Marytės nuotykiai (IV)

Darbas ir malonumai


Ankstyvą rytą, žvali kaip niekada Marytė, gniauždama rankose tuntą visiškai nereikalingų popierių, įlindo į miestelio K laikraščio redaktorės kabinetą bei nusišypsojo pačia žaviausia šypsena, kurią ilgai vakar repetavo prieš veidrodį. Žinoma, šypsena buvo netikra. Ketinimai – patys tikriausi. O popieriai rankose – tik dėl akių, kad neatrodytų, jog ji tinginiauja ir soliterį kompu pliekia.
- Sveika, mieloji, - nusišypsojo ir redaktorė, truputį nustebinta tokio merginos aktyvumo. Ji buvo jau pripratusi, kad Marytė ją lanko tik surūgusiu veidu ir tik kai reikia pristatyti darbus. Antraip mirsi – nesulauksi...
- Aš per pietų pertrauką einu į miestą, - pasakė Marytė, - pagalvojau, kad galėčiau užsukti į policijos nuovadą, kriminaliniam puslapiui suvestinę padaryti vietoje tavęs...
- Ee... - sumikčiojo redaktorė, dar labiau nustebinta neįprasto rytinio aktyvumo. - Na.... gerai...
- Tai tada... nutarta, ar ne? - nesiliovė šypsotis Marytė. - Aš jau eisiu.
- Taip... Ačiū...

„Pavyko! Ir įtarimų nesukėliau“ - mintyse džiūgavo, sprukdama pro duris.
„Kaip keista. Kažkas įtartino vyksta. “ - pagalvojo redaktorė, žvelgdama Marytei pavymui.

Ji buvo profesionali žurnalistė su dobermano uosle sensacijoms, bet, kadangi turėjo  kalnus darbo, nusprendė kol kas palikti viską taip, kaip yra. Ofiso paskalas spės sužinoti ir vėliau, kai demaskuos miestelio K merą, imantį kyšius.
„Nejaugi ji ruošiasi prašyti padidinti atlyginimą?! “ - staiga šmėstelėjo kraupi mintis į galvą. - „Jeigu taip, tai nenuostabu, kad bando įsiteikti, nudirbti daugiau darbų. Negalima to leisti jokiais būdais! “
Suirzusi numetė rašiklį ir pakramtė nagus.
„Ne, neprašys“ - sumąstė. - „Prieš pusę metų užkroviau jai dvigubą krūvį, kai Joana išėjo gimdyti. Nesiskundė. Dabar krūvis sumažėjo – kodėl turėtų prašyti? Veikiausiai tai mano vaizduotė... “
Nusiraminusi ištraukė iš spintelės konjako buteliuką ir trūktelėjo tiesiai iš kaklelio, švęsdama mažą pergalę prieš savo darbuotojus.
Ir visgi – koks velnias čia vyksta?..

~

Į policijos nuovadą Marytė galėjo patekti ir šiaip sau – visi ten ją pažinojo kaip miestelio K laikraščio darbuotoją. Tačiau slaptoms operacijoms reikėjo ypatingo pasiruošimo – ateitų čionai be viršininkės leidimo, ši kaipmat suuostų ir nepraleistų progos ištardyti, kokio velnio ji kriminalinėmis suvestinėmis domisi po darbo, jeigu redaktorė pati tuo užsiima.
Kad išvengtų didesnių įtarimų, vertėjo juos pakeisti kur kas mažesniais.

Štai dabar ir įžengė pro duris, gavusi redaktorės palaiminimą.
- Sveikas, Zigmai.
Zigmas – kūdas, išstypęs policininkas plika galva, kilstelėjo į ją užmiegotas akis, pažvelgė iš už stiklo ir sumirksėjo.
- A, čia tu... Labas, Maryte.
- Aš vietoje redaktorės, - nusišypsojo Marytė kruopščiai ištreniruota šypsena. - Priimsi dešimčiai minučių?
Zigmas abejodamas linktelėjo, sutrikdytas Marytės šypsenos.
„Kaip keista – maniau, ji niekada nesišypso“ - pagalvojo jis, paspausdamas mygtuką po stalu. - „Nenormali šiandien diena. Turbūt pavasaris... “
Durų užraktui sudūzgus, mergina vikriai įsmuko vidun.

Paprastai tokiais atvejais Zigmas imdavo traukti popierius iš lentynos ir dėstyti įdomesnius įvykius, kurie nebuvo slapti bei skirti specialiai žiniasklaidai. Marytė jau buvo porą tuzinų kartų tai dariusi kai viršininkė atostogavo, todėl procesą žinojo nuo A iki Z. Viskas tas pats, nieko naujo.
Kažkas kažką būtinai sužalojo. Mažiausiai du automobiliai nulėkė nuo kelio, bei mažiausiai vienas iš jų kažką prispaudė. Penkios vagystės  - tai miestelio nenumušamas minimumas. Ji mintinai žinojo netgi pavardes bei datas, kada kitą kartą tie patys asmenys bus paleisti iš cypės ir vėl vogs.
Kuomet ilgą laiką vartai tokius duomenis, žmonės tampa statistiškai nuspėjami bei nustoja stebinti netgi savo neišpasakytu kvailumu.
Kalbant apie tyčinius padegimus, Marytė pati galėjo sudaryti tikslų grafiką mažiausiai pusei metų į priekį – padegėją maniaką miestelis K turėjo tik vieną, ir tas pats sėdėjo senelių namuose. Pabėgdavo kaip tik tą dieną, kai pavėluodavo mėnesio medikamentų siunta. Neišvengiamai ką nors padegdavo, net pats to iki galo nesuvokdamas. Nebuvo kaip vargšo apkaltinti.

Žodžiu, viskas buvo tarsi ant delno ir Marytė per daug nesiklausė bambančio Zigmo, susitelkusi į savo pagrindinę užduotį. Skubiai sužymėjo naujienas į sąsiuvinio lapą, tada nutaisė labai susirūpinusį veidą:
- Klausyk, Zigmai, aš čia turiu nedidelę bėdą... ee... net nežinau, kaip tau pasakyti...
- Rašysi pareiškimą? - pastūmė tuščias formas policininkas.
- Ne, dėkui. Tiesiog kažkas pastaruoju metu mane sekioja automobiliu, vis pamatau atsisukusi netoliese tą patį „roverį“. Nežinau, gal man prasidėjo paranoja...
- Pats laikas, - išsiviepė Zigmas. - Tu gi prisirpusi pana, Maryte! Ir dar be vyro – pats laikas kažkam pradėti paskui tavo sijoną sekioti!
- Tai kad aš su kelnėmis.
- Na bet kadangi tu nesupratinga, kaip visada, tai žinoma – išpūsi kriminalą iš bet ko, - nusijuokė Zigmas. - Kas ten per automobilis? Nori, kad patikrinčiau, kas į tavo jaunikius taikosi?
- Ir visai nejuokinga! - apsimetė supykusia Marytė. - Bet... taip, patikrink, jei nesunku. Štai numeris.

Mergina ir taip žinojo, kas sėdi už žalio „roverio“ vairo. Problema buvo kita – sužinoti veikėjo pavardę ir gyvenamąją vietą. O policija, kaip žinia, tam labai tinkama, ypač kai esi nekalta mergelė iš vietinio laikraščio.
„Matai, laikykis, aš tuoj atvyksiu pas tave! “ - sugniaužė kumščius Marytė, žiūrėdama, kaip Zigmas tikrina duomenų bazę, skirtą toli gražu ne civilių akims.
- Radau. Panašu, kad bachūras be kriminalinės praeities, teisės galioja, avarijų nulis... Nori pažiūrėti?
„Kad jau laužom įstatymus, tai iki galo“ - nusprendė Marytė, palinkdama prie ekrano.

