Koliažai iš dienoraščio, prasimanymai.

Paklausiau senelės Birutės kaip jie su tėtuku susipažino, koks buvo įspūdis?
– Labai nekoks, labai nepatiko.
– Gyvenau su tokia grupioke (prieškario Kaune) ir jis lyg su ja draugavo ir buvo kažkaip kad atėjo į svečius ir jai pliaukšt per užpakalį, o galvoju, tokio draugo tai nenorėčiau. Nors toks gražus, aukštas. O po to skambina ir kviečia prie telefono mane, tai ta Kasė stebėdavosi, kaip taip... draugauja lyg su manim, o skambina tau, ir kažkaip taip prasidėjo...
– Tai gal susipykot?
– Ne, nesusipykom, ji buvo graži mergina, tokia išvaizdi, išdidi, ir jis gražus, ir lyg skaitė kad draugavo, bet  ji ir norėjo kitokio vyro... gal labiau už kurio galėtų stovėti, o čia paprastas studentas...
– Tai ar susirado tokį?
– Na, taip, paskui ištekėjo už kažkokio žemės ūkio  ministerijos darbuotojo, kažkokio viršininko. Tik neilgai su juo gyveno. Labai graži buvo mergina.
– Taip ir pradėjom draugauti per tą Kasę, per  tą Katariną, Kotryną... o kadangi jis ir skaitė taip, kad įi į  jį taip žiūri... kad ji tokio vyro ar karininko, ar... kokio vyro ‘’su padėtimi’’, o tas buvo tik studentas... ar gaus darbą, ar ne, o Kasė... praktiška buvo.


Kažkada gavau keliom dienom darbą. Tada studijavau architektūrą Dailės akademijoje ir labai reikėjo prasimanyt nors kiek pinigų medžiagom ir maistui. Tai buvo atsitiktinis darbas. Jį gavau nugirdęs kalbant vieną pažįstamą, jog archeologams reikia darbininkų. Ėjau siaura senamiesčio gatve, pilna labai jau naujų gražių mašinų, ir  gan daug praeinančių merginų, moterų buvo trumpais sijonėliais, kažkokia ryški, saulėta vasaros pradžios diena. Ėjau įsivaizduodamas gan įdomų darbą, bent jau su vienu kitu įdomiu žmogumi, nors numaniau, kad tai bus paprastas kasimas. Iš tikro pasitiko gan įdomus žmogus, atvedė prie gilios beveik kvadratinės duobės. Stovint prie krašto ji atrodė baugiai gili, na kokių trijų metrų, gal net gilesnė kiek. Apačioje sėdėjo du veikėjai ir rūkė. Jie neatrodė labai intelektualūs tipai. Pasakęs prisidėti prie anų, tas vyras su barzda išėjo ir jo iki dienos vakaro nebeteko pamatyti. Taigi, persirengiau, kopėčiomis nusileidau į tą gilią duobę, pasisveikinau su ‘’kolegomis’’ir ėmiau kasti iš vieno duobės šono. Duobėje buvo vėsoka. Ir dugne tvyrojo keistas kvapas, nepasakyčiau, kad ‘’kapo kvapas’’, nes duobkasiu dar nebuvau dirbęs, bet tai buvo sunkus  ir prislegiantis lyg akmuo kvapas, net šiurpas nupurtė, pagalvojus jei tarkim reiktų tokioje duobėje praleisti naktį. Tai štai kokiu kvapu dvelkia amžių guduma, bandant link jos prisikasti, pagalvojau. Kiti du kasėjai buvo labai jau paprasti, apie tokius sakoma: ‘’nesužalotais intelektualumo veidais’’. Vienas buvo aukštesnis, net išstypęs kažkoks, tamsiaplaukis, tas dažnai nusikeikdavo. Kitas – žemas, drūtas, tokios pelenų spalvos plaukais, kiek netvarkingai užkritusiais ant akių.
Na, tikiuos jie čia nepapjaus manęs toj duobėje, jo... papuoliau, –  pagalvojau ir ėmiausi kasti duobės šoną. Darbas ėjos lėtai. Tiedu kalbėjo apie mašinas, kaip kas ir kur vagia mašinas ir jų dalis, ir kaip jiems patiems teko verstis ‘’tuo verslu’’Vokietijoje. Tai yra, kaip supratau, mažinų vogimo ‘’verslu’’. Taigi kasiau duobę pačiame duobės dugne su dviem beveik profesionaliais mašinų vagimis, kažkuriam laikotarpiui kažkodėl nutarusiais užsidirbti dirbant sąžinigą darbą. Susimąsčiau kodėl. Gal jiems kažkas ten nepasisekė? Gal konkurentai ‘’pamynė uodegas’’, o gal juos išsiuntė teisėsaugos pareigūnai iš Vokietijos. Pasirodė, kad taip ir buvo, ir kad jie liko labai patenkinti vokiškais kalėjimais. Dar sužinojau, kad geriausi kalėjimai Olandijoje, Danijoje ir Švedijoje. Aukštesnysis porino, vis įtraukdamas ir nusikeikdamas po kiekvieno sakinio:
- Ten, gyveni kaip kokiam šiuolaikiškam kurorto viešbutyje:  gražus kambarys su balkonu, vaizdu visai geru, televizorius, treniruočių įrenginiai, kompiuteris, ir visai geras maistas. Gali baigt ir aukštąjį mokslą. Tik bobū nėra.
