Pilnatis

Lyja. Lašai, liečiantys medžių lapus, žolę, mano paties kūną, sudaro vientisą gamtos šauksmą. Šis garsas gerokai apsunkina medžioklę. Bet aš jį girdžiu. Užuodžiu. Vėjas man palankus. Lėtai artėju prie busimo ėdesio. Matau jį. Rusvas kailis su pilkšvomis dėmėmis. Ilgos, kanopomis besibaigiančios kojos. Šakoti ragai. Staiga jis pakelia galvą, ima karpyti ausimis. Nejaugi mane pajuto? Taip, vėjas keičia kryptį, jis mane užuodžia. Kelias akimirkas abu stovime sustingę. Tuomet jis neria tarp medžių. Aš šoku paskui jį. Abu kaip žaibai nardome tarp medžių. Aš didesnis ir stambesnis už auką ir jis tuo naudojasi. Neria ten, kur aš netilpsiu, tad vos jį prisivijus tenka apibėgti kokius nors medžius ar krūmus. Bet nieko tokio, tai tik sustiprina mano medžioklės instinktą. Tad vejuos jį su dvigubu užsidegimu. Atrodo, lyg neegzistuotų laikas ar nuovargis. Todėl nesustoju ir išbėgus iš įprastų medžioklės plotų. Už upelio buvęs nesu, nenutuokiu, kas čia yra.  Staiga mano auka sustoja. Šoku ant jo. Abu ridenamės nuo kalno. Miškas lieka mums už nugarų. Kai pagaliau nustojame riedėti su malonumu suleidžiu iltis į minkštą, kailiu padengtą kaklą. Padaras subaubia, ima gargaliuoti. Jis mano. Mano ėdesys.
  Staiga naktis nušvinta, tad pakeliu galvą nuo išsvajoto grobio. Suvokiu stovįs lygioje žemėje, kurioje net neauga žolė. Prieš mane stovi banda gyvūnų. Nesu jų matęs. Nei ragų, nei nagų, nei ilčių. Kailiai keisti, skirtingo storio ir spalvų. Patinai stambūs, aukštesni už pateles, bet nesiekiantys net mano kaklo. Stovi jie ant užpakalinių letenų, priekinėse laikydami man nesuvokiamus daiktus. Už jų nugarų yra virtinė olų, jose jie turbūt gyvena. Nors tokių olų irgi nesu matęs. Jos visiškai tiesiomis sienomis, kuriose yra skylių, o ant olų viršaus pilna sausos žolės. Jauniklių nesimato.           
      Stoviu prieš šią keistą bandą, jų medžioklės teritorijoje, bijodamas įkvėpti. Jie nebėga nuo manęs, tad nėra žolėdžiai, bet jei jie mėsėdžiai, nesuprantu, kaip medžioja grobį be nagų ar ilčių. Vienas iš jų lėtai pakelia letenose laikomą daiktą. Tai kažkoks pagalių darinys su geluonimi gale. Jis nutaikytas į mane. Nejau jie mėgins pulti? Palieku grobį ramybėje, jis nevertas kovos su šiais žvėrimis. Tebūnie turi. Lėtai statydamas kojas einu atbulas, tikėdamasis, kad jie supras atsitraukimo ženklą. Atstumas didėja. Staiga pro pat mane prašvilpia kitas geluonis.  Atsisuku. Keletas jų bandos patinu stovi tarp manęs ir miško, laikydami pagalius su geluonimis. Ar jie mėgina mane medžioti? Juk aiškiai parodžiau jų teisę į žemę, tad nėra prasmės manęs sulaikyti. Imu urgzti, mėgindamas juos išgąsdinti. Užuodžiu baimę ore, ji sunki lyg akmuo, tanki, lyg rūkas, bet jie nebėga. Ar jie bepročiai? Staiga geluonys puola mane lyg lietus. Sminga aplink mane, tad tenka šokinėti, kad išsisukčiau. Kadangi patinai prie miško agresyvesni nei olose, neriu pastarųjų pusėn. Banda prasiskiria, klykdama ir inkšdama ausį veriančiais garsais. Bėgu tarp keistųjų olų. Čia tikras labirintas. Reikia labai stengtis, kad į kurią neįsirėžčiau. Man bandant išvengti kaktomūšos su ola, koją persmelkia skausmas. Vienas iš geluonių prisivijo mane. Pakirstas jo krentu ant žemės, imu ridentis. Sustoju prie vienos iš olų. Ten gyvenantis patinas pakelia galvą nuo mažo kailiniuoto žinduolio, virš kurio laikė akmenį, ima staugti. Sekundę matau žinduolį. Jis panašus į vilkiuką, bet mažesnis. Jam ne daugiau nei mėnuo. Ši banda ėda vilkų jauniklius? Patino laikytas akmuo atsitrenkia į mano petį, priversdamas sustaugti. Už nugaros renkasi kiti patinai, patelės kažkodėl slapstosi olose. Gal turi jauniklių. Vedamas pačiam nesuprantamo instinkto, čiumpu keistąjį vilkiuką ir neriu kuo toliau nuo olų. Nesustodamas bėgu į kitoje pusėje esantį mišką, dar vieną man nežinomą vietą. Banda mane vejasi. Aš daug greitesnis už juos, bet sužeistas, kraujuojantis, tad lengvai susekamas. Bėgu, kol ima trūkti kvapo. Tuomet imu žingsniuoti, ieškodamas vietos pasislėpti ir išsilaižyti žaizdą. Koja tiesiog dega, tad šlubčioju ant trijų. Greitai randu olą, kažkada naudotą šernų. Dabar ji tuščia.
    Įlindęs susmunku. Atsargiai paleidžiu baltąjį vilkiuką. Jis gyvas, šlapias nuo mano seilių ir labai išsigandęs. Šiaip nelaikyčiau tokio mažmožio maistu, bet kai esu taip sužeistas, kažin ar sumedžiosiu ką didesnio. Pasilenkęs imu uostyti padarėlį. Jau žioju nasrus, kai jis palaižo man nosį. Sustingstu. Ši maža gyvybė laiko mane savo mama. Pasitiki manimi. Nužvelgiu padarą dar kartą. Mažesnis už mano nasrus, baltu švelniu kailiuku. Baltas, juodomis ausytėmis, ilga siaura uodegėle. Neabejotinai vilkų giminės, bet gerokai smulkesnis, nei vilkiukai. Negaliu ėsti jo. Man iš jo jokios naudos, o be reikalo atimti gyvybės aš neketinu. Šis padarėlis besąlygiškai pasitiki manimi, žvelgia į mane su begaline meile.
  Atsidusęs pasilenkiu prie sužeistos užpakalinės kojos, imu laižyti žaizdą. Mažasis draugas mėgina daryti tą patį. Gera jausti jo mažą karštą liežuvėlį. Baigęs tvarkyti žaizdą susisuku į kamuoliuką, mėgindamas bent truputi pamiegoti. Vilkiukas ima ant manęs laipioti ir žaismingai kandžioti. Tampo ausis, kovoja su letena, gaudo uodegą. Snausdamas kenčiu jo žaidimus. Kurį laiką pamedžiojęs mane padaras ima žiovauti, kuičiasi į mano kailį, ieškodamas šiltos vietos pasnausti. Beveik miegodamas pakeliu priekinę koją, padarėlis tuoj pat užima vietą prie mano krūtinės. Kurį laiką pasikuitęs užmiega. Uždengiu jį nuo šalčio ir pats paneriu į miegą. Deja jis trunka neilgai.
    Naujųjų plėšrūnų kvapas, beveik prie pat olos. Atmerkiu akis. Vienas iš jų, jaunas patinas stovi prie pat įėjimo, laikydamas vieną iš keistųjų geluonių. Aš neturiu kur bėgti, iš tokio atstumo jis būtinai pataikys. Ola turi tik vieną kelią lauk, tad trauktis nėra kur. Tai mirtis, žinau  tai. Nesuprantu kodėl, bet ši nauja rūšis nori manęs mirusio. Kankinamas šių klausimų žvelgiu jaunajam patinui į akis. Tuo metu ima inkšti jaunasis vilkiukas. Instinktyviai atsisuku į jį. Pasirodo jauniklį išgąsdino sapnas. Atsisukęs i mane prirėmusį grobuonį matau, kad jis pastebėjo vilkiuką. Pridengiu mažylį savo kūnu, imu urgzti. Mano ir patino žvilgsniai susitinka. Jis nepyksta ant manęs, nelaiko grobiu. Bijo, bet ne bėga, o mėgina nužudyti. Staiga jo akyse šmėsteli gailestis. Jam manęs gaila. Viskas jo kūne rodo, kad jis nenori manęs žudyti. Kaip ir aš, nemato tame prasmės. Dar kartą pažvelgęs į jauniklį nuleidžia geluonį. Jis jaučia jaunikliui meilę. Nesuprantu visiškai nieko. Vienas patinas mėgino jį sumedžioti, kitas be galo myli. Vieni bandos nariai medžiojo mane net ir tada, kaip bandžiau pasitraukti, kitas, turėdamas puikią progą manęs pasigailėjo. Nors ir nieko nesuprantu, jaučiu, jog tas patinas myli jauniklį, ne ką mažiau negu aš. Ir manęs jis nelaiko priešu. Padėjęs geluonį ant žemės mėgina prieiti prie manęs. Tuomet mane užgriūna ola. Ji negalėjo užgriūti pati, nuo vėjo ar lietaus. Jis užgriuvo nuaidėjus keistam griaustiniui, beveik apkurtinusiam mane. Mano kūnas saugo jauniklį nuo mirties, bet man pačiam jos išvengti nelemta. Per daug smūgių ir žaizdų, aš per stipriai prispaustas. Užuodžiu mirtį, ji šalia. Iš kitos olos pusės ateina dar keletas keistųjų padarų. Jie mėgina nusivesti jaunąjį patiną tolyn. Nuo jų keistai dvokia. Taip dvokė olos viršus prieš pat tą keistą griaustinį. Ar jie jį sukėlė tam, kad užmuštų mane? O dabar tiesiog palieka čia, gulėti po akmenimis. Neketina ėsti?  Nesuprantu.
  Jiems nuėjus lieku vienas su vilkiuku. Jis gyvas ir sveikas, bet toks bus neilgai. Tokio amžiaus neišgyvens nei nakties vienas. Atsidūstu ir imu inkšti. Mažylis laižo mane, žiūri į akis. Jaučiu per savo snukį riedant ašarą. Ji nusileidžia ant mažylio galvytės ir jis nusipurto. Palaižau padarėlį. Jaučiu, kaip mano gyvybė ruošiasi išeiti. Vėl pajuntu naujųjų priešų kvapą. Ko dar jie gali norėti? Jau ir taip padarė viską, ką galėjo. Aš mirštu, jie pasiekė savo. Gavo bevertę mirtį padaro, kuris jiems nieko nepadarė, ir kurio jiems nereikia. Pakeliu galvą. Tai jaunas padaras, parodęs man gailestį prieš griaustinį. Vienintelis toje bandoje parodęs suprantamus jausmus. Jis lėtai eina prie manęs, mėgina nukelti akmenį. Ar mėgins mane traukti? Ant manęs krenta jo ašaros. Jam manęs gaila, nuo jo kvepia kalte. Snukiu nustumiu jį tolyn. Jis parkrenta, vėl stojasi ir mėgina nukelti akmenį iš naujo. Vėl stumiu jį tolyn. Padaras klausiamai žvelgia į mane. „Neverta“ taria mano akys. Mirtis jau čia ir aš jos neišvengsiu. Patinas sėdi priešais mane ir verkia. Jis supranta. Pajuto mirtį, jos neišvengiamybę. Jo kaltės kvapas didėja. Tuomet pamato mažąjį vilkiuką, besikuičiantį po mano kailį. Gyvą, sveiką ir apsaugotą. Ir vėl patino akyse šmėsteli begalinė meilė mažajam padarėliui. Sukaupęs paskutines jėgas apžioju baltąjį vilkiuką, atsargiai iškeliu iš olos, padedu ant žolės. Snukiu stumteliu link verkiančio patino. Šis žvelgia į mane su klausimu. Pasitikiu juo. Tikiu, kad pasirūpins mažuoju. Sutrikęs patinas paima mažylį. Šis glaudžiasi prie jo. Pasitiki juo. Vadinasi nusprendžiau teisingai.
    Kurį laiką stebiu kaip jie abu žaidžia. Tuomet mane po truputi apleidžia gyvybė. Prieš aptemstant akims pakeliu galvą ir žvelgiu į pilnatį. Į šviesą, lydėjusią mane visą gyvenimą ir išlydinčią iš jo. Tuomet padedu galvą ir paskutinį kartą užmerkiu akis...