Rašyk
Eilės (74896)
Fantastika (2210)
Esė (1513)
Proza (10619)
Vaikams (2541)
Slam (50)
English (1153)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Salė buvo prigužėjusi studentų, dėstytojų, svečių. Iš milžiniškos it spinta garso kolonėlės sruveno melancholiška Džeimso Lasto melodija – keistenybė, kad būtent ši muzika metai iš metų palydi diplomantus, tarytum pasaulyje daugiau nieko kito neegzistuotų. Greta įėjimo pūpsojo plati vaza, sausakimšai prigrūsta įvairiaspalvių gėlių, o scenos kampučiuose puikavosi dar du žiedų bumbulais apkibę bokštai. Puokštės margavo ir svečių rankose. Rodėsi, kad ne žmonės ir ne kėdės, o kvapai ir aromatai užpildo visą erdvę. Tiek garsai, tiek muzika, žmonės, puošnūs drabužiai, pakilios išraiškos veiduose – nekilo jokių abejonių, kad tai svarbi diena. Net ir jam, nors nuo jo paties išleistuvių jau buvo praėję vos ne prieš dvidešimt metų.  Kaskart, įžengęs į šį ne jam skirtą renginį, vis iš naujo pajusdavo viduje besipučiant burbulą – pasitenkinimo, džiaugsmingo virpesio, stebuklo laukimo. Nors džiaugsmas būdavo svetimas, išgyvendavo jį taip pat stipriai kaip tada, kai pats sėdėjo salėje tarp diplomantų.
    Atsisukęs nužvelgė kėdžių eiles – iki šiol žinojo, kur buvo jo vieta. Keista, kad kasmet tas kėdes sustato lygiai taip pat. Salę jau spėjo kelis kartus perdažyti, sukonstravo naują sceną, pakeitė apšvietimą, kėdės irgi naujos, bet per išleistuves sustamos visada vienodai, tarytum ta tvarka būtų unikali, amžina, neginčytina.
    – Trojau, ar pašnekėsi apie baudžiamosios teisės grupę?
    Jis atsisuko ir nužvelgė kostiumuotą figūrą. Dekanas stovėjo įbedęs į jį akis, kuriose slėpėsi susirūpinismas. Akimirką nesulaukęs atsakymo, užkėlė savo dramblišką leteną kolegai ant peties ir pasivedėjo į šalį.
    – Neliūdėk, bus dar tų studentų.
    – Khee? – Trojus krenkštelėjo akivaizdžiai sumišęs. Keistas jausmas nuvinguriavo per nugarą – tarytum jam būtų bandoma pripiršti kažką svetima.
    – Na, atėmė iš tavęs Dievas tą neeilinę studentę, bet bala jos nematė, bus dar visko, ne pasaulio pabaiga, gyvenimas ima ir dovanoja, Trojau, ir kartais, kai galvoji, kad susilaukei stebuklo, viskas iš tavo rankų nelauktai išplėšiama, tačiau kitą kartą, kai nusiriti į gilią duobę ir nebematai išeities, staiga kažkas iš viršaus nusileidžia ir dovanoja tau dar didesnį stebuklą. O dabar, Trojau...
    Po ilgų bandymų vis dėlto pavyko šį poetišką pamokslą sustabdyti.
    – Klausyk, aš dėl nieko nesikankinu, viskas man gerai, – patikino.
    Keistas jausmas užgulė krūtinę – rodėsi, sako tiesą, bet vos spėjęs sakinį užbaigti pajuto, kad žodžiai tušti, kaip sėklas išbarstę kevalai. Nepajėgė sau to paaiškinti. Tarytum nepažįstama ranka būtų iškėlusi svetimų minčių pilną saują ir subėrusi viską jam į galvą.
    – Tada džiaugiuosi. Ir nesudėk ginklų, – dekanas bičiuliškai bakstelėjo jam į krūtinę. – Tiesa, puikiai atrodai.
