Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Dužo ir sudužo ant laminuotų grindų...
Na ką gi...
Išnešiu vėliau...
Vistiek mano mūzos išdvėsė nuo sausio šalčio,  tylos sekundės varva kaip medus nuo riebaus korio, kurį nešė, sunešė vargšai bitinukai... Sunku rinkti šukes skylėtomis rankomis, tarsi šaukštais iš valties ilgesį išsemti. Supasi, raibuliuoja ir vimdo visas tas reikalas... Pakeldama akis nuo grindų matau tvyrančią netvarką, atrodo net oras pilnas toksiškų atliekų ir polietileno kurį plaiksto mano abejonės, tarsi vėjas palaidūnas košdamas pro langų tarpus nepadorius pasiūlymus.
Taip. Tai buvo nepadoru ką męs šiąnakt veikėme. Nepadariau net už nepadoriai nuogą šachmatų partiją, juodai baltais langeliais pridengiančią smegenų iškrypėliškus norus. Tačiau ir anksčiau nebuvau nieko gražaus nuveikusi nei su tavimi, nei su kitais... Tebūnie.
Nuovargis lyg gyvatė šliaužia per mano akių obuolius ir norisi juos pridengti vokais, bet pagalvė užlankstė mano juodai dažytas blakstienas ir jos pragariškai bado mano vyzdžius. Visą naktį kvėpavau tavimi, tavo iškvėptu oru. Alsavimas dvelkė kažkuo ne žemiškai gardžiu, buvau lyg kandis tamsioje spintoje užuodžianti puikų vilnonį paltuką. Norėjosi dar tavęs paragauti, nors atrodo, kad pakankamai atsikandau... Bet tai visai nelogiška... Iš tavo nasrų turėjo dvelkti negyvų ruonių pašvinkusia mėsa... Vakarykštis maistas, alkoholis, rūkalai sudaro nuostabią dvėselienos kapelą. Bet tik ne pas tave... Gal dėl to kalta mano pusmetį besitiesianti sloga, kuri gudriai apgaudinėja mano smegenukus kas kart kai keptuvėje besirangantis kiaulienos lavono gabalas ima kvepėti šokoladiniais saldainiais. Tokia sloga nepasitraukia be pėdsakų ir tai geriausiai žino mano nušašusi nosies gleivinė.
Aš suvokiu, kad kai tu atsikelsi, nusiraivysi ir vėl kaip visada banaliai su rūpesčiu pabučiuosi mano plaukus, ir tuomet grįši pas ją. Pas tą kuri buvo pirmesnė už mane. Bet tiek to, eik. Man vistiek reikia susitvarkyti šitą netvarką kuri neapsiriboja vien fiziniu kūnu. O dabar šliaužk... vistiek grįši, juk visada grįžti. Sistemingai ir tiksliai, kaip šiukšlevežiai, laukiu ir atpažįstu tik tavo variklio gausmą. O jeigu ir ne, jeigu ir negrįžtum... na kagi. Rasiu kitą, po mano sąvartynus šliaužioja ne vienas ieškantis rūšinių atliekų. O dabar mėgaukis žiemos saulės šykštumu ir ta menka pigia šiluma. Išsiskeričiojusios galūnės po mano netvarkingus, mergautiškus patalus sudaro iliuzijas jok esi drugys. Vienas iš tų kvailų tokių, kur nakties tamsoje pastebėjęs bet kokį žiburį, springdamas lekia tiesiai į jį, nepaisant jį skleidžiančio šaltinio. Nesvarbu ar tai būtų automobilio lempos, ugnis ar aš... Įkliuvai plaštakėli mano, norisi prismeigti šakėmis tave prie savo skurdžios buveinės sienos ir stebėti kaip tavo gyvybė lėtai ritasi per ją. Bet tai dar aš suspėsiu padaryti. O dabar reikia susikaupti...
Susikaupti ties duženomis. Juk gimiau moterimi, gimiau tvarkyti ir lopyti išorinius fasadus, kiemelius ir grėbti stimpančių medžių surūdijusius lapus nuo plastmasinių vejų. Ir nuolat nuogąstauti ir jaudintis... O jeigu... O dabar.... O kaip... tas erotiškas „O“ visai nekvepia mano orgazmais. Jau senai išmokau juos išgyventi be savojo „o“...
Prastumdau kojomis, kurios šiąnakt virpėjo nuo tavęs, visus nukautus angelus nuo savo grindų, kuriuos ne kas kitas, o męs nužudėme šianakt. Ir vėl imu rinkti šukes. Po galais... jų tiek daug ir jos visos tokios smulkios, trinasi tarp pirštų ir skyla į dar smulkesnes. Matau kaip mažyčiuose grindų tarpeliuose valiūkiškai lūžta šviesą, taip erzindama mane, nes męs suprantame jog jas iš ten iškrapštyti yra nebeįmanoma. Tiek to...
Šalta. Po velnių kaip šalta... kur tie prakeikti konteineriai... kojos slysta per pažliugusį sniegą ir semia šlepetėse pasislėpusias pėdas. Jaučiuosi kaip... ne. Visgi nesijaučiu.
Na štai pagaliau ta lemtinga laurais apvainikuota paskutinė mano storo tramvajaus stotelė. Pasiektas tikslas. Tai kur gi man išmesti savo sudaužytą Meilę? Į stiklo, plastmasės ar popieriaus dėžes?
Ji dužo kaip stiklas...
Yra pigi kaip plastmasė...
O dega kaip popierius...
Tiek to.
Mesiu į buitines. Gal koks ištroškęs ir alkanas benamis ją išsigrėbs ir nesibodės pažvelgti vidun. Viltingai apsilaižys lupas ir suvartos. O aš grįžtu per savo pąžliugas atgal i guolį pas savo išsiskėtusį drugelį. Nors ir žinau, kad išeis... gal net ir nebegrįš...
O aš liksiu gulėti savo lizde prisimindama jo iškvėpto oro taurius kvapus, kol mano tylos sekundės susicukruos ir apsunks nuo mažų bitinukų medaus...
2013-01-30 15:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-31 20:46
Laukinė Obelis
Labai daug gražių vietų ir taiklių detalių. Matau gebėjimą įsijausti, tik įsijautus reikia laikytis disciplinos, kad nebūtų nusvažiuota į šalį. Dabar gi matau šiokių tokių nelogiškumų - iš pradžių atsainiai žiūrima į išeinantį vyrą, o galiausiai jau meilė sudūžta - tai juk dvi opozicijos. Nors suprantu, kad moteris nenuspėjama, jos jausmų logiškai apriboti neįmanoma, ir vis dėlto...
Tikiuosi, kad autorė suvaldys savo jausmus ir, pramokusi dėstymo meno, ateity sukurs gražių tekstų.
Stiprus trejetas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-30 23:23
Marquise
Nors ir išlaikyta tradicija naujai autorei prisistatyti su prarastos meilės tema, tačiau ačiū, kad ji nors pristatyta buvo kiek originaliau. Nepabodo, skaitėsi lengvai. Užkliuvau už kelių klaidų (ilgųjų ir nosinių raidžių rašyba), bet šaiap - puiki pradžia. Nekantriai lauksiu kitų darbų.

III su pliusu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-30 17:17
begemotas_
tritaškiai teksto neišgelbės
bet yra gražių vietų
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą