Karšinčius (2)

Išvažiavus tėvams, liko dar šiek tiek laiko iki vakaro ir Zoselė suskubo daryti šiokią tokią tvarką už mūrelio, kur vyrai pastatė lovą su šviežiais šiaudais prikimštu čiužiniu.
Iškuopusi šiukšles, išplovusi grindis, numazgojusi langą ir palanges, paklojo lovą savo kraitiniais patalais, kad būtų gera miegoti atėjus nakčiai.

Dar nušluostė šlapiu skuduru dulkes nuo suoliuko prie pečiaus, nuo paties priepečkio ir, įmetusi skudurą į kibirą, žvilgtelėjo į viršų.
– Viešpatie, kas ten darosi?!
Ant pečiaus iki lubų prikrauta kažkokių ryšulių, skudurų, maišų. Ar pamiršti, ar tyčia palikti senų šeimininkų, kuriuos reikės būtinai surinkti ir išmesti. Dabar ką nors daryti vėlu, jau vakaras. Rytoj bus visa diena, o dabar, kai jau čia viskas beveik sutvarkyta, reikia eit žiūrėt  ko nors vakarienei.
Kol Lukošius sode pripjovė žolės gyvuliams, o Zoselė pamelžė karves, beveik visai sutemo. Kada jau čia bevirsi vakarienę? Išvargę per dieną, suvalgė pieno su duona ir nuėjo miegot.
Kad ir naujoje vietoje, bet pavargę užmigo kietai ir pabudo jau brėkštant. Zoselė pirmoji pramerkė akis ir tuo pačiu metu išgirdo kažką krebždant ant pečiaus. Ji pakėlė galvą nuo pagalvės ir geriau pasiklausė.
Tikrai, ant pečiaus kažkas krutėjo. Lyg šlamėjo, stenėjo, dejavo... Matyt sujudintas ant priepečkio nukrito rišulys, o paskui jį šlumštelėjo maišas.
Zoselė baisiausiai išsigando. Prisiplojusi prie Lukošiaus ir užsitraukusi  antklodę ant galvos, laukė, kas bus toliau. Gal viskas nusiramins, gal nutils, gal jai tik taip pasigirdo? Ant pečiaus ne tik kad pasikartojo šlamesys, bet pasigirdo nesuprantami garsai. Lyg dejavimas, lyg vaitojimas, lyg atodūsiai.
– Vaidenasi, – visa nustėro Zoselė ir vis labiau spaudėsi prie Lukošiaus, kol pagaliau ir tas pabudo.
– Kas yra? – pajutęs visą virpančią Zoselę, nieko nesuprasdamas Lukošius atsisėdo lovoje, – kas atsitiko?
– Ant pečiaus vaidenasi... – vos ištarė žmona ir vėl užsitraukė antklodę ant galvos.
– Kodėl vaidenasi? Ką čia prasimanai? – net pyktelėjo vyriškis.
– Kažkas stena, brazdinasi, spardosi... Viskas krenta žemėn... Kai tik pabudau, tai ir išgirdau...
– Išsigalvoji visokius niekus, – bandė raminti Lukošius žmoną, bet pagaliau ir pats išgirdo kažką dejuojant, – reikia eit pasižiūrėt...
– Niekur tu neik, nepalik manęs. Aš bijau likti viena, – maldavo Zoselė, pastvėrusi vyrą už rankos, – vis tiek dabar tamsu ir nieko tu nepamatysi. Palaukim kol išauš.
Zoselės prašomas Lukošius atsigulė atgal, bet po trumpos tylos jis ir vėl išgirdo kažkokį lemenimą, lyg tai bandymą ištarti kažkokį žodį, bet nepavykus, pasigirsdavo dūsavimas ir dejonė.
– Kas gi čia per velnias? Negi iš tikrųjų vaiduoklis? – net ir Lukošiui pasidarė nejauku, bet, geriau įsiklausęs, iš tų visų neaiškių garsų ir aimanų  lyg ryškėjo žodis. Jis įtempė klausą ir dabar jau beveik aiškiai išgirdo „gerti“, o po to gyvo žmogaus atodūsį. Lukošiui iškart atlėgo ir jis nusispjovė.
– Vaiduoklis juk neprašys gerti? Ant pečiaus gyvas žmogus, tik neaišku, kokiu būdu jis ten pateko. Tu nieko nebijok, – išlipęs iš lovos Lukošius paglostė Zoselės galvą, – ant pečiaus žmogus ir prašo gerti. Va, apsivilksiu ir eisiu pažiūrėt iš arčiau.
Vyro padrąsinta, Zoselė apsirengė ir abu atėjo prie pečiaus.
– Tu pasemk vandens, – paliepė Lukošius žmonai, – o aš nukilnosiu tuos ryšulius. Ar ne velnias jų čia tiek prikrovė? Kur tiktai tą visą brūdą reikės padėti? – pyko Lukošius, traukdamas nuo pečiaus pundus skudurų. Kai pagaliau viskas atsidūrė žemėje, jis palipėjo ant priepečkio ir pasižiūrėjo iš arčiau.
Na žinoma, taip ir buvo... Ant pečiaus gulėjo susirietęs, iki pat smakro sulenktais keliais kūdutis žmogelis.
– Ateik gi. Pati pamatysi, koks čia vaiduoklis... Ir atnešk jam gerti, – pašaukė Lukošius Zoselę, – o aš pabandysiu jį pakalbinti.
Paėmęs iš žmonos rankų puodelį su vandeniu, Lukošius užlipo ant pečiaus ir priklaupė prie žmogaus. Kadangi šis gulėjo užmerktomis akimis ir nieko nematė, tai Lukošius, prinešęs vandenį „vaiduokliui“ prie burnos, suvilgė jam lūpas.
Pajutęs ant lūpų drėgmę, žmogelis atgijo ir ėmė godžiai gerti vandenį. Neatitraukė lūpų nuo puodelio tol, kol jame neliko nė lašo vandens. Atsigėręs „vaiduoklis“ atmerkė akis, bet, pamatęs arti savęs klūpantį nepažįstamą vyrą, išsigando.
– Kur Petras? Pašaukit Petrą, – kimiu balsu prašneko jis ir ėmė trauktis arčiau sienos.
– Koks Petras? Nėra čia jokio Petro, – atsakė jam Lukošius, bet tuoj pat prisiminė, kad sodyba, kurią jis nupirko, buvo Petro Grumbino vardu.
– Tai kas jis tau tas Petras? Sūnus? – dar paklausė, bet žmogus nieko nebe atsakė. Jis vėl užsimerkė, nutilo ir tarsi nugrimzdo į ankstesnę nesąmoningą būseną. Po to giliai atsiduso ir patylėjęs vėl ėmė prašyti gerti.
Išgėręs dar vieną puoduką vandens, „ vaiduoklis“ susirietė savo guolyje ir, kiek nebandė jį kalbinti Lukošius, daugiau neištarė nė žodžio.
– Tai va, kad nusipirkom gyvenimą su visu karšinčium, – neslėpė nevilties Lukošius.
– Ką dabar darysim? Kaip gi mes nepamatėm? – stebėjosi Zoselė. – Juk kartu buvom čia užėję... Kas galėjo pagalvot?
– Aš tai užmečiau akį, kai buvau užėjęs už mūrelio, bet velnią ten pamatysi. Turbūt apkrautas skudurais tyčia, kad nesimatytų, – niršo Lukošius.
– Koks gi jis? Ar senas, ar jaunas? Ar jis serga? Gal jam kas skauda? Naktį girdėjau dejuojant, – rūpinosi Zoselė.
– Kad nieko negali suprast, koks jis. Kūdas, žilais plaukais apžėlęs, susirietęs. Senas ar jaunas, bet klapato su juo turėsim... Ot tau ir vaiduoklis... Jeigu nenumirs, dar ilgai jis mums vaidensis...
– Klausyk, – sumąstė Zoselė, – gal reikia pranešt seniūnui? Gal jis padėtų surasti senus šeimininkus? Taip gi negalima... Kur tai matyta palikti ligonį svetimiems žmonėms?
– O kaip tu juos surasi? Daugiau kaip vardo ir pavardės aš nieko apie juos nežinau. Sakė, kad išvažiuoja gyventi į miestą... Kokiame fabrike dirbs nei aš klausiau, nei kas man sakė...
– Tai gal reikia pranešt policijai? Turi gi kas nors mums padėti tokiu reikalu.
– Tik prasidėk su valdiškais namais... – nesutiko Lukošius, – už dyką niekas nė piršto nepajudins. Visur mokėk. Kaip tik dabar to mums ir trūksta, kai pinigų neturime.
– Na, ką gi, tegul kol kas taip ir lieka. Matysim, kas bus toliau. Bet tik ne vaiduoklis. Aš jau buvau visai nusigandusi. Galvojau, kad nusipirkom namus, kuriuose vaidenasi... – guodėsi Zoselė.
– Reikalinga mums ta kyla pradžioje gyvenimo, – toliau pyko Lukošius, – visai sugadino ūpą. Vakar buvo taip smagu, o šiandien  rankos nebekyla ką nors veikti. O darbų yra... Gale lauko mačiau paliktas dirvonuot ne mažas gabalas žemės. Reikia suart. Po pusryčio nuo to ir pradėsiu.
– O gal reikia dėdės klebono paklaust? – vis galvoja apie karšinčių  Zoselė, – jeigu taip klebonas užsiimtų tuo reikalu? Gal tada ir policija labiau susirūpintų?
– Gal iš tikrųjų reikia su dėde pasitart? – pritarė Lukošius šiam sumanymui. – Gerai tu sakai. Jei mes skųsimės, nelabai kas klausys. Pasijuoks tik ir gana. O jeigu klebonas, tai visai kas kita. Va, suarsiu iki pietų, o po pietų ir nuvažiuosiu pas dėdę kleboną.
Likusi viena, Zoselė susimąstė.
„ Gerti tai davėm, o valgyti net nepasiūlėm. Gal ir valgyti norėtų? Bet ko gi jam paduoti? Bet ko juk negali... Negėręs, matyt, jau seniai, o kas žino, kiek laiko nevalgęs? Kad nepersivalgytų... Jeigu kokios skystos kruopų košelės išvirus? Gal nepaškadytų? “
Viename piene išvirusi skystos košės, Zoselė užlipo ant pečiaus.
– Va, atnešiau valgyti, – užkalbino ji žmogų ir jis atmerkė akis, o pamatęs moteriškę, atrodo, net apsidžiaugė.
– O, Mortelė, o kur Petras? Aš norėjau jam kai ką pasakyti.
– Nei Mortelės, nei Petro čia nėra ir vargu ar tamsta juos čia kada nors pamatysi. Aš, va atnešiau košės. Gal valgysit? – užkabino šaukštą Zoselė.
– Bet kaip gi aš valgysiu, kad neturiu sveikatos atsisėsti, – lyg pabandęs sėstis, tik pasimuistė ir toliau liko gulėti žmogelis.
– Ne bėda, aš tuoj, – nuramino jį moteris, – tik pakelsim aukščiau galvą, kad neužspringtum. Va taip... – sulenkė pagalvę, – o dabar pabandysim...
Zoselės padedamas, žmogus šaukštas po šaukšto suvalgė visą košę ir pažvalėjęs paprašė atsigerti.
– Senukas, – geriau į jį pažiūrėjus, nusprendė ji, – turbūt tėvas...