    Mažutės, riebiose raukšlėse pasislėpusios akutės kelis kartus perbėgo per Trojaus stotą. Šis mažumėlę pasimuistė, vėl pasijutęs dviprasmiškai – lyg ir nudžiugo, susilaukęs patvirtinimo, kad tinkamai pasiruošęs šventei, lyg ir sunerimo, kad kažkas padaryta neteisinga.

    Sulaukęs savo eilės jis guviai stryktelėjo ant scenos ir prisiartinęs prie mokrofono pasveikino salę.
    – Ir ypatingai... – akys nuslydo žemyn, ėmė bėginėti studentų eilėmis. Nors gerai žinojo, kur rasti magistrantus ir net kur tiksliai sėdi jo paties studentai, visgi neskubėjo, mėgavosi žiūrovų laukimu, kaip teismo salėje, kai sakydamas svarbią baigiamąją kalbą stabteli, į tylą sudėdamas daugiau nei į žodį. – Tiesiog savanaudiškai pasinaudosiu šia galimybe ir paliaupsinsiu savo studentus. Šiemet turėjau keturis puikius diplomantus, kurie...
    Mandagiai pasisveikinusios su kiekvienu iš savo auklėtinių, akys stabtelėjo ties tuščia kėde. Taip, minioje žiojėjo ryškus plyšys – nesuvokiamas atsitiktinumas – kaip galėjo likti tuščia vieta, kai salė sausakimša?
    „Prašau, eikite atsisėsti“, – norėjosi pasiūlyti senyvai moterytei, stypsančiai netoli scenos. Bet ne, suprato, kad to padaryti negalėtų. Staiga suvokė, kad paskutines savaites buvo ją pamiršęs. Dabar vaizdas išryškėjo mintyse. Jis surankiojo išsidraikiusius juodus plaukus, sumezgė juos į kasą, kaip būdavo anksčiau, suspaudė, sumuturiojo ir įsodino ją į tuščią kėdę – vietą, skirtą jai.
    – Bet vienos iš studenčių šiandien vis dėlto trūksta. Taip jau susiklostė. Turbūt žinote.
    Staiga pajuto, kad kojos nenustygsta, o pasitenkinimo burbulas viduje ima bliūkšti. Pasirodo, dekanas buvo visiškai teisus. Kūną užliejo nuoskauda dėl iš jo atimto tobuliausio ginklo, to, kuriuo dabar būtų didžiavęsis priešais visą šią auditoriją. Iki šiol dar tikėjo, kad tai kažkokiu stebuklingu būdu grįš, bet šiandien viskas nubraukiama nebegrįžtamai – įteikus diplomus, Raminos neužbaigtas darbas nebetenka prasmės.
    – Tai būtų buvęs geras darbas, – teištarė bespalviu balsu, taip, kaip būtų pasakęs apie bet kurį kitą studentą. Džiaugsmo nebuvo, o nusivylimą pavyko nubraukti.
    Daugiau nebejautė, ką kalbėjo, atminty liko tik ta kraujuojanti dėmė išdidžiame ir garbingame jo pasiekimų portrete. Baigęs kalbą nulipo nuo scenos ir, nudūręs akis į savo žibančias batų nosis, išslinko iš salės.
    Susirankiojo kabinete daiktus ir su portfeliu rankose išniro lauk pro fakulteto duris, stabtelėjo ties kolonomis giliai įkvėpė drėgno oro. Vis dar jautė savyje šventinę, pakilią nuotaiką, niekaip negalėdamas jos atsikratyti, tai netilpo viduje, draskė krūtinę, pykino, siutino, rodėsi, kažkas su pašaipa glamžo jo pasiekimų portretą, talžo išdidžią profesoriaus skulptūrą.