Štai taip, beveik baigiau architektūros studijas, ir tobulinuos duobės dugne su tokiais sąžiningai šiuo metu dirbančiais profesionalais. Ką gi.
Darbą sutrukdė išdykę vaikai, paleidę akmenukų saują pro tvoros skiriančios duobę nuo gatvės viršų. Matyt nugirdo šnekas, pasižiejo pro tvoros plyšį ir nutarė pasilinksminti. Nors nė vienas akmuo nepataikė į nei vieną profesionalą, baisiai ‘’visais matais’’besisikeikdami kolegos išsiropštė kopėčiomis iš duobės ir puolė į gatvę, vaikų jau ir pėdsakai buvo ataušę, išsilakstė kaip žvirbliai. Tie prisėdo ant duobės krašto ir rūkydami pigias cigaretes samprotavo, gal čia nebeverta kasti, jei taip pavojinga.
Papietavau, kol jie rūkė, po to vėl sulipom ir tęsėm kasimą. Prisiminiau skaitytą straipsnį apie skulptorių Kuzmą. Čia matyt  pamislytas žodis ‘’profesionalas’’ta kryptimi  nukreipė. ‘’Kas gi yra tikras profesionalas? ’’, –  pagalvojau. Kuzma pasižymėjo labai sąžinigu darbu. Jis droždavo skulptūras, dažniausiai išraiškingas figūras iš medžio, taip pat liedavo iš bronzos, pasidaręs gipsinius formų atliejimus. Iškilo prieš akis  ‘’senamiesčio sargas’’. Medinė kario skulptūra  po stogeliu Trakų gatvės kampe. Ten kaip tik dažnai tekdavo važiuoti  judria labai bjauria gatve. Ir einant į senamiestį, ar važiuodamas visad žvilgterdavau į tą mąslų, savin nugrimzdusį karį. Iš tikro, tai tikro menininko kūrinys.
Dabar Kuzma lipdė Barboros Radvilaitės, karaliaus Augusto Žygimanto mylimosios portretą. Jis naudojosi antropologų pagalba, ir pagal Biržų koplyčioje Radvilų kapavietese rastus kaulus, kaukoles  kuo tiksliau bandė atkurti iki karalienės iškilusios lietuvaitės bruožus.  Na, o dabar skulptorius straipsnyje pasakojo,  kad serga ir skursta. Ir kadangi visus pinigus skiriąs savo menams:  medžiagoms, įrankiams, –  nelieką beveik nieko maistui, buičiai, sveikatai, būtiniems vaistams.  Ir kad jam veik nė kiek nepadedanti valdžia. O jis jau patyręs du mikroinfarktus, ir neaišku kada atidundės trečiasis, ir gal paskutinis.
Taigi toliau kasinėjau pačiame gilios duobės dugne. Kasiau vienoje jos  pusėje,  kitoje darbavosi mašinų vagys, vis parūkydami, kas trečias žodis riebiai nusikeikdami. Kažkaip apart čerpių gan naujoviškai atrodančių ir akmenų neatkasiau nieko įdomaus iš amžių glūdūmos. Pavyko visgi atkapstyti kažkokias šukes ir virdulį, juos pagarbiai sudėjau į archeologo nurodytą dėžutę skirtą radiniams, bet buvo panašu kad tai ‘’sovietinio palikimo reliktai’’. Tiedu prasitarė, kad duobę teks kasti iki 5- 6 metrų. Nelabai įsivaizdavau, kaip galima taip giliai iškasti, matyt tektų tvirtinti kraštus. Duobė jau ir taip buvo  maždaug trijų su puse metrų gylio ir būdavo net gan keblu tomis striukomis gan kopėčiomis įlipti ir išlipti iš jos. Ta duobė buvo pačiame Vilniaus senamiestyje, aplink matėsi, išlipus Bažnyčių stogai.
             
              2012. 08. 22 Susitikau Marių B. ŠMC kavinėje.  Gan malonu buvo jį pamatyti ir pašnekučiuoti. Jis kažkada rašydavo ‘’Literatūroje ir mene’’ apie naujai išleistas knygas ir visad buvo įdomu paskaityti jo ironiškus, šmaikščius aprašymus ir papilstymus. Jis pasakė, kad jau turi su žmona  antrą dukrelę ir kad metė gerti. Visai? –  paklausiau. Visai, –  atsakė jis.
Jo žmona kiek prisiminiau labai miela, ir gero būdo mergina. Kai jam apie tai užsiminiau, jis geraširdiškai šyptelėjo ir pasakė: ‘’na gal ir taip’’...
Kalba pasuko apie visko sąlygiškumą, tai papasakojau apie praeitą vasarą girdėtą Vytauto Šleimanto atradimą. Kad studijuodamas maskvoje bibliotekoje skaitęs  Gėtę ir susidomėjo jo darytais vaivorykštės  spalvų tyrimais. Jis taip pat susidomėjo vaivorykštės spalvomis.  Kodėl, tarp žalios ir mėlynos spalvos vaivorykštėje yra bespalvės, neutralios spalvos juosta?
Žodžiu, Kleišmantas iškėlė tokią versiją, kad smaragdai, ištikro ne žali –  o mėlyni. Nes kiekviena spalva turi savo ‘’asmeninį’’ bangavimą (fizika), o smaragdai būdami žali –  banguoja, (jų bangos) kaip mėlynų. Kodėl juos matome žalius, jei jie mėlyni? Nes bangavimas akių vyzdžiuose lūžta (saviapgaulė savotiška) taip, kad atrodo jog jie žali. Tai yra, būdami ištikro mėlyni, jie atrodo žaliais. Iš čia ‘’Smaragdo miesto pasakos’’ ir t. t. Ir jie perkami ir vertinami – smaragdai – būtent žali!
Ta saviapgaulė ‘’labiau brangi’’, labiau vertinama nei realybė. Saviapgaullė brangiau perkama  – parduodama . Mitas –  saviapgalė,  čia įdomesnė žmonėm, nei realybė.
Kai Kleišmantas skaitė Dantę, kuris tyrė spalvotyrą ir vaivorykštės spalvų kilmę, jis jautėsi kaip įsimylėjęs pirmą kart –  jis vos ne skraidė, darydamas atradimą.
Kartu žvejojome, nes visa jo šeimyna užkietėję žvejai, mama nuostabiai kepa žuveles, žvejoja ir jo tėvas, ir jo sūnus. Su juo žvejojom Juodkrantėje, mažam kiek aptuštėjusiame kurortiniame miestelyje prie gražiųjų marių ir jūros. Prie miškų. Ten jis ir papasokojo tą istoriją apie vaivorykštės neutralią spalvą, smaragdus, žmogaus vyzdžio ‘‘paklaidą‘‘, ir kaip rusai kalnakasiai stebėdajosi, maždaug atvažiavo kažkoks lietuvis, ir papasokojo, kodėl mes kartais tarp žalių (nors jiems tik atrodo, kad randa žalius!) randame ir mėlynus smaragdus...  Nors kad įtikti žaliųjų, vertinamųjų smaragdų pirkimo – pardavimo rinkai, tuos mėlynuosius pakaitina virš ugnies, kad jie taptų žali.
Taigi mitas, saviapgaulė – brangesnis nei realybė... Kartais.
Tuo išradimu susidomėjo ir Amerikos kino pramonė (užraktai pagal akių vyzdžius ir t. t) ir V. Kleišmantas užpatentavo tą atradimą, ir yra vienintelis kviečiamas į geologų simpoziumus Niujorke, PAR, Škotijoje ir kitur pasaulyje.
Tai taip su Marium begurkšnodami ir šnekučiavome apie visko realytyvumą. 

Nustebino airiškos žąsys, ir matyt kad savo kvailumu. Prieš pora dienų pastebėjau, kad išsirikiavusios  trikampiais dideliais pulkais kiek abejodamos skrido į šiaurės rytus.
Na, nieko sau, - pagalvojau, jau joms pavasaris, ar maišau kryptis, betvis tiek sausio pradžia... keista. Šiandien ryte vėl dideliais pulkais gražiai gan pragagėjo atgal link Airijos, Pasipiktinusios savo kvailumu ggagėte gagėjo skrisdamos beveik virš galvos. Matyt priskrido šiaurės jūrą ir ten pūstelėjo šiaurės vėjas ir jas surazumijo, kad dar ne pavasaris. Net pagalvojau, gal kaip ir pas žmones feodaliniais laikais, ten yra paveldimas luominis vedančiųjų žąsų pereinamumas, ir mirus senam patyrusiam vadovui, jaunas pridarė klaidų, ir kaip jis turėtų gan‘‘ rūsčiai jaustis‘‘. Nors gal žąsims viskas dzin? Ale  iš gagėjimo neatrodė... dabar turi pretekstą piktintis savo pačių kvailumu.
Dubysa tais metais tekėjo plačiai, gal kad vasara pasitaikė lietinga, pusė rugpjūčio vis nuliedavo liūtys, ir tai trukdė priešo armijai judėti šalies gilumon. Gal būt ir dėl tų užtrukdymų dėl laukimo, kol prisivys patrankos, gurguolės su maistu, rusų isiveržimas Lietuvon nebuvo toks jau sėkmingas ir  Jonas Sapiega spėjo suburti nors gerokai mažesnę, bet gerai ginkluotą nedidelę armiją. Dabar  ta armija laukė prie Dubysos miškuose, kol pasirodys visa priešo armija, ir toks buvo planas, ties daubingom Dubysos pakrantėm, gan netinkamom manevruoti didelei armijai, staigiu netikėtu puolimu užpulti iš kelių pusių vos ne tris su puse karto didesnę rusų armiją. Atrodo pats Dievas gelbėjo lietuvius, nes rusai neturėjo tikslių žemėlapių ir tai taip pat sunkimo jų armijos judėjimą. Jų generolams prudnikovui ir Alchmatovui buvo įsakyta pulti pačią Lietuvos širdį – derlingiausias žemes, kur jau pora šimtų metų nebuvo priešo armijos, ir pakeliui kaip visad darė rusai išmokę iš totorių viską  deginti, ir plėšti. Taigi, tai buvo baisiausias siaubas valstiečiams, lyg koks maras staiga užgriuvusi plėšri mišri moskolių ir totorių armija. Prajodamas apylinkes žvalgybinis mūsų būrys prisižiejom kruvinų vyrų, moterų, net vaikų kūnų, šalia sudegintų sodybų. Mano kapitonas buvo vardu Liudvikas Razminas, mano vardas Jurgis, buvau ką tik susižadėjęs su  Salomėja, kai staiga buvom su kaimynais pakviesti šaukimuosna. Dabar gavome užduotį iš pačio pulko vado perjoti Dubysą ir nukreipti priešo dėmesį savo išpuoliu, nes pagrindinės rusų armijos pajėgos nepalankiai pasisuko link didesnių, platesnių Dubysos pievų, labiau į šiaurės vakarus, kur būtų neparanku su jais kautis, nes ten daugiau erdvės manevruoti. Taigi buvom kaip ir masalas. Turėjom suvaidinti mažą ariergardą ir nukreipti priešus labiau į rytinę pusę. Šiaip dažniausiai linksmas ir pokštaujanris, ypač padaręs gramą, dabar aukštas prakaulus Liudvikas Razminas jodamas tyliai keikėsi:  ‘‘pasiuntė į gryną mirtį, ale žalčiai... ‘‘, ir tikrai įjojus į Dubysą netikėtai buvom apšaudyti pasislėpusių šaulių. Pirmos kulkos pakirto porą kavaleristų, tarp jų buvau ir aš, kulka kliudė galvą ir krisdamas į šiltą vandenį nuo žirgo tespėjau pagalvoti: ‘‘kaip greit viskasssžžž‘‘. Kai kiti išguldė  arčiau buvusius  rusų šaulius ir jojo toliau link priešo, paskui apsisukę tuo pačia brasta vėl perjojo Dubysą ir nušuoliavo link pagrindinių pulkų, prajodami pro mano kūną nesustojo. Jau matėsi, kad nėra ko sustoti. Manevras pavyko, nes priešai nutarė pasekti mūsų pasirodžiusį pulką, ko pasekmėje rusų armija buvo įviliota į gan siaurą pakrantę ir sėkmingai apšaudyta nuo miškingų kalvų  patrankų ir muškietų ugnimi, ir dideliu užsidegimu apimtų vyrų užpulta ir sutriuškinta. Rusai patyrė siaubingą pralaimėjimą ir Dubysa tekėjo rausva,  ramiai tekėjo per laisvą šalį nešdama priešo kraujus į Žemaitiją ir Baltijos jūrą. Deja, to jau neteko matyti nei girdėti, nes atsidaviau Viešpaties malonej, taigi neteko su kitais bajorais ir apturėti pergalės džiūgesio, nei dalyvauti baliuje. Buvau paminėtas tik tiek: ‘‘aila tą Jurgį paguldė, buvo kuklus, šaunus vaikinas, tik susižadėjęs. Tai gerai bent nesikankino į galvą kulibka kliudė‘‘Buvo 1628? Viešpaties metai.