Sutemose II

Juozas atsargiai judėjo pirmyn, bergždžiai stengdamasis surasti kokį nors įrodymą, jog amerikiečių šeimynėlė pasuko būtent šia kryptimi. „Blogai, – galvojo vyras. – Temsta, reikia greičiau kuistis. Galima čia ir visą naktį užtrukti... “ O likti nakčiai šiuose pušynuose jis nenorėjo. Niekada nežinai, kas tarp jų tyko ir veisiasi.
Akylai dairydamasis ir besibraudamas tarp krūmų ir medžių, Juozas vis mesdavo žvilgsnį į apačioje tyvuliuojančią Nerį. „Gražus tai vaizdas“, – pagalvojo prižiūrėtojas, akimi užkabindamas ir sugriuvusius daugiaaukščius – kadaise buvusio Žirmūnų rajono griaučius, šiandien uzurpuotus mutavusių žiurkių ir baisesnių padarų.
Mintimis Juozas sugrįžo į praeitį – tuos laikus, kai Žirmūnų namai dar buvo gyvenami žmonių, o Parkas buvo ne Parkas, bet gaivus ir nuotaikingas miškelis, lyg arterijų išvagotas Kalvarijų Kryžiaus kelių. Tai buvo laikai prieš branduolinių katastrofų erą...
Kažkur šalia trakštelėjusi šaka privertė Juozą sugrįžti iš svajų pasaulio ir domėtis dabartimi. Dabar Parkas – toli gražu ne Kalvarijų Kryžiaus keliai. Tarp radiacijos iškraipytų pušų, kurias vargiai pušimis bepavadinsi, veisėsi sunkiai įsivaizduojami padarai, Neryje savižudiškai nusiteikę žvejai traukdavo dar baisesnes bestijas, o Kalvarijų Kryžiaus bažnyčia buvo virtusi velnių bastijonu, į kurį net ir drąsiausi nesiryžo įkelti kojos... Ir visgi tai buvo gamta. Radiacijos beveik nužudytame pasaulyje Parkas išliko vienu iš tų retų kampelių, kur galėjai, nors ir per vielinę tvorą, prisiliesti prie gamtos. Tokios prabangos stokojo net turtingiausios pasaulio valstybės.
Trakštelėjusi šakelė pasirodė besanti netikro pavojaus signalas, tačiau ramybės Juozui ši žinia neatnešė – nepastebimai sutirštėjusios sutemos nežadėjo nieko gero. „O gal jie prie šaltinio nuėjo? “ – dingtelėjo vyrui. Nuo šios minties net šiurpas per nugarą nuėjo. Jeigu jau amerikiečių šeimynėlė patraukė link šaltinio, kuris įprastai būna net ne viena, o trimis tvorimis aptvertas, nieko gero nelauk...
Impulsyviai metęs šalin racionalumą, Juozas čiut ne skuosdamas pasileido link šaltinio, tikėdamasis, jog pačiam blogiausiam scenarijui nebus lemta išsipildyti. Skubriai lėkti ir akylai dairytis bei klausytis, ar iš už artimiausio kamieno nesiruošia iššokti kokia nors bestija, buvo nelengva. Dar labiau užduotį sunkino sargo bandymai prisiminti, ko negalima daryti prie šaltinio – nesiklausyti čiurlenančio vandens melodijos, neužsižiūrėti į sraunios versmės verpetus. „Taip, šito daryti negalima“, – mintyse pasižymėjo Juozas.
Staiga sustoti privertė taip netikėtai pasigirdęs vandens čiurlenimas, jog vyras akimirką net suglumo – ar iš tiesų jis girdi, ar jam tik vaidenasi nuo įtampos? Tačiau patirtis bylojo, jog šaltinis yra netoliese – visgi Parkas nėra toks didelis, koks buvo kadaise. Juozas pradėjo lėtai brautis per bruzgynus, stengdamasis išvengti stačių šlaitų ir pasalūnių šaknų, galinčių priversti suklupti. Sargas nebuvo prietaringas, tačiau per ilgus tarnybos metus kolegų porinti padavimai paliko savo pėdsaką. Kažkas kažkada (Juozas jau neprisiminė, kas ir kada) pasakojo, jog, ar čia šaltinėlis kaltas, ar aplinka kalta, kartais pasitaiko po kojomis kokia slidi nuošlaitė ar akmenukas ne vietoje pasimaišo. O tada paslysti, nugriūni, pakeli akis ir matai – upelis teka tiesiai priešais nosį. Arba tiesiai į upelį įpuoli...
Vandens tekėjimas bylojo, kad kelionės tikslas – už artimiausio krūmo. Ir iš tiesų – praskleidęs bruzgynus Juozas, nors ir stengėsi nežiūrėti, suprato atsidūręs priešais juodą upelį, tekantį iš šlaite besikaupiančio šaltinio.
Juodos vilnys viliojo, kvietė, prašė ateiti, prisėsti, atsiminti senus gerus laikus. Tačiau sargo akys lakstė aplinkui, stebėdamos žemę, medžius, apžėlusį taką, krūmus – bet ką, kad tik netektų pažvelgti į tamsią tėkmę. Deja, jokių žmogaus buvimo pėdsakų aplinkui nesimatė.
Juozo akį pagavo netikėtas blykstelėjimas vandens paviršiuje ir, po akimirkos, vyras susiprato įkliuvęs. Nevalingas žvilgsnis, prisiminus vaikystę kaime, kai Juozas, dar tik mažas berniukas, kartu su tėvu atėjo prie ežero, o pažvelgus į jį nesimatė nieko nieko, tik nuo vilnių atsimušantys saulės zuikučiai. Dabar šis mielas vaikystės prisiminimas jam kainavo brangiai – juoda tėkmė tarsi klijai prikaustė žvilgsnį, neleido atplėšti akių, tekėjo ir plėtėsi, kol galiausiai išsiliejo iš savo vagos ir užliejo visą pasaulį...
Iš pradžių pastatų kontūrai liejosi su aplinka, tačiau po kelių akimirkų vaizdas tapo ryškesnis ir Juozas suprato vaikščiojantis po senovinį Vilnių. Tačiau šis Vilnius nebuvo malonus – kažkur besileidžianti saulė nudažė jį netikromis, baugiai nuteikiančiomis spalvomis. Atrodė, lyg pakėlęs ranką pradursi priešais tave esančią drobę, o iš skylės pasipils tamsi bjaurastis. „Kodėl?.. - pagalvojo vyras ir, galvoje kažkam trakštelėjus, užbaigė mintį. – Aš čia? “
Priešais akis plytėjo į viršų einanti Didlaukio gatvė – tokia, kokia buvo prieš daugelį metų. Asfaltuota. Apstatyta automobiliais. Apželdinta medeliais. Ir, kas atrodė svarbiausia, vedanti tolyn nuo Parko...
Sunkiai pramerkęs akis Juozas pasimetė – kelias akimirkas negalėjo suprasti, kur esąs. Tik pavojingai arti čiurlenantis upelis privertė atmintį sugrįžti. O kartu su ja sugrįžo ir naujoji patirtis – šiurpinančiai tikroviškas (ir tuo pačiu metu makabriškas) sugrįžimas į praeitį. Į laikus, kai žolė dar buvo žalia, o dangus mėlynas.
Vyras instinktyviai pasirito toliau nuo upelio – pastarojo incidento užteko, kad nekiltų noras dar kartą rizikuoti. „Nors kita vertus, lengvai išsisukau“ – su nuostaba pagalvojo Juozas, drebančiomis rankomis prisidegdamas papirosą. Sargas rūkė tylėdamas, bandydamas susikaupti ir nusiraminti, kad nepadarytų daugiau klaidų. Taip pat vienu metu galvodamas apie du dalykus – ką reiškia neseniai patirta vizija ir ką daryti toliau. Kad amerikiečių čia nebuvo – faktas, konstatavo pats sau. Vadinasi, mulkiai pasirinko pavojingesnį kelią – į Kalvarijų Sodus, kur ir jam teks keliauti.
Sunkiai pakilęs („patirtas nuotykis ir metų našta – nekokia kombinacija“ – pagalvojo Juozas) vyras su nuostaba suprato, jog upelis dėl kažkokių priežasčių jam jau nebepavojingas. Kodėl, nežinojo. Tuomet pasuko į tą pusę, iš kurios buvo atėjęs, tačiau žengęs kelis žingsnius sustojo ir pažvelgė į metalinį strypą, kyšantį šlaito, kurio papėdėje buvo šaltinis, viršuje. „Raketa „Viltis“. Bakteriologinio ginklo nešėja“, – prisiminė Juozas. Kai kurie parko darbuotojai manė, ir tikriausiai ne be pagrindo, jog raketoje buvusios bakterijos užkrėtė šaltinį ir pavertė jį tuo, kuo jis yra dabar – telepatiniais spąstais, į kuriuos pakliuvo ir nuskendo ne vienas nelaimėlis.
Netikėtai vyro žvilgsnis užkliuvo už vienos detalės, privertusios sutrikti – šalia raketos strypo prieblandoje matėsi vos įžiūrimas bato antspaudas. Atsargiai pakilęs į šlaito viršų, Juozas suprato neklydęs – priešais nosį buvo dar visai šviežias sportbačio pėdsakas, kurio priekis rodė į tą pusę, iš kurios sargas buvo atėjęs.

***

- Anatolijau, ar tu čia? – Juozas netikėtai negyvu balsu pabandė susisiekti su savo partneriu.
- Čia... Čia, – po trumpos pauzės, lyg per rūką atsakė kolega.
- Patikrinau situaciją prie šaltinio. Ten nieko dabar nėra, bet prie raketos aptikau pėdsakus. Spėk, kur vedė?
- Nejuokinga.
- Aha, gerai. Taigi vedė atgal, iki šitos vietos.. – Niūrus Anatolijaus atsakas išmušė vyrą iš vėžių, todėl prireikė akimirkos, kad suimtų save į rankas. – Keliausiu link Kalvarijų Sodų, pažiūrėsiu, kokia ten situacija.
- Tu tik neįsijausk labai! – Vaikino balse pasigirdęs jaudulys vėl išmušė Juozą iš vėžių. – Aš daviau žinią apsaugos punktui, tai jie su šarvuočiu žada prilėkt. Gal tu geriau palauk, jie tuoj būtų?
Ši žinia vyrui buvo lyg balzamas širdžiai – suvokimas, jog į Parką greitai atvyks patikimų vyrukų kompanija, turinti solidų kiekį naikinančios technikos, pakėlė ūpą labiau nei butelis „Žaros“.
- Tu ramiau, Anatolijau. Aš tik porą šimtų metrų paeisiu, pažiūrėsiu, ar jų netoliese nėra.
- Gerai, tik jeigu ką, tai duok žinią.
- Okey, – pats sau šyptelėjo į ūsą Juozas ir lengvu, neskubriu žingsniu žengė į mišką. „Armijos desantas – geriausia, kas galėjo atsitikti“, – pats sau svarstė sargas. Nors atvirai savo pažiūrų nedeklaravo, jis visa širdimi prijautė šiam keistam visuomenės segmentui, savo jaunystę praleidusiam prie kompiuterių bežaidžiant įvairiausius strateginius karo žaidimus ir visiškai nesugebėjusiam integruotis į normalų gyvenimą. Darbas, šeima ar mokslai – niekas jiems tuo metu neatrodė nei reikšminga, nei suderinama su aistra žaidimams. Mintis apie tai, jog gyvenimą teks praleisti geriausiu atveju dirbant nuo devynių iki penkių, jiems kėlė neviltį, tačiau netikėtai viską išgelbėjo prasidėjęs karas – pastarasis, sugriovęs daugelį gyvenimų, šių videonarkomanų egzistencijai suteikė naują prasmę, pasiūlęs galimybę strategijas ir įgūdžius panaudoti gyvenime.
Fiziškai silpni, kone paliegę, vaikinai su didžiausiu entuziazmu ėmėsi ginkluotis ir kurti savo armiją, su laiku prisivijusią netgi profesionalią kariuomenę. Žaidžiant įgyta siaura pasaulėžiūra pasirodė kaip niekad efektyvi statybinius vagonėlius paverčiant bazėmis ir štabais, o automobilius – koviniais vienetais. Tačiau didžiausiu pranašumu tapo jų entuziazmas – kai net profesionalai bijojo naikinančios priešo technikos, naujoji armija džiūgaudama kūrė sabotažo bei mūšių planus ir drąsiai į juos ėjo.
Šalia Parko įsikūrusi armijos bazė nebuvo didelė – apleistas namukas, kuriame gyveno vienuolika karių, vagonėlis, kuriame buvo laikomos maisto atsargos, medyje įrengtas apžvalgos punktas, visureigis bei džipas, paverstas į mėgėjišką karo mašiną. Aišku, ne itin profesionalu, tačiau kompanijos entuziazmas veikė taip stebuklingai, jog net mintis apie jų įsikišimą Juozą ramino ir šildė.
Palaimingus apmąstymus nutraukė priešais sargą atsivėręs vaizdas – po mišką palaimingai besivaikščiojanti ieškoma mama ir du riebuiliai jos vaikučiai. Trūko tik tėtušio.
- Hei, kur jūs vaikštote? Jums čia negalima, – laužyta anglų kalba kreipėsi Juozas, atkreipdamas šeimynėlės dėmesį.
- Mes pamatėme skylę ir pagalvojome, kad galėtume pasižiūrėti, kas gero čia yra, - ramiai, taisyklinga anglų kalba vyrui atsakė mamytė. – Mano vyras nuėjo gilyn į mišką, tačiau manau, kad jam nieko neatsitiko. Jis turėtų tuojau grįžti.
- Okei, bet čia pavojinga. Jūs grįšite su manimi, o jūsų vyrą surasime paskui, – pareiškė vyras, pasiruošęs nepasitenkinimo ir protestų bangai. Tačiau storulių šeimynėlė netikėtai ramiai sutiko eiti kartu su juo. Juozui dėl to buvo tik geriau – anglų kalbą jis mokėjo, tačiau labai drovėjosi ja kalbėti, todėl sargui norėjosi bendrauti su amerikiečiais kaip galima mažiau. O ir miške būti nesinorėjo.
Kelionė atgal į postą buvo rami. Vaikučiai atrodė išsidūkę, o mama – kiek pavargusi. Vienintelė dukrelė – iš pažiūros, jaunesnė už broliuką – kėlė šiokį tokį triukšmą, retkarčiais sušukdama fak ze dak and tray tū flay! , kuris Juozui kažkodėl skambėjo kaip „Ogi bet aš jums sakiau! “
Nors nuotaika pasitaisė visu šimtu procentų, šiokia tokia įtampa išliko – tėtušis pasimetęs, o kareivukams reikės paaiškinti, kas čia vyksta. „Keistos skylės, keisti pėdsakai ir visa kita... – svarstė sargas. – O ir ekipažas kažkur užtruko. Jiems gi netoli, pagal laikrodį jau turėjo pasirodyti. “
Staiga Juozą tarsi botagu perliejo netikėtas supratimas – smegenys pačios, niekieno neprašomos, į vieną visumą rikiavo dėlionės gabaliukus, o prieš akis kilo vaizdas, kurio matyti nesinorėjo. Kameros gedimas, kurio niekaip kitaip, kaip tik tyčiniu išjungimu paaiškinti negalima; dvi skylės tvoroje, padarytoje iš tokios stiprios vielos, jog net tanku nepravažiuosi; sportbačio pėdsakas šalia raketos; rami šeimynėlė, kuriai nė motais, kad tėvukas vienas šliaužioja po mišką, kurio flora ir fauna – mirtinas pavojus žmogui. Atskirai vienas nuo kito šie faktai atrodė tik neraminantys, tačiau užteko trumpai pagalvoti, jog išryškėtų ryšys. „Tiksliau, kad kažkas čia labai nesiriša“, – pagalvojo Juozas, visai kitomis akimis pažvelgęs į mamytę. Ši vis dar ramiai ėjo šalia, nenuleisdama akių nuo vaikučių. O gal tėtukas visai ne miške? Gal jis perpjovė Anatolijui gerklę ir jokie šarvuočiai čionai neatvyks?
Įėjimas į parką, o kartu ir jo bei kolegos būdelė buvo už kelių dešimčių metrų. Šarvuočio vis dar nesimatė. Juozo kaktą išpylė šaltas prakaitas, o akys ilgesingai nukrypo į tako, vedančio iš Parko, pusę – iš šios vietos kareivių bazė turėjo matytis kaip ant delno. Tačiau vaizdas, kurį sargas išvydo, privertė širdį akimirkai sustoti.
Prieš akis vėrėsi senas, nesudarkytas Vilnius, lyg ką tik atkeliavęs iš atviruko. Horizonte kilo daugiabučiai, kurių langai švietė blyškia, negyva šviesa.
Kai išvydo, kad prieš akis esantis vaizdas suraibuliuoja, lyg žvelgtų į lygų vandens paviršių, Juozas pajuto, kad jo keliai virpa.