Rašyk
Eilės (74913)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10607)
Vaikams (2538)
Slam (50)
English (1151)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Įrėmęs nosies galiuką į puodelio kraštą jis pamažu traukė į save tamsų kavos aromatą. Garas savo karstelėjusia šiluma gnaibė šnervių sieneles. Ir vis dėlto, ligoninę jis užuodė stipriau. Labiausiai gąsdino tai, kad tas kvapas nebepykina, ir ilgėliau čia neatėjęs imdavo to pasigesti. Per paskutines savaites patyrė daugybę keistenybių: tai, kas erzindavo, tapo reikalinga, tai, kas daugybę metų buvo neginčytina jo kasdienybės dalis, atsitraukė ir liko vos įžvelgiamu fonu, tai, kas niekada nerūpėdavo, dabar užpildė jo dienas. Į namus pareidavo kaip į vietą, kurioje sustatyti batai, sukabinėti kaklaraiščiai, kur vakarais laukia lova, o rytais ant kilimėlio prie durų guli laikraštis; net šeima tebebuvo ten, tačiau jų buvimas kartu tapo nebegyvas, liko tik perdžiūvusi išnara. Keista, – pagalvodavo, – kad taip greitai perbėgom per tą mūsų plačią svetainę, rodosi, net pėdų nepalikom. Gal ir nebuvo lemta ten užsibūti – jei įvykusi nelaimė priverčia ne paguosti artimą, bet jį atstumti, gal tikrai viskas bergždžia. Tik įdomu, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei jis būtų pasirinkęs likti prieangyje, jei nebūtų brovęsis vidun – juk įmanoma gyventi neatsiveriant, tik trypčioti prie durų, lyg būtų trumpam užsukęs svečias ir vis dėlto niekada neišeinantis – gal tai būtų buvusi sėkminga išeitis? Ne, šiuo metu tai negundė.
    Jis loštelėjo kėdėje ir, atrėmęs viršugalvį į kabančią chalatų krūvą, įsispoksojo į viršų. Lubose švietė citrinų spalvos blynas su auksiniais apvadėliais. Stiklas buvo šlakuotas, panašiai kaip Martos oda. Už nugaros kabantys skudurai buvo prisisunkę jos kvapo; visas priimamojo kambarėlis atsidavė ta senstelėjusia lėle. Viešpatie, kaip čia viskas bjauru! O šlykščiausia buvo tai, kad vis vien norėdavosi čia sugrįžti.
    Dažniausiai jis atkėblindavo iki ligoninės pėsčiomis, tiek lyjant, tiek per šlapdribą, tiek draskantis vėjui, ir net gatves užliejus tirštam rūkui. Įėjęs leisdavosi išvelkamas iš paltų, striukių, lietpalčių ir be skrupulų patikėdavo savo prabrangius drabužius Martos žinion, kuri juos išdžiovindavo, išglamonėdavo, išglostydavo, o išlydėdama su motinišku rūpestingumu vėl jį aprengdavo. Jos miklios lyg plėšrūs žvėreliai akutės pastebėdavo ir nuspėdavo viską. „Kodėl be kaklaraiščio šiandien, Trojau? Kas atsitiko, vėl nesiseka? “ Jai patikdavo matyti jį žibantį, ramų, pasitikintį ir didingą, tačiau mylėjo bet kokį, net tada, kai jis įsispraudęs į kamputį keiksnodavo visą idiotišką pasaulį. Kokį save mylėjo jis pats, net nebesuvokė, rodėsi, nebemoka ir net nebeturi poreikio kažką mylėti, tik savanaudiškai siurbė į save tą bobišką rūpestį – tai buvo dieviškai saldu.
    Marta niūniuodama pargrįžo į kambarėlį ir klestelėjo į savo vietą. Stumdamasi kartu su kėdute prisislinko arčiau svečio. Ratukai šaižiai cypė.
    – Išgėrei viską. Duok, dar įpilsiu, – ištarė traukdama jam iš rankų kavos puoduką.
    – Nebereikia jau, – atitarė jis.
    – Teisingai, mielasis. Ir širdžiai tiek maukti negerai. Pažiūrėk va, kas iš manęs beliko nuo to birzgalo, – ji perbraukė delnu per savo šiaudinius plaukus.