~

Miestelio K laikraščio redaktorė tingiai kramsnojo pieštuko galiuką, žiūrėdama į schemą pavadinimu „Kaip Demaskuoti Miestelio K Merą“. Schema beveik buvo baigta, liko kelios smulkmenos, o smegenis lyg tyčia graužė keistas Marytės noras padėti.
„Mano darbuotojai be reikalo nepadeda“ - mąstė ji. - „O jeigu padeda neprašomi, nešantažuojami ir negrasinami – vadinasi, kažkas labai blogai. Tai prieš žmogaus prigimtį. Prieš pačią gamtą, po velniais... “
Pažvelgė į laikrodį – šis rodė be dešimties antrą valandą.
„Vadinasi, Marytė jau turėtų būti sutvarkiusi reikalus nuovadoje“ - mąstė redaktorė. - Bet dėl visa ko palauksiu dar truputį, juk jai šiandien tik pusė darbo dienos. Jeigu prisiskambinsiu ir pusprotis Zigmas duos jai ragelį – atrodysiu it paranojiška viršininkė. O juk aš ne paranojiška! “
Pergraužusi pieštuką pusiau, išmetė abi puses į šiukšlių dėžę. Žvilgtelėjo į laikrodį ir neapsikentusi čiupo telefoną.
- Alio, Zigmukai? - sučiauškėjo. - Šiandien vietoje manęs tave turėjo aplankyti mano darbuotoja Marija. Skambinu, nes man pasirodė, jog ji truputį nesava. Ar pasiėmė iš tavęs informaciją? Ak... pasiėmė? Ar viskas ten gerai buvo? Nenualpo?
Zigmas ramiu balsu užtikrino, kad nenualpo, bet...
- Ką reiškia „bet“? - susirūpino redaktorė. - Tai nutiko kažkas, ar nenutiko?
Zigmas vėl patikino, kad nieko baisaus, tik asmeniniai merginos rūpesčiai. Kažkoks šmikis su automobiliu atseit Marijos gatvėse tyko, tai patikrino pagal numerį duomenų bazėje.
- Kaip įdomu! - sumurmėjo redaktorė, kuriai nebuvo labai įdomu. - Ir kokia to persekiotojo pavardė? Gal kas nors, vertas mano dėmesio?
Zigmas vėl užtikrino ją, kad viskas gerai, kad tipas neįtartinas, net neprisidirbęs. Greičiausiai merginai eilinė paranoja, o pavardės sakyti negali – konfidencialumas...
- Zigmai, - labai rimtu balsu amtelėjo redaktorė, - tu geriau už mane žinai, kas yra konfidencialumas šiais laikais. Duok man pavardę, arba aš ištrauksiu iš stalčiaus seną istoriją apie tave, tavo draugužius ir septynias nepilnametes prostitutes. Žinai, kas yra numerio tema?
Zigmas žinojo, kas tai yra. Atraportavo smulkmenas nedvejodamas, su visu įtariamojo adresu ir asmens kodu.

Redaktorė net nepajuto, kaip pakilo iš savo patogaus odinio krėslo, gniauždama telefono ragelį vis stipriau bei jausdama ropinėjančius po nugarą tarakonus. Pamiršo net Slaptą Planą, Kaip Demaskuoti Miestelio K Merą.

~

Užsisakiusi kavos su šokoladinio torto gabalėliu, Marytė ramiai išsitraukė iš rankinuko pigų skaitmeninį fotoaparatą ir nufotografavo pro langą matomą pastatą kitoje gatvės pusėje. Matas gyveno labai patogioje vietoje – galėjo jį stebėti iš mažiausiai keturių pozicijų, tuo pat metu likdama nepastebėta. Nors dabar aukos niekur nesimatė, žalias „roveris“ kaip tik ilsėjosi kieme, už vartelių.
Užsidėjusi tamsius akinius ir užsimaukšlinusi kapišoną, Marytė kruopščiai vaidino neįtartiną kavinės lankytoją, įsitaisiusią pačiame kamputyje, kur kiti kavinės klientai paprastai nesėsdavo.
Jų ir taip beveik nebuvo, nes miestelyje K gyventojų – ne kažin kiek.

„Kokia įtartina lankytoja“ - pagalvojo nustebusi padavėja, dirsčiodama į Marytę iš už prekystalio.

Tuo tarpu Marytė mintyse įsivaizdavo, kaip nustebins Matą gatvėje, priėjusi iš užnugario ir delnais užspaudusi akis. Na gerai, akių užspausti gal ir neišdrįstų, bet „labas“tikriausiai pajėgtų ištarti, neišsitiesusi ant asfalto. O po to gal pasiūlytų nuvažiuoti automobiliu į paupį kur nors už miesto... Pavyzdžiui, į tą vietą, kur pirmą kartą susitiko. Taip romantiška!
Aišku, tikriausiai iš pat pradžių vyrukas sutriktų, pabandytų pasprukti nuo jos, bet kam nepasitaiko? Priprastų iš antro ar trečio karto. Net ir kariami pamažu nurimsta, nebesispardo pripratę...

Marytė kilstelėjo fotoaparatą ir nufotografavo iš kiemo išeinantį vyrą. Pažino jį, sustojantį prie vartelių ir kažko laukiantį. Širdis nejučia ėmė virpėti stipriau.
„Ji fotografuoja gatvę ir renka informaciją“ - pagalvojo padavėja, stebėdama Marytę. - „Tikriausiai dirba slaptuoju agentu ir vykdo tarptautinio mąsto užduotį! Kaip romantiška! “

Marytė dviem kąsniais prarijo torto gabaliuką, vos nepaspringo užgerdama kava. Numetusi ant stalo dešimt litų bei pamiršusi apie grąžą, pakilo, nusprendusi kad jau „laikas“.

Tačiau tuoj pat atsisėdo atgal – prie jos nusižiūrėto Mato staiga prisiartino mergina.
„Na ir kas, kad prisiartino“ - pagalvojo Marytė. - „Šiais laikais moterų ir taip daugiau nei vyrų, taip kad egzistuoja didelė tikimybė, kad prisiartins būtent mergina, o ne vyras... “

Tačiau tada mergina Matą apkabino. Marytė pajuto širdį, smunkančią į kulnis.
„Na gerai, apkabino – didelio čia daikto“ - miauktelėjo mintyse. - „Turbūt sesuo seniai matyta, grįžo iš kelionės po šiaurės ašigalį, o Matas pasitiko ją tarpuvartėje, kaip tikras brolis! “

Tačiau tada mergina Matą aistringai pabučiavo. Marytė nesusilaikiusi nufotografavo juos, galvodama apie tai, jog paprastai seserys savo brolių šitaip aistringai nebučiuoja – bent jau ne gatvėje, matant šimtams akių, kur iškrypėlius gali bet kas pažinti.
Vadinasi, lieka viena logiška mintis...

„Durnė. Ir kodėl iš karto nepagalvojau, kad toks šaunus vyras JAU gali turėti merginą? “ - apsiverkė mintyse.
Nubraukė hipotetinę ašarą, šniurkštelėjo ir sugniaužė kumštį.

- Na žinoma, mergina – tai ne siena. Ją galima kažkokiomis priemonėmis patraukti į šalį! - sukuždėjo angelas sargas į kairę ausį.
- Patraukti? O kuo tu ją patrauksi, kai esi liurbė, apsiskaičiusi pornografinių romanų? - pašaipiai sumurmėjo velnias į dešinę. - Pasiduok čia ir dabar! Leisk porelei giedoti, kam tu reikalinga? Jie greičiausiai jau susituokę ir ruošiasi vestuvėms!
- Betgi santuoka – tai ne vokiečių saugomas lageris, - atsikirto angelas kairėje ausyje. - O mergina vis tiek išlieka ta pačia mergina net ir po vestuvių. Ja galima nesunkiai atsikratyti. Viską labai gerai suplanavus, galima netgi išsiųsti ją į amžinosios medžioklės plotus ir joks žurnalistas nesužinos!
- Jokiu būdu! Pameni Dievo įsakymą – negeisk svetimo? Nežudyk?! - suklykė velnias.
- Tai tik tavo pačios labui, - sukuždėjo angelas saldžiu balsu. - Jei nieko nedarysi, tai ir liksi davatka su krūva romanų po lova. Tučtuojau eik ir pabučiuok jį!
- O gal užsisakyk dar vieną pyragėlį?.. - pakeitė taktiką velnias.

