Daiktas (Pabaiga)

Mensonas nelengvai pramerkė akis. Šios buvo lipnios, tarsi kas būtų bandęs suklijuoti klijais. Paganė jas po palatą, kurioje gulėjo. Aplinkui mindžikavo patraukli moteris kalbanti telefonu. Šalia jos kojų stryksėjo miela, maža mergaičiukė, nervingai žaidžianti su auksine savo kasa. Rankoje gniaužė raudoną ledinuką tamsiai mėlynu pagaliuku.
-Mamyte, mamyte, pabudo!, - užgiedojo mergytė.
-Paskambinsiu tau vėliau Bilai. Vyras atsigaivaliojo.
Moteris išpuoselėtu delnu sugniaužė mažą, dailią vaiko plaštakėlę. Kita ranka grakščiai paglostė geltonai spindinčią galvelę.
-Kaip jautiesi, vade?, - klusterėjo moteris.
- Nesiskundžiu, - šaltai atsakė. Nors skųstis turėjo pagrindo, nes galva buvo sunki tarytum švino pripumpuota, perštėjo akis, taip pat jos regėjo kiek miglotą vaizdą. – Kas jūs būsite, mem?
- Danieli?
Jo tuščios ir ledinės akys atrodė nebuvo nusiteikusios juokauti, staiga didelė neviltis apėmė moterį.
-Mes tavo šeima. Nejaugi užmiršai ir mus?
Gubernatorius nudelbė akis į ryškiai raudoną vaikišką suknytę su baltais, coca cola‘os kamštelio dydžio taškeliais. Tada kaip mat susitiko jo atsainios ir josios žvalios akutės. Mergytė šiltai šyptelėjo ir saldžiai leptelėjo:
-Labas tėveli.
-A... Aš... Nieko nesuprantu..., - užsimerkė ir pajuto, kaip tai skausminga apatiniams vokams.
Moteris sukrutėjo, jos lūpos pradėjo virpėti it šalčio krečiamos. Akyse tvenkėsi drėgmė, jos tapo gailios ir kažkokios baisiai liūdnos. Paleido dukrelės delniuką tam, kad perbrauktų ranka sau per veidą. Neilgi ašarų ruoželiai nutįso iki papudruotų skruostų. Sučiaupė vyšnines, seksualiai storas, bet ne silikonines lūpas ir aiškiai matėsi, kad bandė suimti save į nagą. Stengėsi jokiu būdu neprapliūpti ašaromis. Juk nieko baisaus neatsitiko. Jis čia – sveikas ir gyvas. Tik neatsimena savo mylinčios žmonos ir mielosios dukrelės. Tik tiek. Iš jo atminties kažkokiu būdu niekingai dingo patys artimiausi žmonės ir įvairios akimirkos, prisiminimai susiję su jais. Kas gi čia tokio? Apie tai pagalvojus ilgakojei pasidarė labai silpna. Skaidraus vandenyno spalvos džinsai tarsi pradėjo slėgti gležnus jos kelius ir šie kiek sulinko. Ji nežymiai susvyravo. Vis dar bandė susilaikyti nepratrūkus, tačiau galiausiai nepajėgė. Akys įsmeigtos į sudraskytą vyro veidą pradėjo nepaklusti. Ašaros jau laisvai ir nevaržomai tekėjo skruostais lyg du upeliūkščiai. Mažylė įsistebeilijo į lašelius, lėtai, negailestingai, tarsi kažkokiai mistinei būtybei pristabdžius laiką, krintančius ant vėsių grindų. Vakarinis vėjo šuoras mėgindamas išreikšti savo nepasitenkinimą išjudino pradarytą langelį, sukeldamas įspėjantį garsą. Garsas bylojo apie artėjančią audrą. Mergaitė palaikydama motiną, įsikibo į jos vasarišką, apelsininę palaidinę.
-Tėvelis pajuokavo.
Mensonas sutriko. Atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Dievaži, jis tikrai negalėjo atsiminti šių dviejų gražuolių, tačiau velniai griebtų, nenorėjo jų skaudinti. Jautė, kad tarp jų yra kažkoks ryšys. Tikėjo, kad tame, ką išgirdo jo ausys, nebuvo jokio melo, tačiau ta atmintis... Ji visiškai nusisuko, apleido vyrą. Kaip pasielgti? – suko makaulę. Pro palatos duris įėjo keistas tipas, juokinga šukuosena. Daktaras. Tokia veido išraiška negali priklausyti jokiai kitai profesijai pasaulyje.
-Kaip jaučiatės, gubernatoriau?
- Klaikiai, - kimiai išspaudė jis vis dar nenuleisdamas akių nuo trykštančios neviltimi moters.
- Ponia, prisėskite ant kėdės, - mostelėjo į palatos kampo pusę, kur prie apdulkėjusio vazono buvo matyti kukli kėdutė, aukšta atkalte.
Ji norėjo taip ir padaryti, tačiau kojos vargiai klausė, todėl daktaras apglėbęs ją per pečius, padėjo nukulniuoti ir prisėsti. Dukrelė niekur nesitraukė nuo tėvelio. Keista tai, kad jos žvilgsnis neatrodė daug ką suprantantis, veikiau jis buvo labai pasimetęs. Tačiau taip giliai perskrodė suaugusio vyro vidų, kad jį nejučia apėmė baimės ir nesaugumo pojūtis. Susidarė toks įspūdis, kad mergaitėje glūdėjo pats viešpats, kuris nekaltomis akelėmis siuntė gilią užuojautą, bet kartu lyg ir smerkė. Smerkė taip lyg šiandien būtų Paskutiniojo Teismo vakaras ir ant Danielio būtų prilipinta etiketė su skaičiumi – vienas. Tėvą apėmė nežmoniškas gėdos jausmas, jis troško vėl netekti sąmonės, kad negalėtų matyti viso to savo akimis. Mergaitė tarytum norėjo išdeginti jas, palikti vyrą visiškai aklą, tačiau bent jau atgailaujantį.
-Mergaite..., - neprisiminė jos vardo.
-Tėveli, - viltingai nušvito akelės.
- Kodėl tu nieko neprisimeni? – sušvokštė į atkaltę nugarą atrėmusi moteriškė. Ji kūkčiojo.
- Nesijaudinkite, su laiku atmintis grįš, - įsiterpė daktaras. Svarbiausia, kad jis atsirado gyvas. Tie įdrėskimai išnyks, palikdami vos matomus randelius.
Gydytojui taip konstatavus, Danielis kažkodėl labai panūdo prisiminti praeities atsitikimus. Laužė galvą ir taip ir anaip, tačiau joje išniro tik mandagus storulis ir furgono kontūrai. Tada viskas tarsi pradėjo dėliotis į vietas ir atsirado fonas – tamsa bei greitkelis su gūdžiais miškais. Tarsi paskutinis potėpis vertingame meno kūrinyje, tarsi paskutinis aspektas reikšmingoje mokslinėje disertacijoje - galvoje šmėstelėjo violetinis daiktas. Drebučių pavidalo dalykas. Nė pats savęs nesuprasdamas ir visai nenumanydamas kodėl, tačiau Mensonas suvokė, kaip labai jam reikėjo to keisto objekto. Nesibaimindamas atrodyti, kaip nevisprotis jis drąsiai pareiškė daktarui:
-Aš atsimenu, kad buvau su kažkokiu vyru furgone ir... – skaudžiai užsimerkė. Šiek tiek pažiopčiojo, taip tikėdamasis sumažinti skausmą. – Turėjau violetinį...
- Ak taip. – Vairuotojas tą violetinę masę įbruko greitosios pagalbos darbuotojams ir žūtbūt reikalavo, kai atsipeikėsite, perduoti jums, - ramus buvo gydytojėlis.
-Gal galėčiau...
- Žinoma.
Mergaitė demonstratyviai parodžiusi rūpestį, nustriksėjo prie mamytės ir užsiropštė jai ant kelių. Mažais pirščiukais nušluostė ašaras, apkabino.
Daktaras išgąstingai priėjo prie lango. Piktai pažvelgė pro jį ir trinktelėjo. Taip pat užtraukė žaliuzes.
-Nepatinka man tie žmonės lauke, kaip ir tie paiki žurnaliūkščiai laukiantys už durų. Artinasi audra, o jie ten kiurkso tarsi nuo jų priklausytų jūsų gyvybė. Štai šis keistas daikčiukas, - pravėrė girgždančias raudonmedžio dureles ir kiek pasikuitęs ištraukė. – Po velniais nežinau, kas čia, bet nuo jo rankos švelnios lyg kašmyrinės.
Žmona pakilo nuo kėdės, dukrelė kartu su ja. Abi susidomėjusios per atstumą apžiūrinėjo keistąjį, mistinį objektą tarsi jis būtų ne iš šio pasaulio. O gal taip iš tiesų ir buvo.
-Danieli, kas tai?
-Nežinau brangioji, - mįslingai paėmęs į rankas atšovė jis. – Tačiau žinau, jaučiu, kad turiu dabar jį laikyti savose rankose. Jis negali būti niekieno kito delnuose, kaip tik mano, - stipriai sugniaužė.
Daktaras dirstelėjo į mergytę ir gūžtelėjo pečiais. Ponia buvo pasimetusi, kaip ir visi kiti palatoje, tačiau jai nerūpėjo, kad jos vyras galbūt neteko sveiko proto. Ji vis dar buvo susikoncentravusi į tą vieną žodį, kuris iš jo lūpų nuskambėjo taip gražiai ir taip tikrai, nesuvaidintai – „ brangioji“ – sukosi jai galvoje. Akimirką viduje tarsi kažkas užkaito kaip arbatinukas, sušildydamas viską aplinkui ir nustelbdamas maloniu pojūčiu. Akys praskaidrėjo. Dabar ji suprato, kaip vis dėl to smarkiai myli šitą vyrioką, apdraskytų veidu, bejėgiškai gulintį lovoje ir neaiškiu violetiniu daiktu susirūpinusį labiau, negu savo šeimyna. Ironiška, tačiau tikrai betarpiška meilė užliejo ją ir ji pagalvojo – „ pagaliau vadas namie“. Be galo tryško noru apkabinti ir pabučiuoti, tačiau šią užgaidą sustabdė violetinė spalva, kuri dabar liejosi su Danielio pirštais. Mat jis dėl kažkokios priežasties kratė daiktą. Paskui priglaudė ausį šalia jo. Bandė išgirsti nors menkiausią garselį ir visai nesvarbu, kas tai bebūtų – ar jūros ošimas, ar vabzdžio zvimbimas ar moteriškas balsas. Atrodė lyg būtų visai pamišęs. Daktaras Lenelis pamanęs, kad ore tvyro per daug tylos, spragtelėjo distancinio valdymo pultelio mygtuką ir bematant įsižiebė televizoriaus ekranas. Prieš langą įsitaisęs aparatas buvo gana senas. Jo stiklinis ekranėlis išgaubtas į išorę lyg išpampęs pilvas ir nevalytas jau ilgą laiką. „ Įdomu, kodėl jis toks purvinas“ – šmėkštelėjo daktariūkščiui, bet netrukus ši mintis išsisklaidė, nes intriguojančią tylą persmelkė kraupi žinia, sensacingai sklindanti iš rodomojo kvadrato.
Tiesioginės transliacijos metu, kiaurai permirkęs žurnalistas iš sostinės skelbė, kad link rytinių valstijų pakrančių artėja cunamis. Žmonės esą per vėlai informuoti apie tai – nespės evakuotis. Visi, išskyrūs Danielį, sužiuro į stiklinį, be jokios atvangos apie nelaimę plyšaujantį ekraną ir nuščiuvo. Mensonas, kaip bebūtų keista ir nepaaiškinama, toliau žaidė su tuo dalyku savo rankose nelyginant mažu kačiuku, trokštančiu šeimininko meilės ir dėmesio. Daiktas užvaldė vyrą ir šis tapo marionete. Staiga jis suakmenėjo. Rankos tapo tarsi metalinės ir užsifiksavo vienoje padėtyje, abejų plaštakų pirštams galingai įsitvėrus į violetinę masę. Akys užvirto į viršų, obuoliai dingo kažkur kaukolės ertmėje, matėsi tik balta spalva. Vokai trūkčiojo lyg didžiausio ligonio apimto agonijos. Lūpos sukietėjo, virpčiojo tarsi alkoholiko, negėrusio ištisą mėnesį.
Per televiziją tuo metu buvo rodomi mėgėjiškos kameros tiesioginiai kadrai, fiksuojantys prie kranto artėjančią milžiniškai grėsmingą bangą. Ko gero filmavo kažkoks beprotis, kurio gyvenimo tikslas - tapti žinomu dėl tokios medžiagos, ir visai nesvarbu net jeigu teks paaukoti savo gyvybę, nes vyrukas filmavo tiesiai nuo kranto. Panišku balsu jis meldėsi, kamerą kraipė į šalis rodydamas išsigelbėti mėginančius žmones. Šie, kaip laukiniai žvėrys lakstė į visas puses bėgdami nuo mirties. Jie buvo pamiršę bet kokį žmogiškumą – lipo vienas per kito galvas, trypė vienas kitą, stumdėsi ir gelbėjo tik savo užpakalius.
Violetinis dalykas pradėjo tirpti, savo ryškia spalva dažydamas vyro rankas ir pradėdamas lašėti ant dilbių. Jis lydėsi ir skystėjo tiesiog akyse.
Siaubinga, pragaištį gabenanti masyvi vandens siena netikėtai pradėjo mažėti ir slopti. Atrodė išsigando artimo kranto ir netolimų žmonių klyksmų, šūkavimų.
Violetinis skystis apliejo Mensono delnus. Dilbiais nutekėjo ant krūtinės ir akinančių savo baltumu paklodžių.
Cunamis sukrito tiesiog vietoje, jo vanduo bailiai atsitraukė atgalios ir nebekėlė jokios grėsmės sausumai. Kamerą laikęs vyras neteko žado, aparatas šiek tiek nusviro žemyn.
Danielis suvaitojo. Tikrai ne savu balsu. Kūną pradėjo krėsti traukuliai, akys vis dar buvo užvirtusios, iš burnos tekėjo kraujas.
-Dieve! – sukliko žmona.
Mergaitė jai pritarė kontrapunktu suspigdama iš visų savo menkų plaučių. Daktaro žandikaulis atvėpo. Nepaisant individualios tragedijos, visgi įvyko masinis stebuklas. O gal tai nebuvo stebuklas? Gal viskas buvo suplanuota nežemiškų būtybių - keistai sulįsusių žalių žmogeliukų, juodomis kaip naktis akimis? Dievaži, jie nebūtinai turi taip atrodyti. Toli gražu.