    Taip, net kava čia buvo šlykšti, ir vis dėlto atėjęs Trojus srėbdavo ją be atvangos.
    – O kaip su policija, Trojau? Ką jie nustatė? Ar ką nors rado?
    – Nieko nerado. Ką jie ras? Sakiau gi nuo pat pradžių, kad nieko nėra. Ta Ramina nė kiek nepavojinga. Ką gi ji gali padaryti, paprasta mergina, ir tiek.
    – Reikia tikėtis. Aš vis rūpinausi. Dėl tavęs, vaikeliuk.
    – Žinau, Marta, žinau, – atsiduso jis su pasimėgavimu balse.
    Priėjo prie spintelės, prisipylė iš kavinuko pilną puodą ir garsiai sriūbtelėjo.
    – Kaip gi čia srebi dabar? Nedaryk gėdos. Toks puikus vyras, o šitaip, – pabumbėjo budinčioji motiniškai.
    – Tas vyras paprastas žmogus.
    Kartais bežiūrint į šią moteriškę jį apimdavo keistos mintys, Įsivaizduodavo ją nuogą, išsižergusią, jam atsiduodančią – su ja galėtum daryti bet ką... Aprištum veidą, kad tų raukšlėtų lūpų nesimatytų – jai tikrai tai patiktų, turbūt žvygautų kaip gervė išrietusi krūtinę. Keista – visa suglebusi lyg varnalėša, o krūtinė vis dar pūpso tarytum du baravykai – taip ir prašosi. Įsikuistum tarp chalatų ir galėtum smagintis be pabaigos, ji duotų ir vieną, ir du, ir tris kartus.
    – Tai tą jos... Raminos bylą visai uždarė?
    – A! – prabudo. – Ne, dar nenutraukė visiškai. Padėjo į stalčių, kaip sako. Atsargumo dėlei.
    – Ačiū Dievui, kad jie tokie atsargūs. Labai gerai.
    Trojus nusišypsojo ir vėl garsiai sriūbtelėjo iš puoduko.
    – Vis siurbi, siurbi ir visai šiandien nieko man nepapasakoji.
    – Daug darbų, Marta, galva kaip traktorių išūžta. Ieškau naujo darbuotojo. Turėsim vieną sunkią apeliacinę bylą. Dėl vaikų. Noriu naujos darbuotojos, manau jaunai advokatei tai tiktų.
    – Jaunai advokatei, Trojau! – sukikeno klausytoja. – Kurgi ne!
    – Tokios būna pilnos energijos, – dėstė jis, neįžvelgdamas moters balse pašaipos. – Nesukriošusios dar, neatbukusios.
    – Nesukriošusios? – išdeklamavo Marta aikštingai.
    – Taip, tiesa.
    – O aš sukriošusi, ar ne?
    – Taip, tu sukriošusi, tas tiesa.
    Beklausant sunku buvo įskaityti, ar tai niekingas įžūlumas, ar tik lengvabūdiškas neapdairumas. Jis kalbėjo spoksodamas tiesiai į pašnekovę ir vis vien nematė, kad ši pradeda putotis iš pasipiktinimo.
    – Va, tokios kaip Ramina pačios geriausios – jų smegenys aštrios lyg kardo ašmenys, o dirba jos kaip jaučiai...
    – Tai štai kodėl tau jos šitaip reikėjo.
    – Taip, tiesa, – pripažino. – Žinai, Marta, kai sužinojau, kad bus teismo sprendimas apskųstas, pirmiausia apie ją ir pagalvojau. Norėjau jai pasiūlyti... tą darbą... tas pareigas... palauk, aš jai... aš jai... Negali būti!
    Lyg botagu nupliektas jis pašoko nuo kėdės. Statydamas puodelį ant stalo ištaškė kavą, apsiliejo marškinius ir kelnes, bet nebematė, tik puolė trypti ir blaškytis į šonus lyg sugautas žvėris.
    – Jėzaumarija, kas čia dabar? – garsiai aiktelėjo budinčioji.
    – Aš jai... aš jai tą darbą pasiūliau. Būtent tada. Tada!
