Rašyk
Eilės (73092)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2496)
Slam (49)
English (1102)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Per kitas dvi dienas stebuklo neatsitiko. Nesiruošiau žudytis, bet jei kas ir būtų nukneckinęs kokioj tarpuvartėj tai į žudiko sapnus, tikriausiai, su priekaištais nesibraučiau. Įsielektrinusios smegenys užaštrino jusles taip, kad kartais imdavau bijoti arba nekęsti sunkiai paaiškinamų dalykų. Bijojau savo venos rankos linkyje. Man buvo šlykštu ją matyti, todėl nenusivilkdavau marškinių ilgomis rankovėmis. Arba nekęsdavau aplinkinių kvapo. Man jie dvokė ruonių taukais. Nors nepasakyčiau, koks jų kvapas. Galvoje sukosi ir pynėsi atgijusios vaikystės baimės, svetimų ar  išgalvotų istorijų nuotrupos, naktinių košmarų atgarsiai.

 

Per pietus gigantės juodaodės dukra krito ant žemės ir rėkdama ėmė spardytis lyg apsėsta. Keista, bet niekas nepuolė prie jos. Nors ko ten pulti, nelabai kas su ja ir susitvarkytų be didžiosios motinos. Senoji Mardžė tik palingavo galva.

“Kas jai? ”, - paklausiau. “Liga”, - atsiduso. O atsidusus pridūrė: “Jau netrukus”.

“Kada?”, - nusprendžiau išklausyti jos istoriją.  Išklausiau. Fantastišką pasakojimą apie tai, kad visi šio viešbučio gyventojai yra susirinkę čia mirti. Kiekvienas turi savo priežastį, kodėl. Jie turi pinigų, bet už juos nenusipirksi nei ateities nei drąsos. Todėl jie susimokėjo už lengvą ir nekaltą išėjimą. Tylią ir gražią Kalėdų naktį.

 

Tai bent. Išklausiusi patraukiau tiesiai į viešbučio barą. Atrodo likimas man lėmė prasigerti. Kaip jiems mirti. Neturiu kitos išeities. Kitaip tuoj pati pradėsiu kurti gražias numirėliškas istorijas. Reikia kažkaip prasiblaškyti.

Bare linksmybėmis nekvepėjo, todėl teko linksmintis pačiai. Kaip moku. Tada supratau, kad nemoku. Galiausiai nusprendžiau pakviesti blyškiaveidį britą pašokti. Nesvarbu, kad dvokia ruonio taukais. Piemenys kojas irgi mėšle šildėsi. Tą ir padariau. “Jis nešoka”, - metaliniu unisonu pasakė tetos, serginčios mano taikinį. Pažvelgiau į vyruko veidą ir supratau - jis tikrai nešoka. Dar vienas numirėlis.

 

Nežinau, kas atsitiko, bet vakarop visur ėmiau įžvelgti tą kvailą istoriją patvirtinančius ženklus. Viskas, ko ankščiau nepastebėjau, atgijo ir lipo viens prie kito lyg dėlionės dalys. Dėlionės, kurios pabaiga kitą dieną jau beveik neabejojau. Senovinis tiksintis laikrodis foje pradėjo skaičiuoti laiką, nors iki tol, regis, stovėjo.

Niekas nepuošė kalėdinės eglės, nors Kalėdų naktis jau rytoj. Ir tie tylūs pokalbiai, tie švelnūs prisilietimai, tas keistai artimas nepažįstamų žmonių bendravimas. Tarsi jie skrietų aplink žemę baltame minkštame kokone, palikę toje žemėje visas skriaudas, negandas ir rūpesčius. Atsiriboję nuo visko, kas neteisinga, kas skauda. Ir prie besidarkančios po stalu merginos jie nepuolė ne todėl, kad būtų išsigandę, pasimetę ar žiaurūs. Jie tiesiog to nematė.

Kalėdų naktis rytoj. Karštligiškai, lyg bijodama pavėluoti aš rinkau tuos įrodymų trupinius. Beveik nežemiškos laimės įrodymai. Taip nebūna. Po velnių. Mano protas pasidavė. Ir tada pajutau, kad turiu sąjungininką. Tai buvo noras gyventi. Aiškus ir stiprus.  Tegul jie čia sau gražiai miršta, jei tai – tiesa, aš noriu gyventi. O jei – netiesa, tai nieko neprarasiu. Nusprendžiau rytoj viešbutyje po vakarienės nepasilikti.  

 

Ryte viešbutis atgijo. Šurmulys virtuvėje, trepsėjimas koridoriais, nauji garsai ir kvapai signalizavo, kad šventė visgi bus. Per pusdienį erdvė prisipildė spalvų ir šviesos, net atsirado nedidelė eglutė. Tik niekas nepasikeitė gyventojų veiduose. Jie švietė paslaptinga palaima ir keistu abejingumu. Tarsi tai, kas vyksta aplinkui jų niekaip neliestų. Jie atrodė bauginančiai panašūs, tarsi būtų išsiritę iš to paties kiaušinio. Kažkas juos vienijo. Ir aš jau žinojau kas.

 

Visą dieną įtemptu žvilgsniu bandžiau skaityti jų mintis. Degiau noru įžiūrėti nors menkiausią nevilties ar širgėlos žiežirbėlę. Nieko. Jaučiausi įsipainiojusi marionečių virvutėse, buvau tarp lėlių, žiopčiojančių ir judinančių galūnes pagal tik jiems vieniems girdimą melodiją. Artėjo vakarienės metas.

 

 

 

 

2013-02-05 12:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-03-25 14:00
Lengvai
Na taip, tai jau geriau. Žymiai geriau.

Kas kliuvo - o kur visa likusi aplinka? Negi pagrindinė veikėja iš viešbučio nekelia kojos? O kodėl? Negi nėra miestelio aplink? Pplūdimy daugiau žmonių? Ir vis nelenda iš galvos, kas a Sandra, palikusi bilietą, a? Pagrindinė veikėja nenori jai paskambinti?

3 be jokių avansų, su pliusu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-05 22:37
Marquise
Tikrai pritariu Laukinės Obels komentarui. Visapusiškai.
III
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-05 20:08
Laukinė Obelis
Tiesą paskakius, istorija sudomino. Neretai rašykuose man taip nutinka, kad perskaitau vieną dalį, antrą, o po to nebesinori. Bet čia priešingai. Mano manymu, tekstai vis geresni, ir ne tik geresni, bet ir vis labiau įtraukia.
Tiesa, yra nemažai raiškos bei kalbinių nesklandumų, skyryba šlubuoja, o kai kur norėtųsi, kad būtų išplėsta. Tačiau, jei autorė ir toliau šitaip tobulės, bus visai neblogai.
Trys su dideliu dideliu pliusu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą