Degtukų namelis

Kiekvieno namuose egzistuoja jaukus kampelis, kuriame gali pasislėpti nuo žmonių, ištisą dieną klausinėjančių, kaip sekasi, ir išgirsti tiktai savo paties mintis, kvėpavimo dažnį arba dar geriau – iš pradžių įkyrų, o vėliau taip raminantį tylos spengimą.
Rūta irgi turi savo slaptavietę, į kurią įsileidžia nebent visur iš paskos slankiojantį katiną Mopsą. Galų gale, kaipgi sulaikysi murklį, kai toji sielą raminanti vieta – nedidukė patalpa šalia virtuvės. Harmoningiausias namų kampas, sako mergina. Visi kvapai, visos spalvos taip puikiai sudera. Nesvarbu, kad vienoje spintelėje jazminai, cinamonas, vanilė ir citrina, kitoje pipirai, citrinžolės ar mairūnai, o nuo lubų kabo tokie Mopsą viliojantys kaime rūkyti lašiniai. Kai tik Rūta praveria šio, galima sakyti, sandėliuko, dureles, augintinis liuokteli vidun, susirango ant kelių ir murkia, maldaudamas atpjauti nors kąsnelį skanėsto. Dažniausiai mergina ignoruoja pūkuotojo draugo prašymą ir mėgaujasi jo murkimu, tačiau šiandien nukabina lašinių paltį ir surengia katinui tikrą puotą. Rūta glosto Mopsą, jaučia jo kūno šilumą ir virpėjimą ir tarsi laukia, kada gi jis kiūtins kitur – paėdęs gauruotasis visada nulenda snausti. Pastaruoju metu merginai norisi, kad augintinis miegotų kuo dažniau.
Atsišliejusi į radiatorių ir besišildydama it katinas, ji prisimena, kaip prieš mėnesį Mopsas nusikalto. Sakyti, kad tai buvo didžiulis ir sunkus pažeidimas, negalima – vargšelis nerangiai užšoko ant virtuvės stalo ir nutrenkė žemyn mažą šakutę. Mažą, tačiau velniškai aštrią.
Rūta buvo girdėjusi, ne, ji tiesiog buvo įtikėjusi, kad kiekviena nukritusi šakutė pranašauja viešnią, tad vis nekantravo: kada gi? Lūkesčiai išsipildė netrukus – jau kitą dieną po įvykio į namų duris pabeldė liekna ir bene tokia pati maža kaip toji šakutė mergina.
– Jūs pas mane? – pasiteiravo Rūta.
– Ne, aš pas jūsų vyrą, – atsakė priklydėlė. Merginai jau norėjosi trenkti durimis, tačiau toji mažoji moteris sustabdė, atitarusi, jog ji kartu su Aliumi mokosi geoinžinerijos pagrindų, kurie itin sunkiai įkandami, jeigu mokykloje bimbinėjai per matematikos pamokas, ką ji ir dariusi su didžiausiu malonumu. Dabar, žinoma, suvokianti, kad nereikėjo, kad reikėjo protingiau elgtis ir kad nenorinti susikirsti per egzaminą, todėl prašanti ją įsileisti ir negalvoti nieko nepadoraus. NEGALVOTI NIEKO NEPADORAUS. Rūtai nebeliko nieko kita, kaip tik atverti duris. Galų gale, tos greitakalbės ilgiau klausytis nesinorėjo.
– Alius tuoj nusileis, – atsakė Rūta ir prunkštelėjo, pamąsčiusi, kaip jis iškęs valandą tokios vištos kudakavimo.
Iškentė ir gerokai daugiau nei valandą. Turbūt toji geoinžinerija ne iš lengvųjų mokslų, mąstė Rūta, išleisdama vargšę studentę, kurią vėliau teko priimti dar ne vieną kartą – Mopsas niekaip neužšokdavo ant stalo, nenušveitęs žemyn įrankių, o kartu ir vis bent po vieną šakutę. Sykį ant žemės tysojo iškart kelios lenktosios, ir Rūta spėliojo, kas gi ateis, o atėjo ta pati lieknoji nemokša.
              Kažkas merginos viduje dzingtelėjo, ir ji paslėpė visas namų šakutes. Suslapstė taip, kad Mopsas, dabar jau beveik pasisotinęs ir mieguistas, niekaip nenušveistų įrankių, kad daugiau jokių viešnių nebūtų. Vyras, žinoma, į ją žvelgė kreivokai. Neatsiliko ir katinas, kuris, pagaliau priėdęs į valias, kiūtina virtuvės link. Dabar jis susiraitys po stalu, uodega apsivys jo koją ir miegos mažų mažiausiai kelias valandas, o Rūta galės ramiai statyti degtukų namelį. Retsykiais juk smagu.
            Mergina prisimena, kaip jį statydavo kartu su tėčiu. Dar geriau prisimena, kaip kildavo jo namelis: nors didelė ir šiurkšti, tėčio ranka nenuslysdavo, neužkliudydavo jau sustatytų sienų, namelis išeidavo tvirtas ir sandarus, nėsyk neliepsnojo. Rūta klausdavo, kaip jam taip išeina, o jis atsakydavo, jog tvirtų žmonių ir namai tvirti. Žinoma, kiekvienąsyk gaudavosi kiek kitoks statinys, tačiau visada patvarus.
Mergina atsargiai gniaužo medinius pagaliukus rankose, stebi, kokie jie skirtingi ir tuo pačiu metu panašūs. Šiek tiek netolygūs, šiek tiek kreivi, bet visi mediniai ir visi su sieros galvute. Ne, ne sieros, Rūta žino, kad ne sieros, tėtis daugsyk yra kartojęs, bet galvoje liko svarbiausia: žinoti, kad dega lengvai, ir atsargiai elgtis.
Mergina atsisėda kiek stabiliau. Po akimirkos statinys ima kilti. Akyse ji net ima regėti, iš kokių lentelių sudėtos sienos, kokie platūs, tačiau, atrodo, sandarūs langai. Pro juos į lauką veržiasi jazminų, citrinžolių ir cinamono mišinys. Antrame aukšte langelis, pro jį galėtų dairytis Mopsas, pagalvoja Rūta. Galėtų godžiai ryti lašinius, kurių visada būtų apstu, ir versti laukinius katinus jam pavydėti. Mergina net nusikvatoja. Paskutinis akcentas, kurį ji išvysta – mažos durelės. Akimirką Rūta net nusigąsta – netilpčiau pro tokias, pagalvoja, bet tuoj pat užsimiršta – rankose šyla didieji degtukai. Ji ir vienaip, ir kitaip deda juos ant viršaus, bet vis neranda tinkamos pozicijos. Vis kažkaip nesustoja greta. Rūta pagalvoja ir atsigręžia į lentynos, kurioje sukrautos uogienės, pusę. Jos sandėliuke visada yra uogienių, kurias, reikalui esant, galima valgyti į valias. Mėlynių, man reikia mėlynių, juk padeda akims, mąsto mergina ir traukia stiklainiuką savęs link. Tik ištraukia ir šį tą daugiau. Ant grindų dabar tyso ne tik Mopso plaukai, bet ir gelsva moteriška liemenėlė. Rūtos žvilgsnis sekundei sustingsta, bet tuoj pat atidžiai keliauja sandeliuko lentynomis, sienomis ir lubomis. Dabar ji pastebi, kad voratinkliai, gaubę senuosius stiklainiukus, išplėšyti, kad daiktai išvartyti arba sudėti ne taip, kaip ji palikusi. Galų gale, mergina pastebi, kad kampuose pribarstyta mylimiausių jos prieskonių ir džiovintų žolelių. Dabar visi kvapai rodosi išsiderinę, sumišę, Rūta vis smarkiau jaučia nosį deginančius pipirus. Jie vis aitresni, vis labiau užgožia saldžiąją vanilę ar cinamoną. Netrukus mergina ima lyg čiaudėti, lyg kosėti ir neaišku, ar dėl prieskonių, ar dėl jaudulio – faktas, kad čia būta kitos moters tiesiog pribloškia. Ką šįkart mokėsi? Galbūt šiluminius procesus? Gal termodinamiką? – niršta mergina ir pažvelgia į degtukų namelį. Rūtai rodosi, kad jo durelės dar labiau traukiasi, dabar pro jas tilptų tik ta miniatiūrinė nemokša, langai rodosi pernelyg dideli ir tokie nesandarūs, tik Mopsas vienodai žvelgia pro langelį, pusdamas lašinius. Šalimais ant žemės paskirai tyso didieji degtukai.
Merginą tiesiog supykina, ji nesupranta, ar namelis per mažas, ar ji per didelė, o gal nei viena nei kita. Užtenka žinoti, kad negera, kad taip negali būti. Ji stojasi neatsargiai, paleidžia iš rankų stiklainiuką, uogienės bala jau ant grindų ir Rūta šnibžda, kaip būtų gera susiliejus su uogiene: ją sulaižytų skruzdelės ir nebereikėtų kentėti. Mergina kelia stiklo gabalus, juk nesinori, kad Mopsas priklydęs susižeistų. Neatsargus judesys, netikėtas, neplanuotas lengvas brūkštelėjimas, priverčia namelį liepsnoti, o ranką nežymiai kraujuoti.
Rūta žiūri į pleškantį statinį, žiūri ir jau nebe pyksta, tik nuliūdusi verkia – Mopsas nenumetė šakutės, Mopsas nenumetė nė vienos kad ir mažiausios šakutės, o jis liepsnoja. O JI BUVO ČIA. Rūta verkia ir akimirką atrodo, kad verkia ne tik ji, bet ir jos tėtis, norintis, tačiau negalintis padėti: čia tavo namelis, tavo, tavo namelis, kartoja jis. Mano, čia mano, mano namelis, atkartoja mergina ir dar labiau sriūbauja, o namelis vis liepsnoja, liepsnoja, liepsnoja...