    – O karaliau aukščiausias, ką tu čia išsigalvoji?
    Jis instinktyviai griebė švarką ir užsivilkęs pasileido koridoriumi. Marta, stengdamasi neatsilikti, šlepsėjo jam iš paskos.
    – Ar tu proto netekai?
    Tačiau jis nebeklausė, tik žirgliojo pirmyn, aklai nusitaikęs į savo tikslą. Daug laiko buvo tuo koridoriumi neėjęs. Nors ligoninėje lankydavosi dažnokai, jo kelionė užsibaigdavo budinčiosios kambarėlyje. Būdavo, kad čia pat esančią Raminą jis visiškai pamiršdavo, tik retkarčiais prisiversdavo apie ją paklausti, bet daugiau iš mandagumo nei iš rūpesčio. Ji buvo praeitis, nelaiku atbukęs, net nespėtas panaudoti ginklas.
    Įpuolęs į kambarį prišoko tiesiai prie merginos ir išrėžė:
    – Tada pasakojau apie bylą. Dabar tiksliai žinau! Tiesiog prieš pat tau nukrentant. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį pasakiau.
    Pacientė atlošė galvą ir iš apačios pažvelgė į atėjusįjį. Akys kaip visada buvo tuščios tarytum negyvos lėlės. Jos net nespindėjo – nei nuostabos, nei džiaugsmo, nei išgąsčio. Ir, kaip įprasta, dėstytojo nepažino.
    Trojus klestelėjo ant nediduko, salotiniu gobelenu traukto fotelio ir konvulsiškai suspaudė smailius ranktūrių snapus. Viltys ėmė bliūkšti. Jis pats suabejojo, ar tai, ką buvo prisiminęs, galėjo būti tiesa tiesa.
    Mergina vis dar tebežiūrėjo į atėjusįjį. Jei tai žiūrėjimu galima būtų pavadinti. Net numirėlis yra gyvesnis nei tu! – norėjosi išrėkti jai.
    – Aš Trojus Lambergas. Tavo dėstytojas, Ramina!
    Pacientė patikliai palingavo.
    Staiga jam siaubingai merginos pagailo. Ištempęs ranką ėmė ją glostyti, trinti nugarą, gniaužyti rankovę. Judesiai vis stiprėjo, tapo nebevaldomi, audringi. Lyg aistros apimti pirštai stipriai virpėjo. Beliko laukti, kada išrengs ją nuogai ir čia pat pamylės.
    – Ramina, vargšele, tu neatsimeni, matau, kad nieko neatsimeni. Supranti, ir aš kai ką buvau pamiršęs. Visiems taip būna. Turbūt visiems. Bet kartais imi ir prisimeni. O kartais ir ne, – kalbėjo, galutinai susitaikydamas su mintimi, kad atmintis studentei niekada nebegrįš. – Tu buvai pati geriausia, Ramina. Pati geriausia iš visų, – jis vis audringiau alsavo tarytum neišvengiamai artintųsi prie išsiliejimo. – Ir kai tą bylą gavau, pirmiausia apie tave pagalvojau. Žinau, kad tu būtum buvusi pati tinkamiausia.
    – Kokią bylą? – kilstelėjusi akis ištarė glamonėjamoji.
    – Tą apeliacinę. Dėl vaikų.
    – Dėl kokių vaikų? – Raminos balsas tebebuvo šaltas, atrodė, kad glostymo ji visai nejuto, tarytum būtų frigidiška būtybė.
    – Baisi byla. Tėvas išnaudojo vaikus, – pasakojo jis, nepaliaudamas savo keistų glamonių, nors mylimoji taip ir liko abejinga. – Tėvas su dviem dukrom... Ir ta motina... Bet aš laimėjau, kaip visada. Ir dabar būtume laimėję. Būtum pamačiusi, kaip kvepia pergalė! Kuo sunkesnė byla, tuo skaniau.
    Staiga Ramina lyg įsiutusi hiena pašoko, nusipurtė nuo savęs jo rankas ir grobuoniškai nusitaikiusi sustingo priešais pašnekovą. Plaukai juodavo išsidraikę ant pečių, tamsios akys žibėjo lyg prisirpusios vyšnios. Dabar ji pati nirtulingai švokštė lyg besiporuojantis žvėris. Trojus styrojo apstulbęs, visiškai nebylus.
    Galiausiai abu subliūško ir netekę jėgų klestelėjo žemyn – tuo pat metu, lyg būtų sutarę: ji ant savo lovos, jis ant fotelio.
    Sėdėjo sustingę, akimis įsikibę vienas į kitą, o juos lyg tiltas sujungusiu žvilgsniu lėkė atminties kibirkštys, sužadinančios, įjungiančios, uždegančios visus klodus, iki pačio giliausio.
    Pagaliau Raminos galva prisipildė. Ir nusviro. Dar po valandėlės ji vėl atsistojo ir nedrąsiai apsidairė. Šią akimirką ji neabejotinai buvo jau kitas žmogus. Kukliai kilstelėjusi rankas surinko nuo pečių savo juodas sruogas ir, vikriai judindama laibus pirštus, supynė kasą.
    – Atsiprašau, – sušnibždėjo nusisukdama į sieną.
    Trojus regėjo, kaip į merginą su atmintim grįžta gyvybė. Tai glumino, staiga jis nebežinojo, kaip elgtis – šaltai ir profesionaliai kaip universitete, ar iki kvailumo familiariai kaip paskutiniu metu ligoninėje.
    Galiausiai prisiartinęs ištiesė ranką.
    – Neliesk! – prašvokštė ji.
    – Ramina...
    – Aš sakau, tave papjausiu! Dar sužinosi, kas tai!
    Trojus atsigrįžo į krebždesį prie durų. Tik dabar prisiminė budinčiąją.
    – Palikite mus vienus.
    – Jėzaumarija, aš pakviesiu sargybą, – atgijo moteriškė.
    – Sakau jums, išeikit! Ir kad nė vieno čia nebūtų!
    Durys patyliukais užsivėrė. Užplūdo pasitenkinimas matant, kad bent vienas padaras šiuo metu jo norams paklūsta.
    – Ramina, gal supratai mane neteisingai. Tik pasiūliau. Jei tau netinka, jei nepatiko... Aš nieko neverčiu.
    – Ką tu žinai apie prievartą? Ką tu iš viso žinai be pinigų ir kostiumų? Tau nerūpi, ar jis kaltas, tau nerūpi, ką jis padarė! Kaip manai, kas rūpi tam kitam? Kaip manai, kas rūpi man?
    Jos kasa vėl išsipynė, plaukai pasklido ant pečių, akys šokinėjo lyg žvėrys. Trojus styrojo ir svarstė, ar studentė tikrai grįžo į pirminę savo būklę, ar peraugo į kažką kita, nevaldoma. Keisčiausia, kad tai nebegąsdino. Būtent tai ir glumino – kad niekas nebegąsdina.
    Apsidairė po palatą – tą svetimą išnarą. Pasijuto lyg įaudrintas žvėris šalia geidžiamos patelės – tereikėjo liuoktelėti pro langą. Kartu su ja.
2013-02-08 01:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-24 11:20
sesė_mėta
hm, man iš pradžių tas bendravimas tarp Martos ir Trojaus priminė Kenį ir Selmą :) . Na iki to "Įsivaizduodavo ją nuogą, išsižergusią, jam atsiduodančią – su ja galėtum daryti bet ką...". Nelabai supratau paskutinio pokalbio su Ramina mintį ir kas ją įžeidė, bet gal tiesiog per mažai įsigilinau skaitydama.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-21 20:18
Click Beetle
Šita dalis labai vykusi. Įtraukia. Pritariu bibliotekininkei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-15 20:19
bibliotekininkė
Aš vis negaliu atsistebėti, kaip jums taip pavyksta. Lyg romaną skaityčiau. Iš kur pas jus tiek minčių, tiek siužetų? Ne viską spėju suskaityti, bet kai užsuku, randu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-13 10:43
Balbina
Tekstas puikus. Kitaip neįmanoma apibūdinti. Siužetas pagauna ir nuneša su veikėju.
Taip: ir "Mango" pabaiga ir kažkurios dalies epizodas apie veikėjo pamąstymus apie kambarį ir prieškambarį perkeltine prasme - visiškai išsivynioja. Užuominos.
