Po laiptais pasislėpusi plaukais kutensiu pėdas katinams,
Kol Neryje ištirps laiškai krantams.
Tamsos akis regėdama kankinsiu jūrą upės švelnumu,
nagais draskysiu žemės lygumus.
tyloj naikinsiu miegančių žvėrių sapnus.
Kol karščio palytėta sudegsiu liepsnoje,
prieš tai ištarusi:
„Ne Deivė aš, o tik žmogus“.