2skyrius
Nusileidę į Silantą, žmonės praminė jį Kalnu.
Paprastai.
Tai buvo uola. Didžiulė, įsiterpusi vienoje iš nesuskaičiuojamų Silantos lygumų; jos kontūrai traukė akį. Iš kelto skrydžio galėjai akimis aprėpti bauginančią dykvietę- tamsią, paskendusią šešėliuose, be jokios užuoglaudos ar vietos pasislėpti, bet tuomet akys sustodavo ties jos viduryje iškilusiu Kalnu. Stačiu, gigantišku, tarsi sakančiu, raminančiu, jog jo papėdė apsaugos šiame atšiauriame pasaulyje; kažkas jo kontūruose buvo gero, kažkas, kas nesiderino su įprastu planetos niūrumu.
Visgi žmonės El- Dorado prie kalno įkūrė ne vien dėl psichologinių priežasčių.
Dar tai pasirodė puiki vieta tiek manevrams, tiek gynybai- abiejų reikėjo atvykstantiems žmonių pulkams. Didžiuliai žvaigždėlaiviai galėjo nusileisti tik lygiose vietose, o Kalno pašonė kiurksojo dykvietėje lyg patikimas užnugaris. Permetus akimis stačius uolos šlaitus, iškart pasidarydavo aišku, kad nė vienas stambesnis dalinys nesugebės jų įveikti- gal koks pavienis snaiperis, tačiau keletas teisingai perduotų koordinačių artileristams ir iš jų liktų tik šlapia bala. Grėsmės atveju, žmonių desantininkus galėjai užpulti tik puslankiu iš lygumos, ne iš visų keturių pusių, o kiekvienas suvokia, kokia yra svarbi priedanga kovos lauke. Be to, lyguma nuo Kalno matėsi kaip ant delno; apie netikėtą užpuolimą negalėjo būti nė kalbos.
Niekas jau nebeprisiminė, kas sugalvojo bazei pavadinimą, tačiau galiausiai tai buvo nebesvarbu. El- Dorado skambėjo lyg naujos legendos pradžios, turbūt šitai ir turėta omenyje, tačiau realybė šįkart pasirodė kur kas kartesnė nei ši graži vizija. Kažkas tikėjosi, jog ši bazė taps švytinčiu avanpostu ir stambių tarpgalaktinių kelių kryžkėle, iš kurios žmonių pulkai pakils naujiems žygiams į žvaigždžių platybes, bet nuo Kalno atsivėręs vaizdas nedvelkė nei didybe, nei kosminio laivyno puošnumu. Galėjai pajusti tik nuovargį ir namų ilgesį, ir jei ne raminantis Kalno stūksojimas šalimais, būtų buvę tik dar niūriau.
Puslankiu į lygumą driekėsi keliasdešimt automatizuotų pabūklų- pilki masyvūs, šarvuoti statiniai, lyg kaktusai pasišiaušę nuo nuo taikymosi sistemų, karts nuo karto grėsmingai krustelėjantys, mechaninėms smegenims be perstojo ištisas dienas skenuojant aplinką dirbtiniais sensoriais ir ieškant neatpažintų objektų. Kur ne kur slampinėjo po keturis pasiskirstę patruliai, koviniai skafandrai lengvai žerėjo Silantos šviesoje. Už gynybos linijos stovėjo El- Dorado centras: gigantiškas dėžes primenantys elektros generatoriai, tiekiantys energiją visam kompleksui, paskubomis įrengtas kosmouostas su ant jo nusileidusiais dviem orbitiniais keltais, plačiais satelitais ir antenomis padengtas komunikacinis centras, palaikantis ryšį su Silantoje esančiais daliniais. Už komandinio centro plytėjo Gyvenamosios Patalpos- tuščiavidurės plieno konstrukcijos, kuriose buvo palaikomos tinkamos žmogiškai gyvybei sąlygos- gyvenama zona, nedidutė namų imitacija. Žinoma, niekas nekalba apie patogumus ar jaukumą; Patalpose vietos buvo mažai, o ventiliacinės ir valymo sistemos dažnai nespėdavo iki galo išvalyti oro ir įvairių nešvarumų. Kur ne kur ramiai sustingę dunksojo specialūs desantiniai, pasišiaušę ginklais, pilotuojami dvikojai, specialių technologijų dėka sugebantys daryti kraupius, paprastai paslaptyje laikomus dalykus. Kas ir kaip sužinodavai mūšio lauke, deja, tada jau būdavo per vėlu.
Tačiau viso to buvo negana. Niekuomet nebūna gana.
Ašvel, Kraujo Miledi, įsitaisiusi ant pačios Kalno viršūnės, akimis varstanti pilkus, nusidriekusius po jos kojomis El- Dorado konstrukcijų kontūrus, žiauriai išsišiepė.
To neužteks. Galima siųsti karius, tankius, didžiulius kreiserius- bet Kraujo MIledi buvo ji.
Ji žinojo, kad yra pabaisa- užtektų tik pažvelgti į veidrodį. Iš toli Ašvel gal ir atrodė žmogiškai, tačiau priėjus artyn, siaubas smogdavo tiesiai į širdį. Jos oda žvilgėjo keista žalsvuma, kūną dengė seno kovinio skafando plokštės, dabar išgraviruotos kaukolėmis ir apverstas kryžiais; iš nugaros styrojo ilgi sparnai, užsibaigiantys žvilgančiais, aštriais kremzliniais galais. Bet užvis labiausiai gąsdino tos akys- žėrinčios kaip aštraus plėšrūno nuožmia neapykanta ir kažin kokiu keistu, sutelktu sąmoningumu. Kada sutikdavai Ašvel žvilgsnį, baimė sukaustydavo krūtinę nė kiek dėl grėsmę spinduliuojančios išvaizdos, o kiek dėl emocinės išraiškos jos veide; piktai suraukta kakta ir tųjų akių giluma liudijo, kad Ašvel pažinimas siekia kur kas daugiau nei paprasti žmonės geba net įsivaizduoti, kas baisiausia, šis pažinimas buvo nukreiptas luošinimo, destrukcijos ir savos galios didinimo keliu. Pasijusdavai lyg košmare, suvokęs, kuo per ilgus metus virto paprasta, žmonių kilmės mergina.
Ašvel nusišypsojo. Na dabar ji tikrai buvo ne eilinė mergina; ir vyrų dėmėsio jai netrūko. Tiesa, šis atrodė kiek kitokio pobūdžio ir tęsdavosi labia trumpai. Tik kelias sekundes. Maždaug iki tol, kol Ašvel mūšio lauke sugaudavo karį ir klykiantį sudraskydavo jį į gabalus. Puiki pramoga ir net maloniau nei seksas.
Ji besišypsodama pažvelgė sau prie kojų.
-Labanakt, mano meile.
Tenais gulinti nuplėšta nuo kūno vyriškio galva tarsi atsakė siaubo iškreipta savo išraiška. Visą veidą vagojo kruvini randai, atsiradę sudaužius kovinio skafandro antveidį ir į šalis nežmoniška jėga pažirus aštrioms šukėms, akys buvo išplėstos, lūpų linija perkreipta nuo skausmo. Iš kaklo vis dar tekėjo kraujas, liudijantis, kad vyriškis užmuštas vos pries kelias minutes; už kelių metrų mėtėsi šautuvas, iš kurio karys nespėjo paliesti nei vieno šūvio.
Kraujo Miledi šiaip jau buvo greita.
Jai prireikė maždaug penkiolikos minučių, kol užkopnė į Kalno viršų nesinaudoma sparnais- nenorėji būti pastebėta danguje. Nesivargino ieškodama patogaus kelio- paprasčiausiai užsliuogė stačiausiu uolos šlaitu. Po to prireikė dar trijų minučių, kol surado aukštumoje patruliuojantį ir aplinkines lygumas stebintį žvalgą. Nežinojo, ar jį tikrai ras, tačiau pasikliovė intuicija bei šalta logika- jei jau bazė įkurta prie gigantiškos uolos, tai negi ant uolos nebus kelių kareivėlių, gebančių pamatyti priešo puolimą dar už daugelio mylių? Kai kurie dalykai kare ir gyvenime niekada nesikeičia. Na, žinoma, o po to sekė linksmiausia dalis: Ašvel sukikeno, prisiminusi iš nuostabos ir nerimo išplėstas žvalgo akis, kai ji išėjo iš šešėlių ir koketiškai mirktelėjo jam akimi. Per likusias sekundes, kol jis bandė vėžlio greičiu pakelti šautuvą ir nusitaikyti, vargšelį teko sudoroti. Miledi visai netroško, jog apie jos buvimą ant Kalno viršūnės kas sužinotų. Kas ten žino, jei apačioje apsižioplinusios įguls sumanytų išbandyti savo griozdų ginklus, nukreiptus į viršų, teoriškai netgi visai buvo įmanoma, jog Ašvel laiku nespės išnešti kudašiu.
Nors dažniausiai visuomet spėja.
Ir dar pridaro siaubingų dalykų.
-Ar mėgstate staigmenas? - paklausė ji, nukreipdama žvilgsnį į El-Dorado. - Tokie karingi…Ir tokie žmogiški.
Tokie apgailėtinai silpni.
Staiga Kraujo Miledi išraiška surimtėjo. Sunėrusi delnus į trikampį ir pakėlusį ji link krūtinės, galvą nuleido žemyn, užsimerkė. Jos kvėpavimas ėmė greitėti, ji pati juto, kaip mutavusi jos širdis ėmė plakti lyg išprotėjusio kalvio kūjis, kraujas užvirė venose, kūną ėmė krėsti šiurpuliai, tarsi būtų pervėrusi elektros srovė.
Ašvel žinojo, kad tai, ką ketino atlikti, suris begales jos jėgų, o pasiruošimas užims kelias valandas, tačiau tai buvo verta to.
Kraujo Miledi mėgo pompastiškus vaizdus.
Sekundė po sekundės, minute po minutes, keli šimtai metrų virš El- Dorado, Silantos oras ėmė keistis.