Pusiausvyros principas(2)

1 skyrius

    -Šūdas, - nusikeikė Kolinas. - Grynų gryniausias šūdas.
    Priešais akis smygsojo erdvėlaivis. Nedidukas, gal dvidešimties metrų metrų ilgio ir kelių aukščio, tačiau tarsi visvien skleidžiantis kokią nematomą grėsmę- kapitono nugara vilnijo lengvi šiurpuliukai. Kreiseris buvo pailgos formos, su dviem, atstojančiais sparnus, nedidukais išsikišimais šonuose; gale pūpsojo fotoniniai varikliai. Jo paviršius spindėjo švelnia melsva šviesa, ant išsikišimų žybčiojo auksinės švieselės. Kur ne kur korpusas buvo taip pagamintas, kad atidengtų plynas vietas, iš kurių kyšojo vidiniai įrengimai: keistos, nesimetriškų geometrinių formų, persipinusių viena su kita, figūros.
    Kapitonas atsigręžė į šalimais lūkuriuojančius pėstininkus, jį atvedusius į šią vietą.
    -Jūs, vyrai, tikriausiai suvokiate, kieno šitas daiktas?
    -Dešimt bobų ant dešimt morkų: sinai, - isšyk suskambo ausinėse.
Komentarų nereikėjo.
    Sinai. Iškilniausia ir nuožmiausia rasė Žmonijai žinomoje kosminėje erdvėje, įvaldžiusi ne tik aukšto lygio technologijas, bet ir paslaptingas vidines psichines galias. Aukšti, išdidūs, keturankiai, su iš tolo įvairiausiomis spalvomis žėrinčiomis akimis, jie nerodė nė menkiausio gailesčio savo priešams. Sklandė įvairiausi gandai: žmonės tyliai kuždėjosi, kaip iš erdvinių tunelių tarsi iš laužo žiežirbos pasipildavo šimtai melsvų laivų, kaip sinų sukelti dirbtiniai žaibai į dulkes ir kaulus paversdavo ištisus miestus. Galia, jėga, didybė ir universalios, įvaldytos paslaptys.
    Kapitonas dar sykelį nužvelgė žvaigždėlaivį. Dėl jo kilmės abejonių nekilo- nežmogiška aparato simetrija ir gracija, švelniu melsvumu spindintis korpusas aiškiai liudijo, kas buvo jo gamintojai. Šalia didingų ir geometriškai tobulų sinų kreiserių žmonių laivai visuomet regėjosi- bent jau toks palyginimas šmėkštelėjo Kolino galvoje- kaip iš atskirų metalo lakštų sulipdyti dideli šiukšlių konteineriai. Negelsonas atsiduso. Šiaip ar taip, nieko gero visa tai nežadėjo. Jei šis erdvėlaivis buvo čia, ant Silantos, reiškiasi, čia buvo ir sinų. Jei čia buvo sinų, tai žmonės įsigyjo dar vieną konkurentą- dvi rasės nebuvo sąjungininkais, o susidūrimai neretai baigdavosi smulkiais konfliktais.
    -Ačiū, Robertai, už ... įžvalgumą, - kapitonas atsisuko į pėstininkus. - Ką gi, vyručiai. Ir jei čia sinai, turbūt žinote ką darysite?
    -Taip, sere, tai yra ne, sere, - ausinėse atsiliepė pėstininko, kurė Kolinas pavadino Robertu, balsas. - O ką mes darysime?
    -Prigrūsit į šitą melsvą  grožio įsikūnijimą sprogmenų ir jį susprogdinsit. O kai viskas bus baigta, laikysit liežuvį už dantų- nieko nematėt, nieko negirdėjot, - grėsmingai pratarė Negelsonas, nusigręždamas į žvaigždėlaivį. - Na, šuns kumpiai, ar aišku? - pridūrė po sekundės.
    Kurį laiką komunikaciniame kanale tvyrojo nejauki tyla.
    -Eee... pardon, sere? – tarė Robertas. - Leidimas kalbėti laisvai?
    -Skelk.
    -Nevykusi idėja, sere. Jei čia yra sinų, dalinys privalo tai žinoti ir būti pasiruošęs bet kam. Toks slapukiškas informacijos bei tiesos, kad ir kokia ji bebūtų, slėpimas nieko gero neatneša. Juk tam ir galiausiai turėjome Revoliuciją, negi ne?
    Kapitonas, vis dar stebėdamas grakščius sinų laivo kontūrus, nė nemirktelėjo.
    -Robertai, ar matei pamėlusius paakius pas Petersona? - nesulaukęs atsakymo tęsė toliau. - Būtent dar truputis informacijos ir vyrai išeis iš proto, ką aš aiškiai regiu. Mes nežinom, nei kiek čia yra sinų, nei ką jie čia veikia- galbūt tai tik žvalgyba ar kažkas panašaus. Kol nėra tikslesnės informacijos, neketinu vyrukam kvaršinti galvos. Kai tikrai pamatysiu, kad ant Silantos yra daug sinų ir jie be galo agresyviai nusiteikę, tada nebūsiu kaip Tarybos slunkiai prieš Revoliuciją ir dalinį perspėsiu. O tuo tarpu, būkit pasiruošę bent jūs keturi. Tai irgi daug.  Robertai, supratai?
    -Taip, sere.
    -O dėl to, jog man paprieštaravai... Šiaip Robertai, visuomet vertinu tavo nuoširdumą, ir jis visuomet laukiamas. Bet šįvakar niekur nesidėsi ir šliuze bulves skusi tu. Irgi aišku?
    -Aiškumas aiškumėlis, sere!
    -O dabar šliaužkit į bazę ir atgabenkit sprogmenų. Laisvi. Lauksiu šičia.
    Kolinas palaukė, kol pėstininkai apsisuko ir pradingo už gretimos kalvos. Palydėjęs juos akimis, įsitikinęs, kad jo nebemato, staiga žengė link sinų žvaigždėlaivio. Pakėlė dešinę ranką, su ant jos įtaisytu mirksinčiu kontroliniu skydeliu, kairės rankos pirštais perbėgdamas per klavišus, įvesdamas naują komandą. Nelauktai jo ausinėse pasigirdo statinis traškesys, liudijantis, kad pasikeitė komunikacinio kanalo dažnis. Buvo vienas asmuo, su kuriuo kapitonas norėjo pašnekėti akis į akį, grynai per jo asmeninį kanalą, pašaliniams negirdint.
    -Nagi, Odisėjau, senas džiūvėsi, lįsk lauk. Aš žinau, kad tu čia.
    Kurį laiką tvyrojo tyla, tik aplinkui švilpė Silantos vėjas. Negelsonas matė, kaip jo verpetai pakelia nuo žemės smulkius smėlio krislus ir sviedžia juos į skafandro antveidį, kuris tyliai čežėjo.
    -Odisėjau!
    Nelauktai žvaigždėlaivio šonė įtaisytas liukas atsivėrė, ant pilko planetos grunto pasiliejo auksinė, iš vidaus sklindanti šviesa.
    -Pax urbi et orbi (1)! - pasigirdo minkštas, keistai ištęstas, sarkastiškai skambantis balsas Kolino ausinėse, vienišai figūrai žengus lauk.
    Karys pasisuko į jos pusę.
    -Odisėjau, gal paaiškinsi kaip tau pavyko įsigauti to daikto vidun?
    Odisėjas tik nusišypsojo.
    Tai buvo kyborgas. Iš toliau jis atrodė netgi visai natūraliai- lengvas, kompaktiškas, civilinis skafandras glaudėsi prie pat kūno, aptemdamas žmogiškas formas. Tačiau, kai prieidavai prie pat, pamatydavai, jog pro antveidį šviečia iškraipyta ir deformuota galva. Pusė veido buvo kaip žmogaus: šviesi oda,  sveika, spindinti akis, lūpų vingis, bet kitą pusę dengė stora metalinė kaukė. Švytinti keistu sidabriniu atspalviu, išvagota laidų vijomis, su žalsva šviesa  švytinčia stikline akimi.
    -Labas rytas, kapitone, - prabilo Odisėjas, pažvelgdamas aukštyn, į dangų. - Negi nenuostabi šįryt diena? Tik pažvelkit- Silantos dangus šiek tiek šviesesnis nei įprastai. Sakyčiau, ne tamsus kaip pragaro anglys, o pilkas lyg sudegęs Tarybos bokštas! Ir argi prie tokio nuostabaus peizažo, tokios didybės tinka piktos gaidelės jūsų, kapitono, balse? Kaip kartą Jėzus Kristus mokė: neteisk, ir nebūsi teisiamas. Viską  reikia spręsti taikiai, sine ira et studio (2), o pyktis...
    -Odisėjau, patylėk! - grėsmingai į priekį žengė Kolinas. – Kaip patekai į laivo vidų?
    Kyborgas iškėlė auktyn ranką su ištiestu aukštyn smiliumi.
    -Geras klausimas! Puikus klausimas! Na bet kadangi jūs, kapitone, mėgstate ilgas istorijas, tai papasakosiu- kaip sakoma, pažinimo džiaugsmas yra viena, bet kai juo pasidaliji su senu draugu, jis tampa dvigubai saldesnis. Na... Pirmiausiai atsitempiau iš bazės čia tokius kelis daikčiukus ir sumontavau anteną. Ši antena ypatinga tuo, kad skleidžia super koncentruotas elektromagnetines bangas, kurios išderina bet kokią įrangą. Rizikuodamas perdeginti savo elektroninę smegenų dalį- kaip sakoma, bailiai miršta daug kartų prieš tikrai mirdami, o drąsuoliai tik vienąkart- aš aktyvavau tą anteną ir išderinau nuostabiojo sinų žvaigždėlaivio saugumo sistemą. Kai erdvėlaivio apsauginis skydas nukrito, aš...
    -Gerai gerai, supratau! - numojo ranka Kolinas. - Kiek laiko tu čia jau dirbiesi?
    -Keturiasdešimt septynias valandas, trylika minučių ir dvidešimt tris sekundes, - plačiai nusišypsojo Odisėjas, sveikojoje jo veido pusėje, lūpų vingyje, sublizgo balti dantys.
    -Ar kam nors ka nors pasakojai?
    -Ar mes, kyborgai, panašūs į turgaus bobas?
    Kolinas atsiduso, staiga iš jo veido dingo grėsminga išraiška.  Na, bent jau niekas nieko nesužinojo, Odisėjas neišsiplepėjo. Šiuo momentu buvo svarbiausia dalinio moralinė būklė- ir kapitonas stengėsi ją išlaikyti kuo aukštesniame lygmenyje. Kad ir ką tai reikštų.
    -Odisėjau, ar žinai, kad imdamasis savo nuožiūra tyrinėti šį žvaigždėlaivį, neatsiklausęs vyriausybės leidimo, peržengei savo jurisdikcijos ribas? - jau žmogišku balsu, paprastai, paklausė Kolinas.
Odisėjas net suplerpė liežuviu.
    -Jurisdikcijos ribos! Kapitone, turbūt juokaujate! Ką reiškia kažkokie seniai išdvėsusių Tarybos laikų lygio įstatymai, kai gali atskleisti Visatos paslaptis! - jis mostelėjo ranka į žvaigždėlaivį. - Jie jį vadina Žaibu. Ar žinote kuom jis ypatingas? Ogi tuo, kad gali išvystyti greitį...
    -Odisėjau, - nutraukė Kolinas. - Svarbiausias yra būrio išlikimas Visuomet.
    Kyborgas pažvelgė į rimtas kapitono akis ir nuleido rankas.
    -Supratau, kapitone. Aš atsiprašau. Tik labai nesinori, kad ištaškytumėte šitą daiktą į gabalus. Žinote, ne taip jau ir lengva nutverti sveikut sveikutėlį sinų laivą...
    -Iš kur žinai, kad taip ketinu pasielgti?
    -Pakeičiau savo komunikacinio kanalo dažnį ir nuklausiau jūsų pokalbio, - netikėtai Odisėjaus akys suspindo viltimi. – O jūs ką, neketinate?
    -Dešimt bobų ant dešimt morkų, - žiauriai išsišiepė kapitonas. - Aišku kad ketinu.
    Kyborgo pečiai sukniubo dar labiau.  Kolinas, nekreipdamas į jį dėmėsio, žengė žingsnį į priekį ir ūmai uždėjo ranką ant laivo korpuso.
    -Sveikut sveikutėlis sinų kreiseris. Gal žinai, kas nutiko jo įgulai?
    -Neturiu nė žalio supratimo, - kilstelėjo vieną antakį kyborgas. - Gal jie tiesiog nusileido ir išėjo pasivaikščioti?
    -Nelabai logiška.
    -Nuo kada sinai elgiasi logiškai?
    -Gal nutuoki, prieš kiek laiko tai įvyko?
    -Atsižvelgiant į įvairias radiacines spinduliuotes, prieš tris mėnėsius. Maždaug.
    -Dar kas nors įdomaus?
    -Emmm, - staiga sudvejojo Odisėjas. - Aha.
    Kažkas kyborgo balse suskambo ne taip. Negelsonas susidomėjęs atsigręžė į jo pusę.
    -Skelk.
    -Na, aš nelabai žinau kaip tą paaiškinti. Šitą labai lengva perteikti matematiniais simboliais- jie tam ir sutverti, kad kiekybiniais parametrais aprašytų Visatą, bet... em... Biologinė spinduliuotė- G612S34- jums tas ką nors sako? - viltingai pažvelgė Kolinui į akis Odisėjas.
    Kapitonas nužvelgė kyborgą keistu žvilgnsiu.
    -Pragariukai... Taip ir žinojau. Ee, na, pabandysiu žodžiais.
    -Bandyk.
    -Ar žinote, kad kiekviena būtybė spinduliuoja tam tikrą lauką, kurį galima užfiksuoti specialiais detektoriais? - nesulaukęs atsakymo, kyborgas tęsė toliau. - Kas įdomiausia, tas laukas kinta priklausomai nuo būtybės emocijų. Įveskim ekvivalentus. Pavyzdys- jei žmogus serga šizofrenija, jo laukas yra juodas, jei patiri seksualinį orgazmą, sušvinta kokia ryškia spalva, o jei vyksta mokymosi procesas- žėri baltai ir t. t.
      -Na ir?
      -Aš nuskenavau šį kreiserį ir aptikau labai stiprų lauką. Tokį, kuris neišblėso net per tris mėnėsius. Kas įdomiausia, paprastai  sinų skleidžiamas laukas būtų gelsvų atspalvių, jei išvertus į žmonių kalbą... Tačiau tie, kas nusileido, šituo laivu, spinduliavo gryną tamsą... su mėlynais intarpais.
      -Smulkiau? - suraukė antakius Kolinas.
      -Juoda spalva- medicininiais terminais- šizofrenija, depresija, psichozė. Religiniais- apsėdimas.  Meniniais- palydusi siela.  Blogis.
    -O mėlyna?
    Odisėjas sumišęs pasikasė skafandro pakaušį.
    -Medicininiais: ekstazė. Religiniais: Dievo patepimas. Meniniais: asmenybė- kūrėjas. Gėris.
    -Ir ką visą tai reiškia? - nustebo Kolinas.
    -Kad aš žinočiau! Tie, kas nusileido šituo laivu, turėjo būti Dievas ir Velnias viename asmeny!
    Sulyg tais žodžiais keista nuojauta perbėgo kapitono nugara. Nebuvo nė žodžio, nė minties, tik silpna emocija, tarsi aidas, sklindanti iš toliau... Kažkas darėsi. Kažkas įvyks.  Kažkas vyko- tik jausmas, suvirpinęs širdį. Tai priminė Deža- Vu, tačiau buvo kažkas kitokio.
    -Kai grįš Robertas su vyrais, susprogdinkit šitą daiktą velniop, - tarė Kolinas ir nusigręžęs nuėjo šalin.


(1) - taika miestui ir pasauliui (lot.).
(2) - be pykčio ir šališkumo (lot.).