Pro atviras duris
Išbėga vėjas tvorom girgždėdamas,
Rugpjūčio žvaigždėtus skliautus palytėdamas,
Lietaus lašus pavakarėm barstydamas,
Į saulėlydžio nušviestus tolius pranykdamas...
Laikas pro šalį -
Tarsi traukinio bėgiais su vėju pralekia.
Vos vos užkabindamas rimą ir nerimą,
Vos vos dvelkteli minučių plazdėjimas,
Tarsi norėtų stabtelėt, tarsi skuba kur, vėlinas...
Pro atvirą langą -
Vaivorykštės šoka lietum prisiliesdamos,
Kai kur tarsi tiltus per lauką ištiesdamos,
Kai kur balas ištaškydamos,
Skuba savo lobius atrasti nerimdamos...
Sutot negali...
Vėjai ir nerimas neleidžia. Sustot, ir ištirpt
Saulėtoj ir lašais spindinčioj vakaro tolybėj.
Po aukštu lauko medžiu
Parymot...
Vėją paglostyt.
Akis saulės prisemt...
Dangų pasiekt...
Akimirkai...