- Jūs abu teisūs, - sugniaužė abu kumščius Marytė. - Reikia veikti, bet kartu negalima ir skubėti.  Turiu būti kaip niekada atsargi ir klastinga. Pirmiausia turiu pažinti savo priešą...

Nustebusi pastebėjo, kad Matas jau vedasi savo merginą per gatvę, į šią pusę.
„Velnias! “ - susikeikė Marytė, supratusi, kad šioje pusėje tėra viena kavinė, tinkama porelei.
„Aš čia! “ - atsiliepė velnias liūdnu balsu.
Jis niekam nerūpėjo, o Marytė užsismaukė kapišoną dar labiau ant akių. Netrukus Matas su savo mergina įėjo pro duris ir išsirinko šviesesnę vietą – kad galėtų matyti vienas kitą. Marytė bijojo pasukti į juos savo veidą, todėl stebėjo vos akies krašteliu, matydama tik siluetus.
Porelė atsisėdo kaip tik tarp jos ir išėjimo, nepaliaudami kalbėtis. Marytės ausis pasiekė merginos susirūpinęs balsas. Ji kažką bandė išsiaiškinti, greičiausiai jau sceną kėlė dėl kokio nors mažmožio. Visuose erotiniuose romanuose rašė apie tai – pavydo scenos ten buvo nepamainomas įvykių variklis, visų nesusipratimų šaltinis bei tragiškų pabaigų priežastis. Marytė mintyse prisiekė niekada gyvenime nekelsianti pavydo scenų, kad ir kas benutiktų.

Išdrįsusi atidžiau pažvelgti į juos abu, tepamatė merginos nugarą ir jos pakeltą kumštį.
- Štai, jau ir iki rimtesnių konfliktų priėjo! - apsidžiaugė angelas sargas. - Reikia tik teigiamo postūmio tinkama kryptimi. Gal tau vertėtų einant pro šalį šiltai pasilabinti su juo, kaip manai? Jinai ir pati nusižudys tai pamačiusi, tau nebereikės...
- O gal dar vieną pyragėlį? - nieko kito nebesugalvojo velnias.

Marytė nusiėmė akinius, atsistojo ir atmetė kapišoną. Nors širdis daužėsi it pašėlusi ir grasino patiesti ant grindų dar net nepriėjus durų, mergina patraukė į priekį, nenuleisdama akių nuo savo vienintelio.
„Vienintelis“ irgi pastebėjo ją – kur jau čia nepastebėsi, kai kavinėje tik trys žmonės ir du iš jų – merginos. Vyrai nė už ką nepraleidžia progos pažvelgti į praeinančią merginą, Matas buvo toli gražu ne išimtis. Štai ir pažvelgė, viena ausimi klausydamasis priekaištų. O kai pažvelgė, tai priekaištų jau kaip ir nebegirdėjo, be galo nustebintas pažįstamą veidą pamatęs.
„Iš kur šita prietranka atsirado tokioje vietoje??? “ - dingtelėjo mintis pašiurpusio Mato galvoje.
- Sveikas, Matai, - pamojavo piršteliais Marytė, apdovanodama savo meilę kuo plačiausia šypsena.

Ir sustingo it prikalta, kai išvydo, su kuo šis barasi.
- M... maryte? - pralemeno sutrikusi Mato draugužė.
- Re... redaktore?.. - pralemeno Marytė ir pajuto, kad angelo sargo planai eina velniop.
Taip, tai buvo redaktorė iš miestelio K laikraščio redakcijos. Net nesusišukavusi po savo Planų, Kaip Pričiupti Miestelio K Merą.
Metas buvo išsitiesti iš siaubo ant grindų ir laukti pabudimo Vyckos palatoje. Bet alpti šį kartą kažkodėl nepavyko, o suvaidinti kaži ar išeitų – gaila visgi savo noru galvą į grindis daužyti.
Staiga Marytė suprato, jog nuo šiol darbe  bus nebe taip linksma.

~

„Įdomu, aš jau atleista, ar dar ne? “ - galvojo, kramtydama rašiklio galiuką. Koreguoti straipsnių nesisekė, prie kortų žaidimo irgi neprisilietė. Penki puodeliai kavos vos laikėsi prieš bemiegę naktį. Darbo kažkodėl irgi nepadaugėjo, nors, anot moteriškos logikos, turėjo nutikti būtent taip. Arba tu darbo gauni tiek, kad nespėji susitvarkyti, arba tave iš karto atleidžia. Tokia yra meilės kaina.
„Ir kodėl būtent redaktorė?! - sugniaužė kumščius. - „Tokios kaip ji iš viso neturi turėti jokių kavalierių! Prieštarauja visiems gamtos dėsniams!
Trimis gurkšniais ištuštino paskutinį kavos puodelį ir atsistojo nutarusi, kad reikia išsiaiškinti viską kuo greičiau, o tai dar antrą naktį neužmigs. Nesinorėtų...

~

„Reiktų atleisti Marytę iš darbo! “ - svarstė redaktorė, pasirėmusi į devintą kavos puodelį.
Vakarykštė scena, iškelta Matui, prie gero neprivedė – šis tik supyko ir išėjo namo taręs „pačios ir aiškinkitės! “.
Stipriausios kavos mirtina dozė vos laikėsi prieš bemiegę naktį, redaktorės širdis daužėsi penkiskart stipriau nei įprastai, o nemirė ši tik todėl, kad savigarba neleido.
„Taip, apkrausiu ją neįmanomomis užduotimis, o kai nebesusitvarkys, tada ir atleisiu! “ - piktdžiugiškai nusprendė.
- Bet jeigu tu ją atleisi, tuomet visi redakcijos darbai išsidalins po lygiai likusiems, - sukuždėjo į ausį redaktorės angelas sargas. - Tuomet pati gausi daugiau darbo, vakarai bus užimti, o Marytė kaip tik bus laisva ir suks ratus apie tavo išsvajotąjį Matą! Negalima atleisti jokiais būdais!
- Taip, ją reikia apkrauti darbais šiek tiek daugiau nei įprastai, bet neatleisti, - sumurmėjo redaktorė.
- Jeigu apkrausi ją darbais tokiu metu, tik pastūmėsi Marytę pačią išeiti iš darbo, - sušnabždėjo velnias. - Ji ir taip ant tavęs dantį griežia, trūksta menko postūmio. O jeigu pati išeis, bus taip, kaip angelas pasakė – turėsi daugiau darbo pati, o ji suks ratus aplink Matą!
- Dėl Dievo meilės! - sudejavo redaktorė. - Supratau. Paliksiu viską taip, kaip yra!
- Na, tu gali ją patyliukais nudaigoti, suradusi pamainą, - pasiūlė angelas sargas. - Tuomet konkurencijos nebebus visai. O kadangi miestelio naujienas valdai tu, tai ir nė šuo nesulos.
- Ė-ėė... - sumekeno velnias. - O kaip dešimt Dievo įsakymų, ką?
- Patylėkit jūs abu! - sudejavo redaktorė. - Negaliu aš taip paprastai paimti ir nužudyti!..
- Žinoma, negali, - pritarė angelas. - Reikia pirma užeiti į ginklų parduotuvę ir nusipirkti kulkosvaidį!
Redaktorė susivertė kavos likučius į burną ir vos nepaspringo, išgirdusi trumpą beldimą į duris. Netrukus durys prasivėrė ir Marytė įžengė vidun. Be jokių popierių, net šypsenos nenutaisiusi.
„Blogai“ - dingtelėjo redaktorei.
„Ji atrodo taip, tarsi tuoj mane atleis iš darbo ir net nesumokės už nepanaudotas atostogas“ - pagalvojo Marytė.
Tačiau dingti jau nebuvo kur.

- Sveika... Marija, - pasakė redaktorė.
- Labas rytas, - šaltai burbtelėjo mergina.
- Girdėjau... vakar sėkmingai kriminalinius įvykius užrašei nuovadoje?
- Aha, taip... Užrašiau. Net ir telefonų numerius – ir tuos užrašiau.
- Šaunu, - per jėgą nusišypsojo redaktorė. - Pažiūrėsiu popiet. Tai... norėjai ko nors?
- Ee... - sumikčiojo Marytė. - Aš... truputį vėluosiu su horoskopais. Praeitą naktį mažai miegojau, tai... reikia ožiaragiams kai ką patikslinti.
- Aha, - redaktorė nejučia siektelėjo kavos puodelio, bet šis jau buvo tuščias. - Suprantu. Tai... aš palauksiu tada.
- Tai... viskas tada... - nulenkė durų rankeną Marytė. - Iki?..
- Aha, iki.

„Vadinasi, bus šaltasis karas! ” - pagalvojo redaktorė, kai Marytė išėjo. Pasiėmusi tuščią puodelį, nuėjo prie kriauklės, kruopščiai išplovė ir įjungė aparatą virti dešimtą kavos porciją.
Planas, Kaip Demaskuoti Miestelio K Merą, kol kas buvo pamirštas – galva, rodės, sprogs iš vidaus  ir išdraskys visą pastatą į skutus. Redaktorė susmuko krėsle, galvodama apie legalius, įstatymais patvirtintus būdus susidoroti su konkurencija meilėje.
Regis, tokių dar niekas nebuvo išradęs.

Pyptelėjo pašto programa, pranešdama apie naują laišką. Mergina atsiduso, sukando dantis ir atvertė Marytės siųstą horoskopą.

„Ožiaragiai. Meilėje nesiseks ne tik šiais metais, bet ir šiame tūkstantmetyje. Taip kad susitaikyk! “

Redaktorė ūmai pajuto, kaip iš pykčio trūkinėja dantų plombos.
„O mes jau vysa menesi kaip buchiuojames, va! “ - po minutės išsiuntė atsakymą su klaidomis.

„Vysa rašomas su i trumpąja. “ - po kelių minučių atėjo naujas laiškas. - „O aš su juo jau nuoga maudžiausi. Ir netrukus dar pakartosime. “

- Sakiau – eik pirkti kulkosvaidžio, - sušnabždėjo angelas sargas redaktorei į ausį.
Ši purkštelėjo, penkiais gurkšniais ištuštino dešimtą kavos puodelį ir  staiga pajuto, jog širdis  pamažu ima greitėti iki 15 dūžių per sekundę. Atėjo laikas mirti.
- Ne, dar ne! - įsikibo savo gyvenimo. - Kad aš kažkokiai ofiso žiurkei pasiduočiau?! Nebus taip!

Širdis kaipmat pakluso ir stabilizavo ritmą. Visgi ji ir pati nenorėjo mirti per kvailą šeimininkės galvą, plakdama nerealiais tempais.

~

Tuo tarpu Matas krovė į automobilio bagažinę būtiniausius maudynių reikmenis, net neįtardamas, kokie debesys kaupiasi kitame miestelio K gale.
Jis su kartėliu prisiminė vakarykštį barnį su redaktore Kristina, kai buvo įtarinėjamas kažkokios merginos persekiojimu. O dar geriau prisiminė neatsargų Marytės pažadą pasimaudyti su juo trečiadieniais ir šeštadieniais.
Štai kodėl reikėjo važiuoti maudytis jau rytoj, penktadienį, kad vėliau būtų galima saugiai pratūnoti  namie, po devyniais užraktais, kur jokia išprotėjusi pana jo nesuras.