labernŠis kūrinys dalyvavo literatūriniame konkurse „Skrydis už ir prie Atlanto“
Debesų labirintai vis gausiau niaukė dangų, bet man nebuvo baisu… Žinojau, kad mano galva skaidri kaip krištolinis ąsotis, kuriame, dabar atgijo visos kada nors išmoktos ir nepanaudotos žinios. Tvirtas mano mažojo paukščio profilis tarsi atsispindėjo debesyse, jaučiausi lyg būčiau vienas kūnas sklendžiantis beribiame tolyje, kurio kraštų nesimatė, apačioje grėsmingai siautėjo vandenynas, karkartėmis versdamas suabejoti, kur link juda mano korpusas ir kiek jėgų turi paukčtis, kad įveiktų bekraštę erdvę. Siųstuvas tvarkingai veikė ir buvo aiškus orientyras, kuris mane kryptingai laikė ore ir padėdavo grįžti į tikrovę.
Aš jau vienuolika valandų ore. Nebegirdžiu lėktuvo variklio, nebeseku siųstuvo. Jaučiuos lyg paveikslo fragmentas, sustingęs laike ir nesibaigiančiame skrydyje. Rodos, taip ir turėjo būti, iš čia aš atėjau ir išeinu į čia, - aš horizontas, aš dangus ir vandenynas. Aš Atlantas, - vienišas ir šaltas, bet stiprus ir nenugalimas. Niekada neišnyksiu, neišseksiu, aš liksiu čia amžiams.
Prieš akis vis dar nieko nesimatė, lengvai kilstelėjau kairįjį sparną ir vykdydamas siųstuvo parodymus, pasukau lėktuvo korpusą 35 laipsnių kampu į Rytus. Pradėjau lėtinti apsukas. Mano didingasis erelis sumosavo sparnais ir sulaikęs kvapą, pamažu ėmė leistis į nežinią, tarsi į putojančio vandenyno gelmes, kad pagaliau gautų ten amžinąjį atilsį. Mačiau, kaip kilometrinės bangos bando siekti mano paukščio kūną, pasijaučiau šlapias nuo bangų mūšos, o gal nuo įtampos... Aš tvirtai laikiau vairą ir stiklinėm akim žiūrėjau į priekį, paukštis skrodė dangų, gelmes ir kartkartėmis aš pamanydavau, kad jau panirau į vandenyną, kad skrendu gelmėse ir matau kaip man šypsosi degančių akių sirenos, kaip nerimastingai lūkūriuoja rykliai, instinktyviai jausdami artėjančią puotą. Jaučiaus lyg košmariškame sapne, kuriame man tuoj tuoj pritrūks oro, arba nebegalėsiu pajudinti nė vienos kūno dalies ir nepajėgsiu suvaldyti lėktuvo. Pagautas stiprios oro srovės paukštis susiūbavo ir nevaldomai dungtelėjo pora pėdų žemyn, bet man baisu nebuvo... Kranto nesimatė, tiksliau neregėjau nieko, apart besimaišančio dangaus ir vandens šokio. Grožėjausi. Suvokdamas savo laikinumą ir menkumą atklydusioje, spengiančioje tyloje išgirdau savo balsą:
- Užgožt dangaus, puikybe savo! Menkumu..., aš nenorėjau!
- Ir pasijust paukščiu…, žinau, to negaliu, tai tik iliuzija, apgaulė...
- Atsimenu, kaip su visais Šventais aš išdidžiai, rūsčiai kalbėjau,
- Bet net neįsivaizdavau, kaip dvokia mano karštas kraujas.
Užsimerkiau. Mano iniršęs paukštis siūbavo ir dungsėjo, bet skrido, leidosi į nežinią ir nešė ten mane. Atsimerkiau. Atsimerkiau dar ir dar kartą, palinkau į priekį. Tolumoje švyturiavo krantas. Aš nepalenkiamai artėjau link jo.
