Valentino dienos proga DVD žurnalas Wholphin išleido trumpą filmuką apie Stanfordo neurobiologinės tomografijos ir pažinimo centro neurologų eksperimentą, skiekiantį nustatyti ar gali vienas asmuo mylėti stipriau nei kitas.
Septynių savanorių smegenų aktyvumui, galvojant apie meilę, nustatyti buvo naudojamas funkcinis magnetinis rezonansas (fMRI). Eksperimentu buvo nustatyta, kad tam tikrą objektą vienas asmuo gali myleti stipriau nei kitas.
Įdomus eksperimentas, bet ar tikrai juo buvo matuojama meilė? O gal tik meilė sau? Pažvelgę giliau, galime suprasti, kad emociniai centrai ir su jais susijusios sistemos tampa aktyvesni kai mes iš tam tikro objekto tikimės malonumo sau, ir kuo daugiau tikimės – tuo „gilesnę meilę matuojame“. Lygiai tas pats vyskta galvojant apie savo išrinktąjį, apie savo pasirinktą „meilės objektą“ – kuo didesnio malonumo, geresnio gyvenimo, savo svajonių išsipildymo tikimės santykyje su juo, tuo daugiau energijos aktyvuojama. Kol kas taip mes suprantame meilę.
Būtų įdomu kokius rezultatus parodydų panašūs eksperimentai, galvojant apie tai, kiek aš turėsiu savęs atsisakyti, peržengti per savo ego, laužyti savo įsitikinimus bei nusistatymus vien tam, kad išlaikyčiau ryšį su pasirinktu žmogumi, jau nekalbant apie tai, kad tame ryšyje jis laimėtų daugiau negu aš, nes tik tokiu atveju laukiamas rezultatas nebūtų savanaudiškas, ko reikalauja meilės sąvoka.
Gamta nuo meilės lauko mus atskyrė egoistiniu jėgos lauku, todėl į meilės lauką galima patekti tik pakilus virš jo keičiant savo egositines nuostatas į absoliučiai priešingas. Įdomu, kokiu būdu galima būtų pamatuoti šį darbą ir jo rezultatus?
Vincas Andriušis