Rašyk
Eilės (74913)
Fantastika (2209)
Esė (1513)
Proza (10607)
Vaikams (2538)
Slam (50)
English (1151)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išėję lauk jiedu patraukė tuščiu šaligatviu. Gatvės šviestuvai lyg pulsas lydėjo žingsnius, pavieniai automobiliai karts nuo karto nemaloniai suteršdavo drungną nakties idilę, o pro šalį ramiai slenkantys mūriniai fasadai matavo nueitą kelią. Jis kulniavo mažumėlę atvertęs galvą ir akimis sekė mėnulį, kuris  guviai ritinėjosi per namų stogus, žaisdamas slėpynių su antenomis bei kaminais.
    – Atsargiai, Trojau! Kur gi eini?
    Žmonos truktelėtas jis išvydo, jog buvo bežengiąs į skersai šaligatvio iškastą duobę. Apėjęs netikėtą kliūtį vėl nebyliai įsistebeilijo į viršų.
    Pro šalį nuplerpęs automobilis paliko paskui save ilgą dūmo juostą. Degalų smarvė nemaloniai plūstelėjo į veidą, jis susiraukė; ir vis dėlto tai nuryti buvo lengviau nei slogų tvaiką ligoninės patalpose. Geriau pagalvojus, ten net nebuvo jokio kvapo. Tik gąsdinančiai sterili tuštuma. Be kvapų, be garsų, net be minčių. Akinančiai šviesu ir iki skausmo tuščia. Bestovint šalia lovos galvoje zvimbė vienintelė mintis – kuo skubiau iš ten ištrūkti. Vėl jautėsi apkvailintas. Nors pacientė nemiegojo, visgi iš jos neišgirdo nė vieno žodžio – nei jo vardo, nei jokio kito. „Čia aš, Trojus Lambergas“, – prisivertė išspausti pro lūpas, po įnirtingo šalia stovinčiųjų įkalbinėjimo. „Tai padės. Pamatysit, tai padės. “ Ne, tai nepadėjo. Vardu ir pavarde prisistatydamas seniai pažįstamai studentei pats pasijuto kaip puskvaišis ligonis.
    Žmona glustelėjo jam prie šono ir įsikibo į parankę. Gera buvo vėl šitaip eiti dviese tamsia gatve ir tylėti, nelaukiant, kol kažkas ištars jo vardą, nespėliojant kodėl. Tiesiog žingsniuoti ir gaudyti besislapstantį mėnulį.
    – Tai kas ji tokia? – Marijos balsas atsargiai suvirpino tylą.
    – Magistrantė. Jau pasakojau gi.
    – Taip, bet kas?
    – Gabi studentė.
    – Aš klausiu – kas ji per žmogus.
    – Neįprastai talentinga.
    – Na, ne tai gi turiu mintyse. Ne kaip studentė, bet kaip žmogus.
    Klausimai ėmė erzinti, kaip ir žmonos ranka, kuri, apsivijusi jo dilbį, vertė lėtinti žingsnį.
    – Nieko aš daugiau nežinau, – burbtelėjo ir netrukus pasidžiaugė savo vykusiu atsakymu, nes Marija nebeprabilo.
    Ilgokai vėl žingsniavo tylėdami. Galiausiai jis susigriebė, kad reikėtų pasigauti taksi. Stabtelėjęs ant sankryžos visom keturiom kryptim pasukinėjo galvą. Tačiau žmona buvo greitesnė – vėl timptelėjo jį už parankės ir pamojo ryškiai šviečiančio lango link.
    – Ką?
    – Einam. Pasėdėsim, alaus išgersi. Tau gi reikia atsipūsti, – įtikinėjo, matydama, kad vyras nenori sutikti.
    – Aš ir taip atsipūtęs, – spyrėsi. – Važiuojam namo, jau naktis. Ryt į darbus juk.
    Pro beprasiveriančias baro duris plūstelėjo rami muzika.
    – Atsipalaiduok, viskas bus gerai.
    Tempdama jį kartu, Marija vikriai įsliuogė vidun. Patalpa buvo apytuštė, liūdnai nustatinėta mažais kvadratiniais staliukais, apšviesta kiaušinio trynio geltonumo šviesom. Ieškodama atokesnės vietelės ji prasibrovė tarp baldų ir klestelėjo ant kėdės. Palaukusi, kol Trojus atsisės, nustūmė į šalį kartoninius padėkliukus su Ringnes alaus reklama, perbraukė delnu per lakuotą stalo paviršių ir galiausiai įrėmė smakrą į delnų pagalvėles. Vos žymiai šypsodamasi žvelgė į priešais prisėdusį savo vyrą. Jis sumišęs dairėsi aplink.
