Į Afriką

Pabudau: mano lovoje juodaodis, apžiūrėjau – turbūt afrikietis. Tamsi ranka su švytinčiais nagais – ant nuogos mano krūties.

Aš – ne rasistė. Atvirkščiai, šokoladiniai žmonės man prie širdies, kaip ir pats šokoladas, ypatingai juodasis. Tamsiaodžiai gražūs, atsparūs saulei, geri bėgikai, geri boksininkai. Vien pliusai.
Nušliaužiu į virtuvę, geriu kavą ir taršau atmintį: vakar ėjau į draugės gimtadienį, išgėriau keletą kokteilių, aišku, nealkoholinių. Aš – abstinentė. Šiaip, iš taupumo. Na, svečiuose, kartais makteliu, bet su saiku. Stengiuosi nesipratinti: aš be tų genų, kurie saugo nuo priklausomybių, turiu genetikos centro lapelį apie blogą konstituciją. Neturiu atsparumo, su gyvenimu patarė elgtis kaip su trapiu augalu: laistyti, genėti, tręšti, bet atsargiai, viską daryti atsargiai, nes galiu tuoj virsti bet kuo: alkoholike, maniake, medžiotoja, seksomane, skaitomane, narkomane, net geraholike ar plepaholike. Vienu metu buvau darbaholike, sugadinau viso buto parketą: negalėjau sustoti jį šveitus ir blizginus, visas pašinais pavirto ir dabar basomis nė nebandyk, kitu laiku – rūkale, atrodo, nieko čia tokio, visi rūko, bet kai negali cigaretės iš pirštų paleisti nei dieną, nei naktį, kai negali eiti į bažnyčią net per artimųjų laidotuves, o kaip tyčia tuo laiku visi lūžo, negali, nes nė sekundės negali be cigaretės. Net miegi rūkydama, sapnuoji rūkydama, degi, o vis tiek rūkai, lupa ligoninėj sučirškėjusią odą, suleidę dvigubą narkozę, o tu vis tiek negyvoj rankoj laikai cigaretę. Ačiū, die, po operacijų nikotinas atstojo, savaime, tapau hipohondrike: laksčiau nuo poliklinikos prie poliklinikos, nuo gydytojo prie gydytojo, išstudijavau enciklopedijas, šeimos gydytojų vadovus, chirurgijos tomus, Čigrėjienės „Ginekologijos pagrindus“ —  viskuo persirgau, nenumiriau, tik išsileidau pinigus.
Ir taip be pabaigos. Nieko nepadarysi – nešam, kas ką turim. Brr brr bijau priklausomybių, bijau susimalti gyvenimą.
Dirsteliu į miegamąjį: hm, tikras juodaodis. Iš kur jis mano lovoj? Gal vis dėlto gėriau alkoholinius kokteilius?
Gyvenu nedideliame bažnytkaimyje. Visai mažame, net be bažnyčios, sako, prieš šimtą metų buvo medinukė, bet dabar — nė ženklo. Žmonių – į saują tilptų. Mano draugė irgi šitame bažnytkaimyje. Gimtadienyje tik vietiniai ir buvo: visi paprasti, visi balti, baltutėliai kaip lekorniai viščiukai nuo saulės raudonomis skiauterėmis. Iš kur tas afrikietis mano lovoj? Nesugalvoju.
Et, nebūsiu smulkmeniška, viskas savaime paaiškės, kaip seni žmonės sako – su laiku. Juo labiau, kad šokoladiniai žmonės man gražu.
Apsisuku šokio žingsniu, uždainuoju — pagaliau mano gyvenime kažkas naujo, įdomaus. Susirandu lietuvių – anglų pasikalbėjimus, šypsausi, entuziastingai kimbu į žodžius.
Pasipudruoju, pasiryškinu, žnyplėmis įspaudžiu kelias bangas, šliukšteliu po lašelį ant pagrindinių kūno dalių, užplikinu penkių šaukštelių kavą mazutą, nutaisau plačią šypseną ir į miegamąjį.
Juodaodis dar snaudžia. Pakšteliu į storas lūpas, pakedenu juodas garbaniukes. Akys atsiveria, lūpos plyšta, balta šypsena. Prarandu protą: pamirštu anglų kalbą, tik hello hello hello love you love you.
Plačiomis šnervėmis trukteli kavos garą, ruda ranka sugniaužia gražiausią mano puoduką  su taškuotais boružiukais ir gurkšteli.
— Fu, ką čia pridėjai? Degutas.
— I love you, my name\'s Vanda.
Glaudžiuosi prie jo šokoladinės krūtinės.
— Po velnių, kas per boba.
Šliukšt kavą į mano nupudruotą veidą. Šiek tiek degina, šiek tiek skauda, nesuprantu —  kodėl.
— My dear, love you.
Gaunu rudą kumštį į baltą pilvą. Matyt, boksininkas. Mėgstu sportininkus: tikri vyrai. Patenkinta prunkšteliu.
Už plaukų nutempia į vonią, įmeta į ledinį vandenį. Nepykstu, nieko keista: Afrikoj karai, genocidai, vyrai sužiaurėję, iškankinti. Drebėdama iš šalčio dirsteliu – gražus, tikras šokoladas.
— I love you.
— Susitvarkyk, vėpla.
Suima mane už žiaunų, sugrūda saują tablečių. Nuryju. Perpjauna skrandį. Cypdama apsirengiu, pasišukuoju, pasiryškinu blakstienas, brūkšteliu lūpas – vis tiek myliu. Noriu ir pasipudruoti, bet gi, die, veidrody – rudaodė, jokių pudrų nereikia. Plaukai trumpi, juodi, garbanikėmis.
Šiek tiek keista. Gal čia ne aš? Apsidairau. Vonioje tuščia. Aš aš, tikrai aš.
Mano akys mėlynos kaip vaikystės rašalas. Ką jis man sugirdė? Pigmentą? Ne nuodus? Apsidžiaugiu: man afrikietės labai gražios: be apgamų, be spuogų.
Laiminga įsliuogiu į virtuvę: storas, išpleręs, strazdanotas diedas kepa kiaušinienę. Stveriu taburetę, užsimoju:
— Kokį velnią darai mano virtuvėj?
— A, jau prakalbai lietuviškai? Tai gerai.
Stumteli mane su taburete po stalu. Stoviu ant keturių, užrietus galvą ir seku svetimšalį: nesimpatiškas visais atžvilgiais — ir išvaizda, ir judesiais, ir siela. Ta jo siela tokia mažutė, susitraukus, sukišta į marškinių kišenėlę, tik snapiuką vos vos kyšteli.
Plaukuotos, šlykščiai baltos rankos susiverčia kiaušinienę į lėkštę, grūdasi į burną. Prisigraibo iš stiklainio krūvą agurkų ir ryja. Čepsi, seilėjasi, prunkščia, riaugsi. Mane supykina, šliukšteliu į  nuspirtą šlepetę. Išsirangau iš po stalo.
Kas vyksta? Negi aš, graži juodaodė moteris, gyvenu su šituo pliurza? Šlykštu. Išsikraustysiu. Tuoj pat. Į Afriką. Tai kas, kad ten karas, blogiau nebus.
— Sėsk ir ėsk. Ko spoksai? — nesukramtytos kiaušinienės gabalas tekšteli ant mano rudos rankos. — Šlykštynė. Pasižiūrėk į ką tu panaši. Kokiu šūdu čia nusitepei? Prakeikta alkoholikė. Sterva.
— Aš?
Tekšt mano kūną ant taburetės.
— Paėsk, gal atsigausi.
Nekenčiu baltaodžių šiknių. Žiauriai nekenčiu baltaodžių. Kokią teisę jis turi manęs negerbti? Kad baltas? Kad rasistas?
— Tu — ra-sis-tas.
Nurijus kąsnį užplūsta liūdesys. Pravirkstu. Jis baksteli šakute man į šonkaulius.
— Ar mes vyras ir žmona, kad tu manęs taip negerbi?
— Ne, jokiu būdu. Aš – popas, tu – popienė, — sužnyba mano galvą ir į kiaušinienę, į kiaušinienę.
Braukiuosi kruviną nosį, šnirpščiu iš šnervių trupinius, bučiuoju baltą šlykščią, juodais nagais ranką:
— Nepyk, nepyk.

Rytoj išvažiuosiu į Afriką. Apsisprendžiau tvirtai.