Pusiausvyros principas(1)

Prologas

Silanta.
Vieniša, maža planeta, paklydusi beribėse žvaigždžių platybėse- kažkur toli nuo Žmonijos centrų, ir dar toliau nuo pačio pono Dievo akių. Apleista proto, užmiršta civilizacijos, kai tik vietinių padarų bandos-ragasaurai- kvailos, didžiulius driežus primenčios būtybės- išdidžiai rėpliojo jos paviršiumi. Archyvuose informacijos apie šį pasaulį galėjai rasti tik minimumą- keletą nieko nereiškiančių sausų statistikų bei koordinačių aprašų, ir tiesą pasakius, niekam tai nė velnio nerūpėjo.
Iki Susidūrimo dienų.
Tada, kad ir kaip ironiškai beskambėtų, mažytė nereikalinga planeta staiga  atsidūrė gigantiškų flotilių taikiklių centruose.
Sunku pasakyti kodėl taip nutinka:  kada Visatą sudrebina griausmingų įvykių verpetas ir didžiulės jėgos keičia visuotinį likimą, dažnai, labai dažnai, galutiniai, lemtingi istorijos puslapiai parašomi ne kultūros ir pramonės centruose, ne švytinčiuose miestuose ir prekybos kryžkelėse, o atokiuose, niekam nežinomuose kampeliuose. Toli nuo paprastų žmonių akių, toli nuo paprastų žmonių ausų, ir deja, toli nuo jų paprasto suvokimo. Protinga asmenybė suvokia, kad tie, kurie valdo žiniasklaidos kanalus, dažniausiai pasinaudoja savo galia ir pateikia informaciją taip, kaip  būtų naudinga jiems patiems, ignoruodama plačios žiūrovų ir klausytojų auditorijos poreikius.  Protinga asmenybė žino, jog ta pasaulinė, jos ausis pasiekusi informacija dažniausiai tebūna melas.
Taip, kaip nutiko Silantoje.
Silanta buvo niūrus pasaulis, tinkama vieta išsiaiškinti tokio pobūdžio konfliktus. Čia visą laiką tvyrojo prietema; nelygi,  dantyta tamsių kalnų linija toliuose stiebėsi aukštyn tarsi beviltišai bandydama išsivaduoti iš amžinos prieblandos. Dangumi plaukė storų juodų debesų tumulai, pro kuriuos šiaip ne taip prasiveržusi sistemos saulės šviesa žioravo balkšvu pilkumu. Nuo vieno horizonto iki kito driekėsi siauros, išdžiūvusios, tamsaus grunto dykumos, kur ne kur tviskėjo monotoniškos galinito ir kvarco uolos. Be sarkazmo bei ironijos,  tai- varginantis, nuobodus, netgi erzinantis peizažas, ir jei kurią nors dieną šalimais pasigirsdavo gailus burbuliavimas, šmėkštelėjus išsiblaškusio ragasauro pakaušiui, tai tapdavo tikru spektakliu šioje dykynėje, kur lankėsi nebent paklydusios šmėklos.
Arba karo sūkurio nublokšti, vieną dieną čia tiesiai iš dangaus nusileidę atėjūnai.
Kapitonas Kolinas Negelsonas stovėjo ant vienos kalvos viršūnės ir susimąstęs dairėsi pirmyn. Jo akys nerimastingai šokčiojo horizonto linija, juodų debesų marška, tarsi bandė permatyti toliau. Viena ranka buvo sugniaužta į kumštį, širdis dunksėjo lyg kalvio kūjis.  Neregėti nė jokio ženklo, nė jokio požymio, nė pačio mažiausio- bet kapitonas puikiai žinojo, kad visa tai yra melas. Visu savo kūnu, visa savo siela Kolinas jautė;  atrodė, jog danguje tvenkiasi kažin kokia nematoma grėsmė, šaldo lediniais čiuptuvais jo krūtinę. Toli ten, kažkur labai toli, vėrėsi pats pragaras, o jo gongai rėžė Negelsono mintis.
Kapitonas buvo pavargęs. Pro masyvaus kovinio skafandro, šarvuoto ir aprūpinto specialiais mechanizmais ant sąnarių, pagreitinančiais ir sustiprinančiais paprasto žmogaus judesius, antveidį švietė apsiblaususios akys,  paakiuose buvo susimetė melsvi ratilai.  Veidas rodėsi išblyškęs,  siaura lūpų linija nesišypsojo jau daugel savaičių.  Kolino profilis turėjo kažin kokio taisyklingumo, rimtumo, kilnumo, tačiau jau vien dienomis tie bruožai blanko, traukėsi iš jo veido.  Negelsonas juto, kad net keičiasi jo paties mintys: praranda taisyklingumą ir aiškumą, kuriuos jis puoselėjo savy visą gyvenimą.
O tai jau buvo labai negerai, netgi gąsdino- kapitonas turėdavo sutelkti visą savo stiprybę, jog neišdurnėjęs praleistų dar vieną diena.
Trumpai reziumavus, Silanta blogai veikė žmogaus smegenis.  Karys nežinojo kodėl, tačiau jam tai galiausiai ir neberūpėjo.  Nematė jis ir ant dešinės rankos esančiame indikatoriuje žybsinčio skaičiuko šešiasdešimt du- žyminčio šešiasdešimt dvi standartines paras, praleistas šiame apleistame pasaulyje. Bet koks įprastas laiko matavimas jau seniai prarado prasmę. Kolinui regėjosi, kad jis užklimpės šitoje planetoje ilgus, neturinčius nei pradžios, nei pabaigos metus.
Kas blogiausia, karys net neįsivaizdavo, kiek jam dar reikės šičia praleisti.
Staiga kalvos apačioje kažkas krustelėjo, šįsyk nutraukdamas niūrias kapitono mintis. Pradžioje Kolinas pagalvojo, kad tai- ragasauras, smalsiai pažvelgė žemyn. Deja, suklydo.
Iš už kalvos kampo išniro  keturios masyvios figūros. Kaustyti  plieno batai niauriai girkšėjo,  atėjūnams žengiant Silantos gruntu; menka saulės šviesa silpnai šokčiojo antveidžiais, slydo deguonies bakais, masyviomis, plieninėmis kovinių skafandrų krūtinėmis, didžiuliais lazeriniais rankose laikomais ginklais. Ant išsikišusių antpečių šmėsčiojo raudonos Naujosios Žmonių Imperijos emblemos.
Grįžtantis iš žvalgybos patrulis.
Negelsonas atsiduso.
-Nagi, šuns kumpiai, - pabandė kapitonas nutaisyti kuo žvalesnį ir linksmesnį balsą, prašnekdamas bendru vidinio radio ryšio kanalu. – Kiek ragasaurų nucackinot šįryt?
Kolinas nežinojo, ar tai nuskambėjo taip optimistiškai,  kaip jis bandė pasakyti. Bet tikėjosi. Po visa ko, čia jis buvo vadas ir reikėjo parodyti, jog nors viena asmenybė nepraranda savitvardos šiame Silantos pragare. Bent jau apsimesti.
-Labas rytas, kapitone, - atsiliepė išvargęs balsas ausinėse, visgi, šioks toks linksmumas jame suskambo. –Deja, reikia pripažinti, ragasaurai ne tokie ir buki kaip mes galvojome. Kai Petersonas vieną pagavo ir barake išsikepė pietums, likusieji nuo mūsų laikosi atokiau. Beje, gal ragavote jo mėsos?
- Primena vištieną. Jei neminint to metalinio prieskonio. Valgyti nebegalėjau visą likusią savaitę, o trečiadienio patruliavimą praleidau ant puodo.
- Labai šaunu, kapitone, - nelauktai kario balse pasigirdo neįprastos sarkazmo gaidelės. - Beje, tikrai nebegalėsite valgyti dar vieną savaitę, kai pažiūrėsite į tai, ką radome už gero kilometro.
-E?
-Sekite paskui mumis, - patrulis nusigręžė ir su likusiais patraukė atgal. Iš kur ir atėjo- blankia Silantos dykviete.
Negelsonas tik gūžtelėjo pečiais ir nusekė paskui.