Žemyn išdidžiai

stovi medis
o vėjas
pamišęs, išdykęs
laksto
kedena
šakas tik sausas
jau lapų nebėra
ruduo juk..
ai, kas jam ten berūpi
skraidyt juk
vėjavaikis...
laužyt šakas

stovi medis
o aš
kadais lipęs
viršūnėn
pamiršęs kad pult
o gal nežinojęs
žemyn juk
kaip skauda...
stebiu

tą vienišą lapą
kaip asilą užsispyrusį
pasakiusį vėjui
„oi ne,
ne dabar“
na, pūsk, pūski
kiek nori
laikausi. Laikysiuos
...

vėjavaikis vėjas
ratu
sūkuriais
kiaurai pro šakas
nuplėšti
išraut
su šaknim
draskyti į gabalus...
kas jam išėjo?

pasijuokė mažas
lapelis
sudžiūvęs
pasakė
„ne tau“
ir vėjui nuskridus
paleido šakelę
kurion įsikibęs
lėtai
išdidžiai
nors žemėn
žemyn...
bet ne pavėjui
ir ne su stipruoliu
o pats
ir savąja mirtim

Atsigulė