    Iš dangaus purškė niūrus lapkričio lietus, būtų labai pravertęs skėtis, tačiau nebesinorėjo grįžti vidun. Valandėlę pamindžikavęs vietoje, jis pasistatė apykaklę ir patraukė gatve. Šalti lašai siurbėsi į drabužius, rausėsi gilyn, gnaibė odą. Genamas žvarbumos jis nė nepajuto, kaip pralėkė visą miesto centrą. Atsitokėjo tik sustojęs Tilto gatvės prieigose. Prisiartino prie daržovių krautuvėlės vitrinos ir nukreipė akis į vaisių kalnus. Staiga vėl viskas sugrįžo, tarytum sunkus vėjo šuoras pagriebė jį ir nusinešė su savimi, į dieną. Iš krūvos jam savo geltonom šypsenom plačiai vaipėsi mangai – lyg groteskiška likimo šypsena su šiurkščiais vaisiaus siūleliais tarpudantėse. Ir jis suprato – pirksi ar nepirksi – tai nieko nebereiškia, net nesutikdamas su likimu turėtum nuleisti pečius ir jam paklusti, nes jis neišvengiamas, jis valdo viską, o tu esi tik mažytis šios galingos likimo karalijos pilietis. Jei panorėsi, gali ieškotis paguodos arba raminti ir glostyti kitus – tai palengvins, bet nepanaikins to, ką tau ant pečių lemtis užkrovė. Ir vis dėlto, jau kitą akimirką užplūdo įsiūčio banga, kūną surakino nepermaldaujamas žvėriškas protestas, buvo pasiruošęs perbraukti kortele ir ištarus „už tuos visus“ pulti bjaurią mangų krūvą ir išsvaidyti, sutrypti, sutalžyti. Tada vėl atslūgo.

    Priimamajame jį pasitiko pažįstamas, teatro lėlę primenantis veidas, tik jis nepajėgė įskaityti, ar ta šypsena guodžia ir ramina, ar šaiposi ir niekina. Tikėjosi vėl prasmuksiąs, nepaisant to, ar lankymo laikas, ar ne.
    – Ach, Trojau, o jūs kur? – išdainavo moteriškė.
    Jis susierzinęs stabtelėjo.
    – Jūsų mielos studentės tame skyriuje gi nebėra.
    Kūnas sustingo ir akimirką styrojo lyg stabo ištiktas.
    – Ji perkelta į reabilitaciją, – mostelėjo. – Čia, į dešinę. Eime, palydėsiu.
    Pačiupusi lankytoją už rankovės, budinčioji nusitempė jį koridoriumi.
    – Jėzaumarija, jūs kiaurai permirkęs. Ar visą kelią ėjot per tokį lietų? Koks didelis jūsų gerumas, Trojau. Duokite, padžiovinsiu lietpaltį, – pasisuko, susiruošusi svečią išrengti.
    – Tiek to, ilgai nebūsiu, – gynėsi šis.
    – Na jau, nesispyriokite, Trojau, išdžiovinsiu, man gi malonumas, – įkalbinėjo delnu braukydama per rankovę, tarytum tai būtų ne drabužis, o nuogas mylimojo kūnas.
    Supratęs, jog nebeišsisuks, jis nusivilko ir perleido savo apdarą darbuotojos globon, o tada paspartino žingsnį.
    – Žinokit, – įsikibusi į parankę lydinčioji jį pristabdė. – Jūsų mieloji studentė rodo tiesiog neeilinius sugebėjimus. Per dvi savaites pramoko prancūzų kalbos, o dabar pradėjo italų. Mokytoja sako, kad išmoktų bet ką.
    – Bet ką?
    – Tikrai.
    – Ir teisę?
    – Och, jūs juokaujate, mielas Trojau!
    Prisiartinusi prie palatos, moteris uždėjo savo šlakuotą plaštaką ant rankenos.
    – Gal norėtumėte, kad kartu pabūčiau?
    – Nesirūpinkite.
    – Na, nesikuklinkite, aš turiu laiko, pasėdėsiu, jums pačiam bus jaukiau.
    – Nereikia, ponia, – mykė jis, bandydamas atsikratyti jos lyg įkyrios musės, bet moteriškės pirštai prisiklijavę laikė rankeną.