    Priėjęs kelneris paklojo ant stalelio meniu, trakštelėjo tarp pirštų žiebtuvėliu, uždegė švakę. Išgirdęs užsakymą dar akimirką luktelėjo, o tada nubidzeno prie baro. Jo mažytė, pakumpusi figūra su plonytėm rankom ir tiek pat lieknom kojom priminė vorą, lėtai ropinėjantį po savo raizgalynę.
    – Tu nenori apie ją kalbėti, ar ne? – prabilo Marija.
    – Apie ką?
    – Ją. Ją, – pamojavo žmona.
    – Nenoriu? – susivokęs, ko klausiamas, jis atsainiai nusijuokė. – Paprasčiausiai, neturiu ką.
    – Kaip gi gali neturėti, ką papasakoti apie žmogų, kurį kasdien sutinki?
    – Kasdien ar ne kasdien... Ji paprasta studentė. Ir viskas.
    –  Ar ji tau ne žmogus?
    – Marija, žinai, kiek aš per dieną sutinku? Studentai, klientai, bylų atstovai. Ar aš koks superžmogus, kad galėčiau į kievieną įlįsti ir išsiaiškinti, kas jie? Man ir savų pakanka.
    – Negalima gi pasaulio skirstyti taip paprastai: savi-svetimi.
    Sugrįžęs kelneris nutraukė jų pokalbį. Trojus sausai padėkojo, tada kilstelėjo jam atneštą alų ir pasrėbė, vėl pastatė stiklą, abejingai apsidairė. Ant sienos kabantis televizorius rodė reportažą apie Artimuosius Rytus: pabėgėlių stovyklos, neaprėpiami provizoriškų palapinių laukai, motinos, rūpestingai spaudžiančios tarp delnų butelį su paskutiniu vandens šlakeliu, nebylūs tėvai, klykiantys kūdikiai.
    – Vargšai vaikai. Negaliu žiūrėti, – suaimanavo Marija.
    – Ai, visur visko nutinka, – burbtelėjo jis nusisukdamas.
    – Bet kai šitaip nutiko su ta studente, dabar jau nebeišsisuksi, būsi priverstas pasidomėti, – Marija vis dar užsispyrėliškai laikėsi įsikibusi tos erzinančios temos.
    – Ta istorija jau baigta, – nukirto jis.
    – Ką nori pasakyti?
    – O ką man reikėtų daryti? – loštelėjo jis. – Juk nieko nepadėjo, kad atėjau. Dabar pati matai, kad čia tik sapaliojimai. Žmogus gal visai atsitiktinai ištarė mano vardą, o jie jau kuria kažin kokias legendas!
    – Bet jei dar nueitum...
    – Praeis ir taip viskas.
    – Geriau nueik rytoj.
    – Niekur aš nebesiruošiu vaikščioti.
    – Nejaugi tau visai nerūpi, ar ji pasveiks?
    – O Viešpatie aukščiausias! Jei tau taip rūpi, pati ir eik! – sprogo. – Galėsi kartoti jai mano vardą. Galėsi dar ir savo pasakyti. Galėsi ir... ir... Ai, ką čia...
    Prieš atsistodamas jis pasrėbė dar kelis gurkšnius ir nieko nebepasakęs nužingsniavo į tualetą.
    Durims trinktelėjus už nugaros, prisiartino prie šlapinimosi kriauklės ir paskubom sugrabaliojo užtrauktuką. Užmerkęs akis įsiklausė į tylų sruvenimą. Tai ramino, tai erzino, tai skaudino, gniuždė, siutino. Šizofrenija, – pamanė, – tą studentę kankina šizofrenija.
    Atsimerkęs įsistebeilijo į savo atvaizdą veidrodyje: oda išblyškusi, tik skruostai papilkavę, nes nuo vakar neskusti, susiglamžę marškiniai, apykaklė persikreipusi, dvi sagos susegtos įstrižai. Bandė pataisyti, bet nepavyko sugrabalioti sagų viena ranka, kitoje laikė suspaudęs savo minkštą daiktą. Srovė vis netilo. Jis prisišliejo dar arčiau prie veidrodžio. Kirpčiai buvo gražiai sugulę į šoną virš kaktos, būtent taip, kaip bandydavo juos sutvarkyti kasryt, deja, dažniausiai nesėkmingai. O dabar štai pavyko... Šia ypatinga proga... Velnias, čia tikrai šizofrenija... Metalinis kriauklės paviršius patyliukais zvimbė nuo nesibaigiančio sruvenimo. Jis dar kartą papurtė galvą, tada pakreipė ir nužvelgė smilkinius – taip, tie jau visai pražilę. Gal per anksti? Jam gi keturiasdešimt ketveri. Ar tai daug? Marija vis sakydavo, kad tiek dirbdamas jis mirs nesulaukęs sūnaus pilnametystės, pirmoji žmona jau seniai jį buvo palaidojusi, mamai atrodė, kad jis vis dar vaikas, o penkeriais metais vyresnė sesuo įrodinėjo, kad jos brolis sulaukė savo gražiausio amžiaus. Nors studentai... Ach, apsėdimas... Galiausiai, užbaigęs ilgą ceremoniją, jis ėmė tvarkyti kelnes, bet užtrauktukas staiga užsikirto, nežmoniškas skausmas lyg svilinantys spinduliai nubėgo išilgai šlaunimis ir pilvu iki krūtinės. Jis žaibiškai susigūžė lyg padurtas ir nutaikė paklaikusį žvilgsnį į įvykio vietą, o tada dar labiau pakraupo, išvydęs žvilgančių užtrauktuko dantų apžiotą savo daiktą. Susirietęs puolė pasiutusiai timpčioti, kol spąstai pasidavė. Tada virpančiu delnu stipriai užspaudė skaudulį ir suglebęs juto, kaip skausmo gijos silpsta, traukiasi, suteka atgal į delne pulsuojantį gumulą. Susitvarkęs kelnes ir kruopščiai susisagstęs marškinius, jis paskutinį kartą prišliejo nosį prie veidrodžio. Akys drėgnai žibėjo it lakuotos sagos – gal nuovargis, gal alus, gal ką tik patirtas skausmas. Vaizdas ėmė suktis lyg patrakęs sūkurys, pilvą užgniaužė iki pykinimo, rodėsi, tuoj viduriai išsivers per gerklę, o kartu apėmė ir klaiki tuštuma, verčianti pasijusti steriliu ligoninės indu, iš kurio išsiurbta paskutinė gyvastis. Sukaupęs jėgas loštelėjo ir nusipurtė šio apsėdimo. Nedrąsiai žvilgtelėjo į atvaizdą, baimindamasis, kad neatpažins to baisaus žmogystos, žvelgiančio į jį iš veidrodžio gilumos. Tačiau tai, ką ten pamatė, buvo jo paties veidas – Trojaus Lambergo – ne ko kito.
    Grįžęs prie stalelio sugrūdo plaštaką į kelnių kišenę, ištraukė saują monetų ir neskaičiavęs pabėrė ant stalo. Pinigai skardžiai žvangtelėjo, o jis pasisuko į duris.
    – Važiuojam namo, – atsigrįžo į sėdinčiąją. – Eime, būk gera.

    Parkeliavęs įžingsniavo tiesiai į virtuvę ir susmuko ant kėdės. Tylėdamas klausė, kaip žmona apeina viską iš eilės: svetainę, miegamąjį, sūnaus kambarėlį, tada svečių, kur ilsėjosi jos motina. Namai skendėjo prieblandoj ir tyloj. Grybštelėjęs užuolaidą jis dirstelėjo pro langą. Mėnulio nebebuvo. Dangus dabar atrodė kaip aklas, kurčias ir nebylus veidas. Net žvaigždės nešvietė. O gal tik nematė? Pakilęs susirado odinį įdėklą, rūpestingai nuvalė stiklus ir užsodinęs akinius ant nosies dar kartą atidžiai nužvelgė dangų. Ar gali būti giedra naktis be žvaigždžių?
    – Va, imk.
    Kūnas krūptelėjo nuo netikėto balso. Atsisukęs išvydo Mariją su atkimštu buteliu.
    – Juk taip ir neišgėrei savo alaus bare, – paaiškinino artindamasi.
    – Atleisk.
    – Nieko. Žinau, kad dar pasikeisi.
    Jis suspaudė delne alų ir nejaukiai krenkštelėjo. Užsivertęs vienu mauku nugėrė pusę butelio. Atsikosėjo.
    – Tik noriu...
    Nebaigusi sakinio Marija prisiartino ir sustojo taip arti, kad galima buvo justi jos alsavimą, bet ne odą. Mėlynos akys drėgnai žibėjo. Kaip tos, veidrodyje. Ir kaip tos, kartojančios jo vardą. Ar tai įmanoma? Staiga vėl suskaudo daiktą, tarytum dar kartą būtų įkliuvęs į užtrauktuką, bet pamažu skausmas virto į šilumą, bangomis vis audringiau besiplečiančią ratu, užliejančią visą kūną. Rankos konvulsiškai apsivijo žmonos liemenį, paskubom nusliuogė už palaidinės, atsagstė, atnarpliojo, nutempė, išvilko, žvėriškai alsuodamas nusiplėšė savo marškinius ir inkšdamas ėmė glostyti, trinti, maigyti jos švelnią odą. Skaudulio vietoje dabar juto tik tvinksintį karštį. Tai augo, augo, kylo, tvenkėsi. Galiausiai nebeatlaikė, prasprogo ir lipni šiluma užliejo juos abu.
    Nurimęs atsišliejo ir perbėgo akimis per giliai alsuojantį žmonos kūną, žvilgsnis sustingo ties mažyčiu pakabuku ant jos kaklo. Staiga prisiminė savo dovaną – sūnaus trečiojo gimtadienio proga buvo nupirkęs jai papuošalą. Iš anksto ruošėsi, norėjo kuo labiau ją nudžiuginti, bet štai, atėjo lauktoji diena, o jis savo staigmeną visiškai pamiršo. Plačiu mostu paliepęs jai nesikelti nuo stalo, surado portfelyje žvilgančia juostele perrištą prabangią dėželę su užrašu  „Ole Lyngaard“.
    – Čia buvo tau... – įteikė dovaną žmonai. – Tik visai pamiršau. Taip kvailai pavėlavau...
    – Nepavėlavai. Juk vis dar ta pati diena, – paguodė jį Marija, suspausdama tarp pirštų brangenybę.
    – Ach, tas tiesa, – susijuokė jis. – Gerai, kad vis dar nenuėjome į lovą, – pasidžiaugė, nors viduje mintys lyg pamišę skalikai gainiojo nesuvaldomus jausmų vaiduoklius, nė kiek neprimenančius džiaugsmo.
      Nesugalvodamas nieko gudresnio, užsigulė ir palietė Marijos ausies spenelį, apgrabaliojęs atsegė auskarą, tada atsargiai įvėrė naująjį, tą patį padarė su dešiniąja ausimi. Baigęs darbą suspaudė tarp delnų jos galvą ir pasigrožėjo.
    – Štai, – ištarė. – Trys metai nuo... nuo...
    Marija pakilo nuo stalo.
    – Ačiū, – dėjingai pakštelėjo vyrui į skruostą. – Už viską.
    – Keistai čia atšventėm...
    – Visai gerai. Ir mylėtis moki geriau, nei tikėjausi, – linksmai pabaksnojo pirštu į jo nuogą krūtinę. – Jau tiek metų kartu gyvenam, o kartais atrodo, kad vis dar tavęs nepažįstu.
    Ji susirankiojo drabužius ir išskubėjo į vonią.
    Likęs vienas Trojus pakėlė ant delno senus žmonos auskarus. Nežinojo, ką su jais daryti. Gal tiesiog išmesti? Padėti į archyvą?
    Jei būtų turėjęs tokią galią, visą šią dieną būtų kruopščiai sudėliojęs į lentynėles archyve. Ir tvirtai užrakinęs.
2013-01-27 21:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-21 19:43
Click Beetle
Geras kūrinys nuo pat pradžių. Kartais apima keistas jausmas, tarsi sektum personažus pro padidinamąjį stiklą. Nežinau, tai gerai ar blogai, pasakysiu pabaigoje.
Šitoj daly man truputį per ilgas ir per įkyrus žmonos zurkimas dėl studentės. Gal tai noras išprovokuoti, gal kas, bet kiek peržengia natūralumo ribas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-31 10:57
Laukinė Obelis
Taip, gera pastaba dėl to sekso, teks pasukti galvą, ar galėčiau kažką pakeisti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-31 09:45
Marquise
Prisiminiau dar vieną pastebėjimą. Perskaičius sekso sceną ne iškart supratau, kad jie pasimylėjo (ot kokia tundra...). Man susidarė įspūdis, kad vyrukas tiesiog per anksti "nuleido". Po to supratau, kodėl taip pagalvojau - meilės scenoje moteris nedalyvauja. Ji kaip koks objektas, be savo emocijų ir "nesavarankiška".
Bendrai jos vaidmuo labai keistas, nes apie ją kalbama kažkaip "taupiai". Kartais net atrodo, kad aplinkai (tarkim mėnuliui) skiriama daugiau dėmesio nei herojaus žmonai. 
Tokia situacija gali būti labai gera arba nelabai - čia jau matysim, kai atsiskleis visa istorija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-30 23:49
Marquise
Vos perskaičiau pirmą sakinį ir pagalvojau, kad turbūt buvo tik vienas tavo darbas (iš mano skaitytų), kad herojai neklajotų šaligatviais. Kažkokia karminė tau ši detalė :)

Nustebau radusi šioje dalyje dvi temas, kurios maniau pas Laukinę yra tabu :)

Didžiausias klaustukas man Marija. Kol kas vis dar neišsiaiškinu, kokie jų santykiai ir kaip ją vertina sutuoktinis. Man ji šioje dalyje atrodo per daug landi ir priekabi, bet kai nežinai, koks užmanymas, negali nieko ir sakyti.

Šiaip viskas gerai, neturiu prie ko prisikabinti.

V

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-30 19:51
sesė_mėta
Na, šiaip tai šauniai kaip visad. Jau seniai nebe paslaptis kad teigiamai vertinu tamstos kūrybą. Kaip visada gražiai viską vaizduojate, gražūs aprašymai, palyginimai. Tik šį kartą pasirodė, kad tas blaškymasis gatvėje buvo kiek per ilgas. Kaip sutrumpinti tikrai nesugebėčiau pasiūlyti, bet tiesiog taip pasirodė.
Ir, kadangi vistiek, dabar jau pasidarė azartas ieškoti prie ko prikibti, prikibti norėčiau prie:
"Degalų smarvė nemaloniai plūstelėjo į veidą, jis susiraukė; ir vis dėlto tai nuryti buvo lengviau nei slogų tvaiką ligoninės patalpose" - ech, nuryti tvaiką? Na kažkaip... Nežinau, nelabai man čia tas apibūdinimas tinka.
Ir kas per daiktas yra "šlapinimosi kriauklė"? Ne pisuaras? Ar čia tiesiog aš kažko nežinau, kas dedasi tose paslaptingose patalpose, vadinamose vyrų tualetais? Gal ir nežinau.
Dėl "daikto", deja, irgi turiu sutikti su Closer. Vieną kartą, gal galima buvo taip pavadinti, bet paskui tai kažkaip pasidaro net drovu skaityti nes atrodo, kad autoriui drovu pasakoti :)
Ir dar tas sakinys "Dangus dabar atrodė kaip aklas, kurčias ir nebylus veidas." Šiaip tai būtų gražus sakinys, kuris šiaip man patiktų, bet jame, man šį kartą kliūva "dabar atrodė kaip". Jei būtumėt kažkaip kitaip išsireiškus, gal būtų geriau.
Tai va. Kažkokia priekabi pasidariau, žiūriu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-30 12:23
tictac_it
Čia jau literatūra - dėstymas , nuotaika - psichologija , viskas labai neblogai, ir su daiktu labai gerai - pakankamai į temą, nedroviai, bet ir neperžengiant ribų ... tikroviška viskas. Galbūt, labai įsigilinus, šis tas koreguotina, bet skaitytojas ne redaktorius :) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-27 21:54
bkt
bkt
Daiktą?mhem, nu ar tikrai negalima buvo tikruoju vardu pavadinti? jei jau minime tai išdidžiai ;) šiaip puikus tekstas, bet man asmeniškai pirma dalis buvo puikaiusia. bet čia jau įsibegėjimas, čia jau dėstymas vystymas ir kitkas, juk neturi viskas būti identiškai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą