Per lengva našta

Nusidėjau, Tėve, šiandieną,
Bet poterių aš neskaitysiu –
Jų net nemoku.
Ir nejaučiu, kaip nuodėmė,
Įsikandus į lūpas,
Jas pešioja lyg siūlus
Iš naujo megztinio rankovės –
Juk ne nuo šalčio
Suskirsta man lūpos.
O ir mėsą pjaustant per daug
Atšimpa net peiliai.

Taip ir išmokau
Apsirengti prieš kitą,
Kai reikia užsisagstyti sagas
Ir atšipusius peilius
Parduot kaip naujus.

Taip nuodėmes koncervuoju,
Iš lėto vis: vieną, antrą ir trečią,
Su viltimi, kad stiklainis
Neužputos, neprasisuks.