Ugnies šaltinis 1

1.

MISŪRIS, 1869 METAI RUGSĖJIS 26 DIENA, MIESTELY
    Gatvėje garsiai šūkavo vyrai- vyko muštynės, jokių revolverių ar kitokių ginklų, tik kumštis prieš kumšti. Vis dar veikiančiame ir prasčiausiame Misūrio banke, smuklėse, viešbutyje, krautuvėje ir kitose įstaigose dirbo žmonės, kuriems tai buvo dar viena įprastai bloga diena.
    Šis miestelis Misūryje nesenai buvo įkurtas, bet gatvėse knibždėti knibždėjo įvairiausio plauko nusikaltėlių, todėl kiekvienas su savim nešiodavos po koltą ar kitokį revolverį apsiginti nuo plėšikų ar galvažudžių. Vietinis šerifas neypatingai domėjosi savo miesteliu, žmonės kalbėdavo, kad jis tiesiog skaičiuoja plėšikų duoklę už miesto priežiūrą.
    Gal būt todėl Glenas ir Bobas vos atvykę į miestelį nujojo į geriausia smuklę. Geriausia ji nebuvo, tačiau joje mažiausiai žūdavo žmonių, o ir barmenas per pastaruosius metus keitėsi tik porą kartų. Šalia baro stovinčio stalo vyko pokerio žaidynės, netoliese sėdėjo dar trys vyrai ir gėrė alų, o prie baro sėdėjo kiti, atrodė ne vietiniai- puikiais drabužiais, blizgančiais revolveriais ir naujais batais. Jie sau du gurkšnojo viski, Glenas iškarto pastebėjo, kad juos nužiūrinėja trys nuošaliau sėdintys vyrai. Todėl su Bobu atsisėdo nuošaliau, nuo greitai kilsiančios kovos.
    -Glenai, aš tau sakau, įklimpau, nežinau ką ir daryti. - vargšelis sau perbraukė veidą ir išgėrė puse stiklinės viskio vienu mauku. - Nebežinau ar galiu tai tęsti...
    Glenui, neypatingai rūpėjo kvailokos Bobo problemos, su jomis jis vienaip ar kitaip susitvarkydavo kaip ir su gyvatę, tą vakarą kai jie susipažino.


PRIEŠ TRIS SAVAITES, RUGSĖJO 5 DIENA, KAŽKUR MISŪRYJE
    Buvo ramus vakar, kai Glenas jojo ant savo žirgo ir judėjo link Misūryje nesenai įsikūrusio miestelio be pavadinimo, kadangi tokie miesteliai ilgai neišsilaikydavo, ypatingai po karo ir plėšikų laikotarpio, tai niekas nesivargino jam duoti vardo. Ten jis turėjo nesuvestų sąskaitų su vyru, kuris garsėjo kaip Sakalo vardu. Nebuvo jis indėnas ar negras ar meksikietis, tiesiog iš kažkur atklydęs baltaodis su smarkiai apžėlusia barzda, kuris Glenui pridarė daugybę rūpesčių.
    -Po velnių, po velnių, šėtono padaras!!! - pasigirdo netoliese šūkavimas.
    Glenas sustojo ir įsiklausė, ugnies ar dūmų niekur nebuvo matyti. Tai buvo atoki vieta nuo miesto, todėl dėl atsargumo išsitraukęs revolverį nulipo nuo žirgo ir pririšęs pajudėjo link garso šaltinio nes šūkaliojimai nesustojo.
    -Sumauta diena, to betrūko kad mirčiau šitaip!!! Prakeikti padarai!! Kur mano sumautas peilis? Aaaaaa!
    Glenas priartėjąs pritūpė ir stebėjo atokiau, stovykla jei taip galima pavadinti buvo įkurta vieno žmogaus, žirgo pėdsakų nebuvo matyti, mėginta kurti laužą tačiau nesėkmingai, tai tikrai ne plėšikas ar galvažudis, o jei ir jis, tai Glenas jį palaikytu baisiu nevykėliu, prisegto revolverio jis irgi neturėjo, tokiose atokiose vietose būtina turėti, nežinai ką gali sutikti, todėl Glenas įvertinęs situaciją išlindo.
    -Kokios problemos jus ištiko?
    Vyras atrodo išgirdo ne iškarto, dar kelias sekundes jis blaškėsi po savo krepšį ir murmėjo įvairiausius keiksmažodžius, kai kurie Glenui buvo dar negirdėti.
    -Aaa? Ooo, prašau duokit peilį, greitai!
    Glenas sutriko, tas žmogus atrodė kaip pamišėlis, vieną pirštą laikė burnoje, nuolatos spjaudėsi ir tyliai inkštė.
    -Prašau!!
    Ilgai netrukęs jis jam mestelėjo, bet dešinę ranką laikė prie revolverio jei pamišėlis ruošis darytis kažką ne taip. Vos tik įsmigus peiliui į žemę, vyras šoko prie peilio, Glenas tokio staigaus šuolio nesitikėjęs šiek tiek atsitraukė ir staigiai išsitraukė revolverį. Tačiau tai kas įvyko Glenas nepamirš niekados, tai buvo jo keisčiausia ir kaip vėliau paaiškės sėkmingiausia diena gyvenime.
    Vyras pagriebęs peili vienu pjūviu sau nusipjovė bevardį pirštą. Lyg atslūgus didžiuliui skausmui vyras parkrito ant nugaros ir pradėjo juoktis susiėmęs už vietos kur bėgo kraujas.
    -Po velnių, ką tu sau padarei?
    -Prakeikta gyvatė įkando. – ir toliau prapliupo juoktis.
    -Kokia gyvatė? Jei nuodingo tai per tiek laiko kol tu kuiteisi savo krepšyje nuodas jau turėjo būt pasklidęs.
    -Na turėčiau tuomet būt miręs, bet nuolat siurbiau nuodus ir kraują iš savo žaizdos, pačiu laiku pasirodei, dėkui už peilį, gali jį pasiimti. Lieku tau skolingas, aš Bobas, nepyk rankos nepaspausiu, - nusijuokė jisai, - šiek tiek kraujuoja. - kraujavo jis kaip kiaulė skerdžiama.
    -Glenas. Peili gali sau pasilikti, ką veiki tokioje vietoje? Iki artimiausio miestelio penkiasdešimt myliu, o tavo žirgo nematyt.
    -Va čia tai ilga istorija Glenai, jei keliauji į šiaurę, mielai tau ją papasakosiu.
    -Pirmiausia pasirūpink ranka, atrodai prastai.
    Bobas jau buvo pradėjęs blykšti, bet Glenas aprišęs ranką ir po kiek laiko įkūręs laužą žaizdą pridegino. Kaip po to paaiškėjo, Glenui įkando paprasta pieninė gyvatė, o keliavo jis iš vakarų Virdžinijos, ieškodamas žemių kurias paveldėjo iš giminaičio šiaurės Misūryje.
    Vieną naktį prieš, jo nutrūkęs žirgas pabėgo, greitai paaiškėjo, kad netoliese buvo lokys, kuris Bobą įvijo į medį. Betraukdamas savo ginklą kuriuo būtų pagąsdinęs gyvūną jį pametė, o lokys susidomėjąs nukritusiu revolveriu pats sau persišovė galvą. Bobas iškarto nepatikėjo šia beprotiška istorija, kol Bobas parodė gyvūno apkramtytą revolverio rankeną.


MISŪRIS, 1869 METAI RUGSĖJIS 26 DIENA, SMUKLEJ
    Dikui iki gyvo kaulo įgriso ši skylė, atkeliavęs čia jis ruošėsi greitai iškeliauti, tačiau smuklė ieškojo barmeno, Dikui pasirodė puiki proga kelias savaites pailsėti nuo ilgos kelionės ir užsidirbti kelis dolerius, tačiau čia įstrigo jau keturis mėnesius, per kuriuos porą kartų vos nežuvo. Tai buvo viena iš tų vietų kurių jis neapkentė, alkoholikai ir kitokio plauko suskiai čia nuolat rinkdavos ieškoti sau problemų.
    Du tokie dabar sėdėjo prie pat baro. „Ką jie sau mano? Šitaip apsidrėbę ateiti į tokią vietą. “. Daug proto nereikėjo, kad Dikas iškarto pastebėtu juos nužiūrinėjančius sutinusiai veidais trijule prie stalo. Jie garsiai juos apšnekėjo šlykščiais žodžiais, spjaudė jų pusėn, čia greitai turėjo įvykti kova, todėl Dikas laikės atokiau nuo jų ir buvo pasiruošęs, bet kuria sekunde tūpti ir pasislėpti už baro.
    Vieninteliai du vyrai sėdėję atokiau atrodė šiek tiek normalesni, tik vienas iš jų, žemesnis ir šviesiais plaukais atrodė truputi trenktos makaulės. Savo grimasomis jis sugebėjo net prajuokinti Diką, retas atvejis, paskutini kartą jis juokės prieš keturis mėnesius.
    -Mums dar viskio. - šūktelėjo vienas iš vyrų sėdintis prie baro.
    -Gal užteks, tokiom gražuolėm kaip jums, reikėtu gerti mažiau. - vienas iš trijulės šūktelėjo.
    Dikas iškarto ištraukė ir padėjo pigesni ir šiek tiek nugertą viskio butelį, jei įvyksta kova tai retai buteliai likdavo sveiki, dažniausiai kažkieno kakta susirinkdavo visas šukes nuo baro.
    Vienas iš prie baro sėdėjusių vyrų atsisuko į juos, giliai įtraukęs per nosį jis nusispjovė tiesiai į šnekėjusio buteli už keturių metrų. Tai buvo taiklumas! Beždžionės trumpam liko be žado, bet tai nebūtu miestelis, be pavadinimo, jei nebūtų buvę tai kas įvyko, pokeris ir tas buvo trumpam sustabdytas dėl šio spektaklio.
    Vyras pakėlė savo alų, ir vienu mauku viską išgėrė. Perbraukė sau per burną lig mėgindamas nusivalyti sudrėkusias lūpas, tačiau dar labiau jas ištepliojo savo rankove.
    -Po perkūnais, velniškai geras alus. Manau liksi čia visam laikui.
    Taip pasakęs jis greitai stojosi ir mėgino trauktis revolverį kai akimirksniu gavo kulką į galvą. Likę du liko sėdėti, sutrikę ir be žado kaip viskas greitai įvyko.
    -Barmene, prašyčiau geresnio viskio!
    Dikas paslėpė nugeltusi viskio butelį ir ištraukė švaresni ir geresni. Šių vyrų jis nesuprato, šnekėjo jie prancūziškai ir nei velnio nebuvo į juos panašūs. Vienas iš jų turėjo ilgą barzdą per kurią vos matės veido bruožai, o sekantis plikas plikutėlis, nubalęs ir didelėm įdubusiom akim.
    Vos tik prie baro sėdėjas vyras nusisuko piltis gėrimo, prie stalo likę sėdėti du vyrai susidairė ir pašoko iš vietos, traukdami savo ginklus. Tačiau ir dabar, barzdočius buvo greitesnis, jis atsisukęs metė viskio buteli kuris atsitrenkė į ištrauktą revolverį, nuo smūgio jis galvažudžiui išslydo iš rankos, taip ir liko jis stovėti apstulbusiu žvilgsniu kol negavo kulkos i tarpuakį, o sekantis net padoriai nespėjo išsitraukti savo senienos iš dėklo kai gavo sekančią kulką tiesiai vėl į tarpuakį. Dabar ant žemės drybsojo jau trys lavonai. Pokerio stalas, lyg niekur nieko vėl pradėjo žaidimą.
    -Dabar barmene prašyčiau geriausio viskio, nes tas myžalas nevertas nei penkiasdešimt centų. - subliovė angliškai savo gergždžiančiu balsu barzdočius.
    Šį kartą Dikas ištraukė švariausia ir geriausia viskio buteli, vyrai liko sėdėti smuklėje ir toliau šnekėjo prancūziškai. Su lavonais susitvarkys vėliau, vienas iš jų tikras paršas, Dikui ir taip skaudėjo nugarą, šia savaite jau pakankamai prisitampė.