    – Ach, koks jūs mielas, Trojau. Eime į vidų, kodėl dar delsiate?
    Galiausiai ji teikėsi atidaryti duris ir tarytum įkyrus šliužas nusekė lankytojui įkandin.
    – Ramina, vaikeliuk, žiūrėk, koks svečias pas tave atėjo!
    Mergina nesubėdama atsigrįžo ir nužvelgė atėjusius, abu vienodai.
    – Mieloji, na! Toks ponas pas tave lankosi!
    Pagriebusi kėdę darbuotoja nustūmė ją iki staliuko ir baltos rankovės krašteliu patrynė paviršių.
    – Sėskitės. Sėskitės, nesikuklinkite.
    Padaręs kaip liepta, svečias nutaikė žvilgsnį į pacientę. Po valandėlės tylos palinko į priekį ir įsirėmęs alkūnėmis į kelius nudūrė žvilgsnį į merginos šlepetes. Vėl tylėjo. Nė vienas neištarė nė garselio, buvo girdėti tik nepaliaujamas šiuravimas – budinčiosios delnas su pasitenkinimu glostė svečio drabužį, kurį ji, pamiršusi padžiauti, iki šiol meilė gniaužė glėbyje. Nesumanydamas, ką pasakyti, Trojus atsilošė kėdėje. Nors niekada stengdavosi neišsiduoti, ką šneka už durų, vis dėlto prabilo apie tai, ką buvo nugirdęs iš budinčiosios lūpų.
    – Tai mokaisi? Vėl?
    – Mokausi, – atitarė Ramina nepajudėjusi.
    Plaukai šį kartą buvo susegti, ji vėl labiau priminė studentę nei laumę. Tai sugrąžino į pokalbius jo kabinete.
    – Tai va, Ramina, – jis palinko prie portfelio ir ištraukė pliuoštą popierių. – Tavo darbas. Gynimas jau baigėsi, bet... bet vis dėlto galėsi pasinaudoti ateityje. Tikrai būtų buvęs geras darbas, – paguldė šūsnį ant stalo. – Dar skaitinėjau, surašiau pastabas, – ėmė vartyti lapus, bet pamatęs, kad mergina nė kiek nesidomi, liovėsi. – Ramina, jei tau sekasi kiti mokslai, gal galėtum ir teisę toliau studijuoti? Nesvarbu, kad kai ko... kad daug ko neatsimeni.
    Palinkęs virš stalelio jis akylai nužvelgė studentę. Pajutusi žvilgsnį ši atsisuko ir sudėjo rankas ant stalelio. Paliesta popierių krūva šlumštelėjo ant grindų, lapai pažiro į visas puses. Ramina nepajudėjusi toliau žvelgė į dėstytoją, kuris kiek suglumęs bandė apsispręsti, ar reikėtų pulti rankioti lapų, ar palikti juos išsimėčiusius. Tik budinčioji nedelsdama prišoko ir delnais ėmė šluoti popierius į krūvą. Rūpestingai juos sudėliojusi, atkišo Trojui. Šis vėl paguldė šūsnį priešais Raminą ir palinko prie portfelio. Šį kartą išėmė knygą, o tada, kažką prisiminęs, dar kartą kyštelėjo plaštaką į vidų. Pamakalavęs ištraukė didelį vaisių ir šiek tiek pasimuistė, neapsispręsdamas, ar įduoti studentei, ar padėti ant stalelio, galiausiai pasisuko į šalimais tebestovinčią moterį.
    – Gal papjaustykit, – paliepė.
    – Oi, tai taip, be abejonių, būtinai, tik palaukit, minutėlę palaukit, aš labai greitai, visai greitai, tik palaukit.
    Berdama pasižadėjimus budinčioji pagaliau išnyko už durų. Palatoje liko visiška tyla. Trojus vėl palinko virš stalo ir pavartė rankose knygą.
    – Vadovėlis, Ramina. Manau, tau reikėtų pabandyti. Vėliau atnešiu kitą. O po to... – dėstė su užsidegimu.
    Jau buvo visiškai tikras, kad sumanymas teisingas, tačiau kalbą nutraukė dar vienas šlumštelėjimas. Garsas aštriai atsimušė į plikas sienas. Tai buvo finalas, pabaiga. Raminos ranka dar karta buvo užkliudžiusi popierius, ne atsitiktinai – dabar jis jau buvo įsitikinęs. Ne, negalėjo pykti, teliko susitaikyti. Ši diena tikrai buvo paskutinė.
    Prasiveriančios durys įleido vidun budinčiąją. Ištiesusi ranką ji prisiartino prie sėdinčiųjų ir pastatė ant stalo nedidelę lėkštelę su keliom mango skiltim.
    – Prašom, – išsišiepė.
    Trojus atsigrįžo. Moters tarpudantėse geltonavo vaisiaus siūleliai – tai supykino. Ramina vis sėdėjo ir nesiteikė valgyti – tai liūdino. Beliko noras kuo greičiau išeiti, ir jis suprato, kad nebeprivalo čia būti, niekas negali jo priversti pasilikti. Atsipūtęs pakilo. Atsisveikindamas uždėjo plaštaką studentei ant peties:
    – Sėkmės.
    Darbuotoja išlydėjo jį pro duris ir nusekė priimamojo link, kur priešais radiatorių ant pakabos džiūvo lietpaltis.
    – Gal šį kartą neuždelsite taip ilgai, greičiau ateisite? – kamantinėjo padėdama svečiui apsivilkti.
    – Manau, nebeateisiu jau.
    – Na ką jūs! Visi čia jūsų taip laukia. Jūs toks mielas. Ir Raminai gera. Jūs vienintelis ją lankote, nepalikite vaiko vieno.
    – Žinote, man ir savo bėdų pakanka, – švystelėjo atsakymui.
    – Ai, kokios čia dar bėdos! Toks geras žmogus negali turėti bėdų. Kas gi sugalvojo jus skriausti? Jūs gi toks protingas.
    – Visus likimas skriaudžia, kai panori.
    – Ach, nekalbėkite taip liūdnai. Kas gi gali jus skriausti? Pasakykite, mielasis.
    Bekalbėdama moteris stumtelėjo svečiui kėdę ir vos ne per prievartą jį pasodino. Trojus susmuko ir liko sėdėti nejudėdamas. Nepaliaujamas moteriškės plepėjimas užliūliavo, šiluma nuo drėgno, nuo radiatoriaus įkaitusio lietpalčio ėmė smelktis į jėgas prarandantį kūną.
    – Nuo praeito karto, kai čia lankiausi, pats nemažai prasitryniau po ligonines.
    – Vajėzau, tai tu, vaikeli, irgi sergi? – pašnekovė susirūpinusi paglostė jo ranką.
    – Ne, aš neturiu laiko sirgti, kad ir norėčiau, – šyptelėjo pasakotojas. – Sūnus išsidūrė akį. Grįžęs iš ligoninės... iš Raminos tada... praeitą kartą parnešiau jam vaisių, tokį patį, kaip čia atsinešiau, tą mangą. Daviau jam peilį, kad luptų. Nenorėjau, bet daviau, Marija taip liepė. Berniukui tik treji metukai. Bet Marija... ji pedagogė, ji išmano, kaip vaikus auklėti. Kad jie būtų savarankiški. Kad mokėtų. Gyventi. Ir viskas sugriuvo. Aš juk nežinojau, kad tas mangas... tas mangas toks pavojingas. Berniukas kažkaip ten... kažkaip...
    – Niekis, vaikeliuk, nesikrimsk taip...
    – Akies jau nebesugrąžinsi.
    – Vėzaumarija, ar jau tikrai? Viskas?
    Trojus sunkiai atsipūtė.
    – Gal ne tavo kaltė...
    – Akies nesugrąžinsi, kieno kaltė tai bebūtų. Taip, Marija tik mane kaltina. Suprantu, kad jai sunku, ji mama, bet tas kaltinimas... viską baigia sugriauti, nieko nebeliks. Nieko jau ir nebeliko.
    Dar kartelį atsipūtęs jis atsilošė kėdėje ir apsidairė po nedidukę priimamojo patalpą. Kūną apėmė lengvumas, pasijuto kaip vaikas: glostomas ir glamonėjamas, nesvarbu kieno rankų. Ant budinčiosios stalelio gulėjo mango lupenos ir kelios gelsvos skiltelės. Tai pamačius sušildė paguoda, kad vaisių atsinešė ne be reikalo. Kaistas jausmas, – pagalvojo. O gal ta kaltė tikrai nuplaunama? Gal tai net ne kaltė, tik Marijai reikalinga, kad kažkas nelaimę atpirktų? Gal kitaip būti negali, nežinia.
    – Matai, vaikeliuk, išsikalbėjai ir geriau. Pasirūpink savimi. Tau reikia pasikalbėti, – burbuliavo moteris be atvangos.
    Staiga suėmė šleikštumas – ne tiek nuo šios įkyrios lėlės, kiek dėl savo keisto pasirinkimo jai atverti širdį. To visai nereikėjo, – pamanė. Pakilęs nuo kėdės susisagstė lietpaltį ir suspaudė portfelio rankeną.
    – Tikiuosi, kad ateisite greitai, – ištarė budinčioji, paglosčiusi susiglamžiusį jo drabužio audinį.
    Jis pagūžčiojo ir nusisuko į duris. Nebeatsisveikino, rodėsi, kad tai netinka, norėjosi tik kuo greičiau viskuo atsikratyti, pamiršti, apsimesti, kad to nebuvo, ir išnykti.
2013-02-05 19:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-21 20:12
Click Beetle
Būna tas diplomų įteikimas ir žiemą... Labiausiai patinka Raminos ir Trojaus personažai, visko po tiek, kiek reikia.
Su slauge, manyčiau, šįkart taip pat persūdyta. Per ryšku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-08 14:56
Marquise
Diplomų įteikimas būna žiemą?

Nesupratau, kam tą budėtoja buvo "pririšta" prie Trojaus. Kažkaip man nenatūraliai ta detalė pasirodė. Gal dėl to, kad neradau sau įtikinančio paaiškinimo.

Na, kad studentė buvo ypatinga, tai buvo minėta, tad man nekrito į akis, kaip pastebėjo sesė mėta, man gal tik atrodė, kad "per daug" svarb ji pasidarė. Nebent toliau paaiškės, kad buvo jų ryšyje kažko daugiau, tuomet viskas būtų kaip ir pateisinama.

Einu toliau skaityt, kažkaip negaliu įsigilinti į šią dalį, kai žinau, kad dar viena laukia.

IV už šitą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-05 22:01
Akita Inu
Noriu pasisakyti ir aš. Nesvarbu ar mano komentaras Jums kažką reikš ar ne. Šiaip nesu didelis tokio žanro mėgėjas, bet Jūsų tekstus dėl kažkokios priežasties skaitau su malonumu. Na, ne dėl kažkokios ko gero, o dėl nemenko meistriškumo. Nenoriu čia pataikauti ar kažkas panašaus. Tikrai taip yra. Tai tiek. Tik tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-05 21:45
sesė_mėta
Aha, ko gero vėl ne iš eilės dėliojate kūrinukus, kažkaip iki šiol nepastebėjus buvau, tai dabar skaičiau ir galvojau, kad kažkaip nelogiškai viskas pasikeitė - ką tik ta studentė buvo nesvarbi, dabar jau - didelė gyvenimo dalis. Ir dar tas sūnus. Hm, na teks luktelti kas ten įvyko tame tarpe turbūt :). O šiaip, na parašyta aišku kaip visada gerai, tik šį kartą kažko trūko, tik net nežinau ko...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą