Vandeniams

Tą viduržiemio naktį
Kada tvoros nuo speigo pokšėjo,
Tavo žvaigždę uždegti
Pats Dangus Angelams patikėjo.
Suspindėjo žvaigždelė
Tavo laimės, būties ir likimo,
Pažymėdama pradžią
To stebuklo - žmogaus - atėjimo.

Daug viltingų troškimų
Žaižaravo, mirgėjo ir geso
Ant dienoraščio lapų,
Ant galiojimą baigiančio paso,
Dienos dužo ir dužo,
Kaip kalėdiniai stiklo žaisliukai,
Kaip lediniai varvekliai,
Kaip vandens burbuliukai...

Tą viduržiemio naktį,
O gal dieną, pūgos pakerėtą,
Nepamiršo uždegti
Angelai Dangaus žvaigždę žadėtą,
Ta žvaigždė stebuklinga,
Atkakliai, atsidavusiai veda
Žaliom vasarų pievom
Ir per trapų korijantį ledą...