Apie atspindžius

mano veidrodžių karalystėje
niekas nemiega net tamsiausią naktį
gegutės išskrenda į rytus
saulės pasitikti
niekas neskaičiuoja laiko
laikrodžio rodyklės
rodo vėjui kelio kryptį
kuris atlėkęs
glaustosi šnabžda
dejuoja
kol įsileidžiu
čia
kur veidrodžiai turi veidus
vardus ir kartais verkia
kai upėje vanduo pakyla
čia juokdariai nesišypso
o rudenėjant vėjams palieka
atspindžių karalystę