Bet, matyt, esu bloga skaitytoja, kad pilnai nepasitikiu autore, ir vis tiek stabteliu ties kai kuriais dalykais:

budinti panaši į lėlę; studentės lėliškos akys ir dar kažkur lėliškas epizodas. Gal būt tai sąmoningos užuominos. Paaiškės vėliau.

" – Baisi byla. Tėvas išnaudojo vaikus, – pasakojo jis, nepaliaudamas savo keistų glamonių, nors mylimoji taip ir liko abejinga. – Tėvas su dviem dukrom... Ir ta motina... Bet aš laimėjau, kaip visada. Ir dabar būtume laimėję. Būtum pamačiusi, kaip kvepia pergalė! Kuo sunkesnė byla, tuo skaniau." Man keistai skamba: vyriškis, turintis vaikų, žinomas advokatas, dėstytojas,kuriam turėtų būti svarbi reputacija, laimėjęs bylą, kur, skriaudžiami vaikai, jaučia tik džiaugsmą? Gal tai vėl užuomina.

Atleiskit blogai skaitytojai, dar viena dvejonė: pagrindinis veikėjas - geras advokatas, dėstytojas, šeimos žmogus. Įsivaizduoju: jo dienotvarkė suskirstyta minutėmis, galva susisukus nuo tempo, bet Trojus lyg nieko daugiau neveikia, tik žirglioja, kėblina,srebia ir verkšlena dėl likimo. Ar neišvažiuos jis raudonu Sharma ferariu medituoti į kalnus?



Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-11 16:17
diii
//Jos miklios lyg plėšrūs žvėreliai akutės pastebėdavo ir nuspėdavo viską. „Kodėl be kaklaraiščio šiandien, Trojau? Kas atsitiko, vėl nesiseka? “ Jai patikdavo matyti jį žibantį, ramų, pasitikintį ir didingą, tačiau mylėjo bet kokį, net tada, kai jis įsispraudęs į kamputį keiksnodavo visą idiotišką pasaulį. Kokį save mylėjo jis pats, net nebesuvokė, rodėsi, nebemoka ir net nebeturi poreikio kažką mylėti, tik savanaudiškai siurbė į save tą bobišką rūpestį – tai buvo dieviškai saldu.//. ..“ir tai buvo gera“ taip ir norėjosi pridėti nuo savęs.
Vienareikšmiškai- įdomus, įtraukiantis, įsiurbiantis kūrinis (ir net atskira jo dalis).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-08 17:58
Aurimaz
Gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-08 15:21
Marquise
Man patiko metamorfozė. Gal nuskambės keistai ar šabloniškai, bet tik kai pagrindinis herojus pradėjo galvoti apie Martą kaip apie patelę, jis įgavo "vyrišką veidą". Iki tol man Trojus atrodė per daug jausmingas, intravertiškas, minkštas, kas nesderino su kuriamu dėstytojo ir sėkmindo teisininko įvaizdžiu.

Nesupratau, kur dingo rūbininkė. Po "nušvitimo" ji lyg ir nusekė Trojų, bet po to palatoje (atrodo)jie buvo tik dviese su studente iki kol nepasirodė Marta. O gal ji ten stovėjo ir viską tyliai stebėjo? Kažkokia duobė man toje vietoje.

Aistra Raminai pasirodė keista ir neįtikinanti. Pritrūko skaitytojo parengimo tam emocijų proveržiui. Net jei tas proveržis netikėtas pačiam herojui, bet skaitant aš noriu išgyventi tą virsmą, kai iš abejingumo, lengvai savanaudiško gailesčio staiga atsiranda seksualinis potraukis. Iš kur jis? Ji tik sėdi ir žiūri į vieną tašką, be reakcijos į aplinką. Kuo ji pasidarė kitokia vyro akyse?
Juo labiau, kad tai ne momentinis blyksnis, o kažkas stipraus, jei norisi bėgti kartu su ja, šokti per langą.

Čia parašiau, ko man trūksta nuo "gerai" iki "tobula".
IV
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-08 11:52
Juozas Staputis
Labai meniškai ir įtaigiai sukurts kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą