įsibėjėgus stryktelėti nuo griovio krašto žemyn. Argytei labai linksma, ji nepavargdama šokinėja ir šiek tiek gailisi, kad dabar čia nėra jos draugužio Jorio, jo brolio Beneto ir jųdviejų sesers Gaidutės. Kiek tolėliau, už karjerų, prie pat pirmųjų miško medžių – laukymė, kur visada rasi žemuogių. Argytė renka žemuoges ir saujomis neša Mamytei, o paskui abi veria žemuoges ant smilgų. Vieną į burną, vieną ant smilgos – šitoks žaidimas abiem labai patinka. Kartais Argytė užsimiršusi arba tyčia suvalgo tris ar net keturias uogas iš eilės, bet paskui sąžiningai veria lygiai tiek pat raudonų miško karoliukų ant smilgos.

- Mamyte, ar sutvarkei tą svarbų reikalą? – klausia Argytė.
- Sutvarkiau, dukruže... – susimąsčiusi atsako mama.
- Taip greitai sutvarkei, kad net atvažiavai ne rytoj, o šiandien! Kaip gerai, Mamyte! O Tėvelis po komandiruotės pas mus atvažiuos? Babytė sakė, kad dar viena pieva liko nenušienauta.
- Ne, dukruže, Tėvelis vėliau atvažiuos čia vienas, o mudvi rytoj grįšim į Vilnių.
- Į Viiilnių?.. – nežinodama, ar čia jai entuziastingai apsidžiaugti, ar nuliūsti, nutęsia Argė.
- Vilniuje pabūsime keletą dienų, gal Jovinta grįžusi, pažiūrėsi, arba kitos kiemo mergaitės, o paskui aplankysim Gabiją prie Šalčios arba važiuosim pas Močiutę. Gerai?
- Gerai! Mamyte... – Argė staiga prisimena, kas jai įstrigo iš Babytės pokalbio su Tėveliu. – O kodėl tu nedirbi?
- Kaip nedirbu? – užklupta ir nustebusi Mama pakelia veidą nuo žemuogių į dukrą. – Kaip tai nedirbu? – užsigavusi pakartoja.
- Na tu neini į darbą ir neuždirbi pinigų kaip visi žmonės, - Argė girdėjo, kaip kažką panašaus Tėveliui sakė Babytė.
- Aš rašau. – virptelėjusiu balsu rimtai sako mama. – Toks mano darbas.
- A-a-a, - supranta Argytė, ir staiga džiugiai šūkteli. – Mamyte, mes su Joriu eisim žuvauti į Šalčią, gerai? Tėvelis mane išmokė užmauti slieką. Prigaudysim Šalčioje daug žuvų ir virsim žuvienę.
- Gerai, dukryte.
Argė veržiasi gilyn į mišką paieškoti paparčio žiedo, juk dar taip neseniai buvo Joninės, - o gal koks vienas užsilikęs ir žydi? Bet Mamytė sako norinti pailsėti ir prisėda po medžiu. Argė nenustygsta, mėgina įsilipti tai į vieną, tai į kitą pušį įsivaizduodama, kaip reikėtų gelbėtis, jeigu staiga iš miško pasirodytų vilkas. Paskui ji skina įvairiausių pamiškės gėlių – Babytei, ir neša tas gėles mamai, kad gražiai sudėtų į puokštę. Padavusi vieną tokią gėlę smulkiais tamsmėlyniais žiedeliais, Mamytės pačią mėgstamiausią, Argė pastebi, kad Mamytė nebedėlioja gėlių, o smilgos su žemuogių virtinėmis nuo Mamytės kelių nuslydusios žemėn. Argytė nežino, kodėl Mamytės akyse ašaros, gal kad įsiskaudėjo galvą nuo karščio, bet girdi ją sakant:
- Man kartais būna labai negera, dukruže. Taip negera, kad net negaliu tau paaiškinti.
- Mamyte, tu suvalgyk žemuogę, - prašo Argė.
- Bet aš dar nenoriu mirti. Juk aš dar jauna, - sako Mamytė, ir ašaros lyg žemuogės rieda jai per skruostus.
Argė norėtų pasakyti Mamytei, kad ji tikrai nemirs, norėtų smarkiai surikti, bet kažkoks nejaukumas užgniaužia jai gerklę. Argytė ne kartą matė, kaip Mamytei pravirkus Tėvelis tik tyli ir nieko nesako, arba išeina į kitą kambarį, o kartą griežtokai subarė: „Šlapioj vietoj tavo akys padėtos! “ Mergaitė nežino, ar tokia buvo Tėvelio paguoda Mamytei, bet dabar ji pati niekaip nesugeba parinkti paguodos žodžių, todėl tik surenka nukritusias žemuogių virtines ir sako:
- Einam, mama.
Tą paskutinę naktį prieš grįžtant į Vilnių Argė išbudina visus sodybos gyventojus. Vidury nakties išpilta prakaito ji reikalauja įjungti radiją, nes tikriausiai per jį skelbia apie oro pavojų.
- Dukruže, neišsigalvok, - ramina mama, o Seneliui sako: - Jai praeis, turbūt ką nors susapnavo, gal dieną saulėje perkaito.
Seneliui įjungus radiją, pasigirsta tik pypimas, nes jokios programos naktį nėra. Argytei išaiškina, kad jeigu būtų oro pavojus, tai būtinai kas nors kalbėtų, o šis pypimas nė iš tolo nepanašus į sirenų garsus.
- Gerai, mama, miegosiu, tik tu atsigulk šalia, - net drebėdama prašo mergaitė.
- Aš tau nugarytę paglostysiu, - pažada mama, ir švelniai glostydama ima niūniuoti lopšinę.
Argytė minga, sapnuodama savo Tėvelį, dar mažiuką, pokario slėptuvėje po žeme besikalbantį su nykštukais.

2010 m.