    Po kurio laiko plikius sėdėjęs prie baro, pradėjo garsiai šūkauti, išsitraukęs peilį, jis padėjo ranką ant baro ir ją persismeigė. Barzdočiaus tai nenustebino, jis toliau sėdėjo ir klausėsi įpykusio pašnekovo, kuris ištraukęs peilį, perdurta ranka pamosikavo prieš veidą. Diko nuostabai, žaizda akimirksniu užsitraukė, neišlašėjo nei lašelis kraujo. Plikius nudelbė piktu žvilgsniu spoksanti barmeną, kuris greitai nusuko žvilgsnį, bet šis keistas pasirodymas neliko vien tik jo pastebėtas, atokiau sėdėję du vyrai, kurie atrodė normalesni ir tai pastebėjo ir vienas iš jų, aukštesnis ir tamsesnis, sulakuotais atgal plaukais atsistojo ir pajudėjo link baro. “Keisčiausia diena mano gyvenime“ pamanė Dikas, tačiau tai buvo tik pradžia.


MISŪRIS, 1869 METAI RUGSĖJIS 25 DIENA, GAUJOS NAMAI
    -Ką jūs man norėjote pasakyti? Sukvietėte visą mano gaują ir iki šiol nepasakėte nieko naudingo. Žadate didelius pinigus, kurių nematėme ir žadate lengvą darbelį. Tai kokia tikroji priežastis iškviesti aštuonis vyrus su ginklais?
    Linkolnas ilgai galvojo apie tą keistą planą kuris šovė jam prieš keletą dienų pamačius seną veidą, o ryt paskutinė dieną jį įgyvendinti.
    -Jūs su savo vyrais ir manim turėsite būti tiesiog šio miestelio smuklėje, keli vyrai sėdės atskirai nuo pačio ryto, o tuo tarpu mes prisijungsime vėliau, tiesiog žaisime pokerį...
    -Turit omeny tą skylę? Ko jums tenai reikia? - pertraukė jį Tvinas.
    -Žinau, kad į miestelį atvyko senas pažystamas, tačiau tik ką tik gavau žinių, kad jis ne vienas, jie dviese.
    -Jums prireikė aštuonių vyrų nupilti du keliautojus? Po perkūnais, kas tai per žmonės, pone Linkolnai? Apie kokią sumą pinigų jūs šnekat?
    -Tame ir problema, jie nėra paprasti žmonės, tai giltinės su kojom, jis šaudo greičiau ir taikliau nei bet kas ką esu pažinojęs, todėl man ir prireiks jūsų pagalbos. Pažadu jums sumokėti, kiekvienam, kuris liks gyvas po trys tūkstančius dolerių.
    Gaujos vadas susidairė su savo sėbrais, ne visi jie buvo patenkinti paskutiniais žodžiais. Linkolnas gerai žinojo, jei ir liks kas gyvas tai tik jis, todėl leido sau daugiau:
    -Manau, jei darbas bus atliktas puikiai, taip kaip sutarsime, duosiu po penkis tūkstančius dolerių kiekvienam, bet ne daugiau.
    Šį kartą jų veidai nušvito, tokia suma buvo didžiulė, tokiems kaip jie, užteks pakankamai ilgai viską pralošti ir pragerti.
    -Ką, pone Linkolnai, būtent jūs gausite už jų mirtį? Tokiom sumom niekas nesišvaisto, bet jūsų žodžiu aš tikiu, apie jus pasidomėjęs išgirdau įvairiausių gandų ir pramanytų istorijų kaip apie indėnų vado skalpą ir Mikliarankio medžioklę.
    -Galiu patikinti, kad dalis tų istorijų tiesa. Mikliarankis negyvas. - per kambarį praėjo nuostabos banga, keli net prisiartino arčiau, kad geriau išgirstu kas įvyko. - Kietą makaule jis turėjo, susitikom karo įkarštyje, Sąjungos pusėje, jei jo makaulė būtų geriau dirbusi, būtų stebėjas kokie žmonės aplink jį renkasi, ne aš vienas troškau jo mirties. Kartą per mūšį, atsitiktinumo dėka, skeveldros jis buvo sužeistas į koją, tuo tarpu pasirodėm ir mes, penki vyrai pradėjo šaudyti, tačiau atrodė, kad jis nujautė, kad iškilus tokiai situacijai dalis draugų stos prieš jį. Jis kaip gyvatė susirangė už namo sienos, ir pradėjo atsišaudyti, keturi krito iškarto, taiklesnės ir miklesnės rankos nesu matęs, likę dviese mes mėginom jį apsupti, tuo metu dar nebuvau iššovęs nei vienos kulkos. Manau dėl to man ir pasisekė, matot Mikliarankis visada nustatydavo iš garso kiek žmonių jį puolą ir kiek kulkų jiems liko, dėl gerai veikiančios makaulės ir klausos jis ir išgyveno taip ilgai, bet tik ne tuomet, kai jis nudėjo penktąjį ir atsipalaidavo. Tuo tarpu aš nusitaikiau ir kaip tikriausiai girdėjot, niekad neprašaunu. Mikliarankis krito.
    Kambaryje įsivyravo tyla, atrodė lig nei vienas vyras nekvėpavo- Mikliarankis jiems buvo didvyris ir niekšas, toks nusikaltėlis, koks kiekvienas norėtu būti.
    -Pone Linkolnai, tikiu, kad apie indėnų vado skalpą istorija dar įspūdingesnė ir, kad ne viską papasakojot apie Mikliarankį, nes medžiotojas geriausius triukus pasilieka sau, bet taip ir nepasakėt ką gausite už tų vyrų mirtį.
    -Manau tai pasiliksiu sau, penki tūkstančiai dolerių kiekvienam į rankas yra pakankama suma daugiau nesidomėti. O dabar man atleiskit, turiu eiti. Ryt kaip tarėmės Tvinai, prašyčiau griežtai laikytis plano.
    Linkolnas atsistojo, užsidėjo panamą ir pajudėjo link išėjimo, jis dar turi daug ką nuveikti, nes rytojus gali būti paskutinė jo diena, jei pasirodys kad klydo.


MISŪRIS, 1869 METAI RUGSĖJIS 26 DIENA, NETOLI MIESTELIO
    -Turi jie kumpio ir kiaušinių?
    -Kumpio ir kiaušinių? - Adelės balse aiškiai girdėjosi nuostaba.
    -Taip, kumpio ir kiaušinių.
    -Nemanau.
    -O viščiukų?
    -Viščiukų?
    -Taip, viščiukų.
    -Ne, nemanau, kad bus kokių viščiukų.
    -Na, taip šiaip kokios mėsos, man vis tiek, - kad tik gaučiau pavalgyti. Aš alkanas!
    -Mėsos?
    -Taip, jautienos, kiaulienos...
    -Nėra ten jokios mėsos.
    -Tai turi gal duonos?
    -Duonos?
    -Taip, duonos riekę ir vandens stiklinę.
    -Nemanau, kad bus ir duonos.
    -Gal turi šiaip kokios nors valgio? Aš alkanas kaip šuo.
    -Nėra ten jokio valgio, ten paprasčiausiai smuklė, Džo, tik gėrimai ir viskas...
    Džo staiga pasukęs arklį, suspaudė jį pentinais. Vargšas gyvulys sužvengė, matyt suprato jų pašnekesį ir sustojo kaip įbestas. Adelė užjautė jį, Džo buvo nepasotinamas, valgė jis beprotiškai daug, buvo šiek tiek nutukęs, bet tai buvo nesvarbu. Džo buvo labai geras žmogus ir dabar jis pasiryžo Adelei padėti šioje beprotiškoje kelionėje surasti vyrą kuris prieš daugybę metų ją įskaudino, už šia apgavystę ji jam neatleis, kol jis nemels jos atleidimo prispaustas prie žemės ir įremtu ginklu į galvą.
    Adelė buvo miela šviesiaplaukė, Kentukio valstijos gražiausia mergina- rudos akys, daili figūra, aštrus protas ir puikus humoro jausmas. Ji galėjo turėti bet kurį ir užmiršti praeities įvykius. Tačiau tai kas įvyko ji niekaip neįstengė pamiršti, todėl pasiryžo jo ieškoti, o pėdsakai būtent vedė čia, į šį be pavadinimo miestelį.
    -Adele...
    -Nustok, daugiau manęs taip nevadink, atvykom į miestelį, dabar kaip tarėmės, aš Karlas.
    -Vis dar nemanau, kad tai puiki idėja, tai prancūziškas vardas, o tavo prancūzų žinios nėra puikios.
    -Nesijaudink, nemanau, kad šimtu mylių spinduliu kažkas moką bent porą žodžių prancūziškai.
    Adelė užsitraukė vyriška skarą ant veido ir pakeitus balsą vyriškiau, pradėjo įsijausti į savo vaidmenį.
    -Džo, dažniausiai šnekėsi tu, bet prispyrus bėdai įsiterpsiu ir aš.
    -Judam link tos smuklės. - Nusprendė Džo. - Vis dar netikiu, kad jie negali turėti jokios mėsos.


MISŪRIS, 1869 METAI RUGSĖJIS 26 DIENA, POKERIO STALAS
    -Pilnas namas, vyrai.
    Linkolnas susižėrė beveik visus žetonus ketvirtą kartą iš eilės laimėdamas. Keli vyrai apsimetė baisia supykę, jiems sekėsi pakankamai gerai vaidinti, ypatingai, kai trys vyrai jau gulėjo ant žemės. Pats Linkolnas nesitikėjo tokio greičio, pats Miliarankis nebuvo toks greitas, nei truputėlio neprilygo tam barzdočiui, kuris toliau lig niekur nieko šnekėjosi su savo pašnekovu.
    -Kuris nors iš jūsų supranta Prancūziškai?
    Nei vienas, visi tylėjo. Linkolnas turėjo vieną persvarą šiame plane- netikėtumą. Jo planas dar tik prasidėjo, tačiau nuo stalo atokiau pakilo vienas iš vyrų kuris prisiartino prie baro, vienu momentu Linkolnas tikėjosi blogiausio, kad įvyks kas neplanuoto, tačiau jis tiesiog šnekino barmeną ir gėrė viskį, likęs vyras prie stalo atrodė nusmigęs. Rankom susiėmęs galvą jis nejudėjo, stiklinė ir butelis buvo tuščias. Linkolnui tuo geriau, mažiau pašalinių trukdžių – mažiau problemų.
    -Eilė! - nusijuokė gaujas vadeiva. - Pagaliau ir man sėkmė nusišypsojo su kortom!
    Linkolnas norėjo duoti ženklą plano antram žingsniui, tačiau į smuklę įžengė nauji svečiai. Šių miestelį jis nebuvo matęs. „Tikriausiai pro šalį keliaujantys“ tikėjosi Linkolnas. Vienas iš jų apkūnus, riebaluotais plaukais ir suaugusiais tankiais antakiais atrodė daug labiau nustebęs, trejais lavonais ant žemės nei jo pakeleivis. „Pala pala, tos akys... “ Linkolnas nujautė, kad šį žmogų pažystą, tačiau veidą dengė skara, o ir greitai nusisukęs jisai pajudėjo link stalo. Atsukęs nugarą atsisėdo netoli vis dar ant stalo užsnūdusio vyro.
    -Manau darom maža pertraukėlę. - pasakė Linkolnas.
    Visi sutiko, nuo pokerio stalo kur sėdėjo šeši vyrai, pakilo trys, sėdėt liko tik Linkolnas ir gaujas vadeiva Tvinas su vienu jos nariu. Kiti pajudėjo link baro, planas būtų buvęs visai klostęsis normaliai, jei tuo metu nebūtų įvykę keistų įvykių virtinė.


MISŪRIS, 1869 METAI RUGSĖJIS 26 DIENA, BARAS
    -Aš tuo tikras, mačiau tą patį...
    Paėmęs naują viskio butelį pajudėjo link stalo, kur Bobas spėjo įkaušti ir užsnūsti. Glenas vis dar nesuprato, ką nesenai matė, tačiau tai pastebėjo ir barmenas. „Galva man dar nepasisuko“ nusiramino jisai, prie baro sėdėjo tasai barzdočius kurio jis ir ieškojo, būtų jį nupylęs vos tik pasitaikius progai, tačiau po trijų išsišokėlių, jam iš naujo reikėjo pergalvoti planą, ypatingai po baltaodžio keisto poelgio.
    -Po perkūnais, Bobai! - kelis kartus jis trinktelėjo jam per veidą.
    -Jo jooo, atnešei dar viskio?
    -Būtent, vis dar dėl to paties nervuojies?
    -Taip ir nujaučiu kažką negerą...
    Glenas linktelėjo, jam ši situacija ir nepatiko, čia visiem buvo priimtina, kad tie žmonės guli negyvi ant žemės, tik dabar barmenas pradėjo juos traukti aprūpinęs trys prie baro prisėdusiu vyrus. Barzdočius toliau šnekėjosi prancūziškai, netoliese atsisėdę du vyrai tai pat mažai kuo domėjosi, jie kaip ir jis, nužiūrinėjo susidariusią situaciją.
    Barmenas baigęs savo darbą, šalia kito stalo atnešė duonos ir kumpio, nespėjo jis nueiti, o storulis puse maisto akimirksniu susikišo i žiaubtus.
    Pakilo ir likę vyrai nuo pokerio stalo. Glenas iškarto susigaudė, kad vyksta negeri dalykai, dabar iš vienos pusės ir kitos prancūzam sėdėjo po trys vyrus.
    -Blaivykis, tuojau čia užvirs kova!
    Bobas pakėlė galvą ir apsidairė, kažkodėl jo žvilgsnis užstrigo ties stalu kur sėdėjo storulis.
    -Ne jie, pažiūrėk kas vyksta prie baro.
    -Man atrodo aš pažystu viena jų.
    -Tą stambesni?
    -Taip, kito nematau, o stambesnis nuo Kentukio, man atrodo, jo pravardė Smauglys. Taip, taip, kiek pamenu taip vadiną dėl jo storų pirštų, kas pakliūvą jam į glėbį greitai būną nokautuotas.
    -Nemanau, kad dabar tai svarbu, stebėk kas vyksta prie baro.
    Prancūzai toliau sau šnekėjosi, kai tuo tarpu šeši vyrai pakilo iš savo vietų ir nutaikė ginklus jiems į nugaras- trys į plikių, trys į barzdočių.
    -Nė krust suskiai. - įsakė vyriškis su panama.
    Baltaodis ir barzdočius lėtai atsisuko.
    -Pala, pala, jūs ne vieni kurie trokšta jų mirties! - dabar įsikišo ir Glenas, pakilęs nuo stalo jis nusitaikęs revolveriu į barzdočių, o kitu į vyriški su panamą. - Šie vyrai turi labai naudingos informacijos mano žiniomis ir prieš jiems žūstant, ką mielai aš jums perleisiu, norėčiau sužinoti ką jie žino.
    Tai buvo netikėta, keli gaujos nariai nusitaikė į Glena, dabar įsikišo ir Bobas:
    -Ramiai vyrai, mūsų tikslai tie patys, neliekim kraujo be reikalo! - riktelėjo jisai, nusitaikęs į gaują dviem koltais.
    -Bobai! Pagaliau! - šūktelėjo moteriškas balsas.
    Adelė nusiėmė skarą ir nusitaikė į Bobą kartu su Smaugliu, o Bobas į ją.
    -Adele? Po perkūnais, čia tai šūdas daros!
    Glenas pasimetė, dabar ir vyriškis su panama taikėsi į Bobą, jį visai pamiršęs.
    -Švenčiausias šūde! Ką čia veiki Adele? - šūktelėjo vyriškis su panama ant galvos.
    -Linkolnai? Velniai rautų, tau turiu tokį patį klausimą!
    -Visiem būtų geriau jei nuleistumėt ginklus. - Tik dabar visi pastebėjo kad baltaodis ir barzdočius stovi nusitaikę į gaują ir Gleną.
    Vienintelis barmenas, stovėjo netekęs žado. „Jei liksiu gyvas, niekas manim nepatikės“ manė jisai. Vienuolika vyrų ir viena moteris stovėjo išimtais ginklais, visi užtaisytais ir visi nusitaikę į savo priešus.
    Gauja taikėsi į barzdočių, baltaodį, Gleną ir Bobą, tuo tarpu Glenas į Smauglį ir Linkolną. Barzdočius į Linkolną ir Gleną, o baltaodis į gaują ir Bobą, moteris su Smaugliu i Bobą su Glenu ir barzdočių. Bobas į Adelę ir gaują.
    Tikra velniava užvirė ir visi skaičiuodami kulkas kiek kam klius vieną minutę įtemptai tylėjo. Tik barmenas įsipylė puse stiklinės brendžio, bet drebančiom rankom nesugebėjo išlaikyti ir nuslydus ant žemės dužo, tai kas įvyko vėliau, sunku ir paaiškinti... Vienintelis Abahas- negras, buvęs vergas keliavęs pro smuklę, papasakojo tai ką matė pro langą savo miestelio be pavadinimo gyventojams ir atvykusiai Sąjungos kariuomenei. Keista, bet jo pasakojimu patikėjo tik maršalas Čarlis McDonaldas.