Ko nors bijoti (1)

Ji atėjo labai panaši į sniego statulą. Marmurinės spalvos lūpos, apsigta kepurė, didelė kuprinė. Ėjo per sniegą, o vėjas buvo stiprus, kedeno palto skvernus, tarp šlaunų pūtė lengvą sniegą.
- Užeik, - čiumpu gremėzdiškai didelę kuprinę ir užtrenkiu duris. Kol ji nusitrepsi, iš karto pastebiu, kad gražesnė negu nuotraukoje.
Nuvedu į kambarį. Plati lova, sunkios užuolaidos, medinės grindys. Mila prieina prie lango. Praskleidžia užuolaidas ir saulės šviesa apipliskina man akis. Pasijaučiu nuogas, tarsi permatoma siela ir kūnu, turbūt atrodau bjauriai. Krūpteliu ir užkeliu jos kuprinę ant lovos, kažkodėl norėdamas kuo greičiau pasišalinti.

- Kiek laiko gyveni šioje sodyboje? - ji klausia žvelgdama pro langą.
- Seniai. Neatsimenu.
Ji manęs negirdi. Sako:
- Gražu. Gamtoje negali būti kitaip. Ar tu apie tai pagalvoji? - Nutyla. - Ar turi kur išsimaudyti?
- Patogumai kaip mieste. Viską turiu.
- Nė už ką negyvenčiau vien dėl to.

Vėliau pakūrenu židinį ir atidarau butelį vyno. Sėdime vienas priešais kitą, rausvos ugnies liepsnos blaškosi tarp malkų, kaitina. Mila išsirengia iki apatinių rūbų, tampa visiškai nebepanaši į sniegą. Sušilę skuostai, drėgni pirštų galiukai, kuriais ji laiko įsikibusi taurės. Kažkuriam laikui pamirštu, ko ji čia atvyko.
- Kodėl aš? - Ji žiūri į mane, laikydama stiklo taurę prie lūpų.
- Žinoma...  - Mano gerklę kažkas surakina. - Tu filmuotis tikai labiausia, tavo aprašymas... tai, ką tu gali, išsiskyrė iš kitų.
- Gerai, - nusijuokia. - Nieko nebijau. - Jos ištarti žodžiai tokie aiškūs.

Kai baigiasi vynas, lieku vienas. Ji iki ryto neišeina iš savo kambario. Vienišesnis nė vakar sėdžiu priešais židinį, bandydamas kažkaip su tuo susitaikyti, tačiau neišeina iki kol užmiegu, o kai atsibundu, niekas pasikeitę.