Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







AUTORIAUS ŽODIS

Tiesiog norėjau parašyti kūrinį apie stiprų žmogų. Iš pradžių galvojau, jog tai bus romanas, bet paskui nutariau, jog kur kas geriau rašyti mažos apimties kūrinėlį, kad neužknistų skaityti, nes kai rašai romaną, turi turėti ką pasakyti, prigalvoti įvairių detalių ir t. t. Ir kažkokiu būdu išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos ir dar pasistengti, kad skaitytojui nebūtų gaila praleisto laiko. Tai rizika.
Noriu įspėti, jog pagrindinė knygos veikėja su knygos autoriumi turi bendro tik charakterio panašumus. Nors turbūt be reikalo stengiuos, jūs vis tiek galvosite, jog tai autobiografinis kūrinys, ką gi, uždrausti jums to negaliu.

1 skyrius

Grįžau namo išlaikiusi paskutinį egzaminą, pasidariau kavos, palindau po dušu... Logiškai mąstant turėjo būti atvirkščiai. Po to kaip visada pasiėmiau knygą galvodama, koks puikus yra gyvenimas, turiu dešimt dienų atostogų, dešimt dienų be įsipareigojimų, dešimtį nuostabiausių dienelių per kurias galiu daryti ką tik noriu.
Atsiverčiau knygą ir ėmiau skaityti. Ten kažkoks bukaprotis svaičiojo apie tai, kad mes į gyvenimą ateiname atlikti kažkokios misijos, kad žmonija taip nusikaltusi prieš dievą, kad nesuprantama, kodėl žmonės stebisi gyvenimo kataklizmom. Po to sekė milijonai pavyzdžių, kurie lyg ir turėjo įrodyti, kad būtent taip ir yra, mes esam purvini padarai, per savo visą egzistavimą prikrečiantys siaubingiausių dalykų. Karai, gamtos tarša, dėl pinigų parduodame tėvą ir motiną ir svarbiausia tai darydami prisidengiame dievu.
- Nesąmonė! - sublioviau ir tėškiau knygą į sieną, mano balsas tarsi nuaidėjo per didžiulę erdvę, nors gyvenu aš labai mažam bute, gūdžiame Vilniaus pakrašty - Naujininkuose.
Išėjau į balkoną parūkyti. Giliai įtraukusi dūmą pagalvojau: „ir ko gi siekiama tokiomis knygomis? Juk žmonės jas skaitydami gali ir nusižudyti“. Pakontempliavusi grįžau į kambarį ir pamačiau tą knygą gulint puslapiais į viršų, ji atrodė kažkaip nepadoriai, juolab kad aš gerbiu spausdintą žodį, niekada neleidžiu plėšyti ar deginti knygų, tai man lygu prievartai prieš mažytį kačiuką ar šuniuką, kuris negali apsiginti, todėl susigėdusi pakėliau knygą ir įdėjau atgal į lentyną.
Euforija atėjusi po egzaminų išblėso ir aš vėl nugrimzdau į savigraužą.
1 Aš turiu dvynę seserį, mums sulaukus aštuoniolikos buvo planuota, kad tėvai nupirks po butą abiem. Tam jie taupė pinigus, o mudvi svajojome kaip bus, kad mes gyvensim viena šalia kitos, kaip mes vakarais pasakosimės kaip praleidom dieną, bet atsitiko taip, kad susirgo mama, ir reikėjo daugybės pinigų ir priežiūros jai gydyti, tam buvo samdoma darbuotoja, mat nei vienas iš mūsų negalėjo pasirūpinti ja, vieni buvo labai užsiėmę, kitiems trūko kvalifikacijos, visa tai prasidėjo kai mums tebuvo šešiolika, dar dveji metai iki buto pirkimo, per juos mama pasveiks, mes su seserimi vasarą padirbėsime ir tą sumą kurios trūks atgausime. Bet deja, gydytojai sakė, jog vilties kad mama pasveiks beveik nėra, o „beveik“, reiškė, jog yra labai brangųs vaistai kurie galbūt gali padėti, tiksliau tariant prailginti mamos gyvenimą iki dviejų metų. Niekas negalvojo apie tai ar verta, visi nusprendė, jog reikia padaryti viską... Vaistai padėjo, mama išgyveno lygiai lygiai du metus, iki mūsų aštuoniolikto gimtadienio. Ta diena, apie kurią mes svajojom kaip apie Laimingiausią savo gyvenime tapo didžiausiu košmaru...
Praėjus pusei metų tėvas pasikvietė mus į kambarį ir paaiškino, jog pinigų užtenka vienam butui nupirkti, kad mes jau suaugusios ir turime nuspręsti kaip elgtis. Aš niekada nebuvau gera sesuo, gailestinga, pasiruošusi paskutiniu kąsniu pasidalinti, todėl apsvarsčiusi už ir prieš nutariau, kad buto labiau verta aš. Pirma: aš įstojau į universitetą, antra, daugiausia rūpinausi mama kai ji sirgo, niekada nekėliau problemų, nesusidėdavau su įtartinomis kompanijomis... Bet nežinojau kaip tai tėčiui pasakyti. Aš nenoriu pasakyti, jog nemylėjau savo sesers, tiesiog čia galbūt pavydas ir baimė, jog mano sesuo gali gauti butą, o aš – ne.
- Tu Vilija kažką norėtum pasakyti, - kreipėsi į mane tėvas.
Nežinau kur tuo metu klaidžiojo mano žmogiškų vertybių rinkinys: protas sąžinė ir t. t. Todėl išdrožiau, tai apie ką buvau pagalvojus. Mačiau kaip sesė susiraukė, mačiau ir susimąsčiusį tėvo veidą ir supratau, kad buto aš tikrai negausiu, todėl nutariau žaisti, kad liktų bent menkiausias šansas.
- bet tai vis tiek būtų neteisinga, tėti, nes buto nori ir mano sesuo... Gal... Gal metam monetą...
Nereikia ir sakyti į kieno pusę pakrypo fortūna. Bet to pasekoje kažkas tarsi nutraukė, atrodo nenutrūkstančią mūsų su seserimi ryšio grandinę.
2. Aš jau kokį mėnesį neatsakinėju į namiškių skambučius, nei tėvo nei močiutės nei tetų, nes nenoriu, nes jaučiuosi kažkokia kalta prieš juos visus, nes tėvas susirado kitą moterį, nors prabėgo vos trys metai po mamos mirties, nes kai jie atkakliai nori su manim pabendrauti kažkas manyje užsiblokuoja, ir aš tiesiog negaliu pakelti ragelio.
Jau buvo gan vėlu, bet nutariau pabaigti ir iškeliauti pasivaikščioti po lauką, bet staiga suskambo telefonas ir aš nepažiūrėjusi kas skambina - pakėliau ragelį. Ten buvo tėvas, galima sakyti nuo šio taško ir prasidėjo. Atskaitęs moralą, kad nekeliu ragelio jis pasakė, jog rytoj būtinai turim susitikti ir rimtai pakalbėti, atrodė kažkoks keistai linksmas. „na ją, reikia tai reikia, „ pagalvojau, gal pasakys, kad jo boba laukiasi ir mes turėsim broliuką, kadangi jis ir ji klaikiai užsiėmę, tai mudvi su sese pasikeisdamos jį ar ją turėsim prižiūrėti, nors tokios būsenos esant mano sesutei negalima net kačiuko palikti jos globai, ir visa tai per mane, aš sugrioviau tą ryšį, aš nepakviečiau jos kartu gyventi ir per mane tikriausiai ji ėmė gyventi taip kaip išeina, nauji bernai kas savaitę, žolė, gili depresija, psichologas turbūt pasakytų, jog tiesiog mano sesė pasijuto atstumta ir niekam nereikalinga. Mirė mama, tėvui verslas, bapkės, sesuo išsikraustė ir kategoriškai atsisakė priimti ją kartu gyventi. O kodėl? Tuo metu mano pagrindinis argumentas buvo – buto plotas, dabar suprantu, jog priežastis visai ne ta.
- Ar užmigai? - išgirdau tėčio balsą.
- Ką sakei?
- sakiau, kad rytoj „Tabero“ restorane susitinkam, - neleidžiančiu prieštarauti tonu pasakė tėvas.

Į Tabero atkeliavau kokį pusvalandį pavėlavus. Vos įžengus pro duris išvydau savo šeiminėlę, dar tiksliau tariant nepatenkintų išraiškų būrį. Apsigalvojusi apsisukau, uždariau duris ir prisidegiau cigaretę svarstydama ar tėvas mane pastebėjo. Tai truko vos pusę minutės, po minėto laiko išlėkęs pro duris tėvas išplėšė man iš rankų cigaretę rėkdamas:
- tu galvoji, kad mes čia visi daugiau neturim ką veikti tik tavęs laukti?
- Galvoju, jei sugalvojat daryti susitikimą tokiu metu, tai tikrai daugiau neturit ką veikti.
- drožk į restoraną, - jau ramiau pasakė tėvas.

Man lėtai sklaidant meniu ir ieškant ko čia galėčiau užsisakyti, sesuo dėbsojo į mane taip, tarytum būčiau išsprogdinusi visą nekaltų piliečių armiją.
Akies krašteliu žvilgtelėjau į restorano duris, pro kurias įėjo moteris, ji man pasirodė matyta, bet iš toli neįžiūrėjau kas ten tokia tiksliai, spoksoti nenorėjau, nes man tai pasirodė kažkaip nemandagu, tu ateini į restoraną, o į tave žiūri kažkokia merga, kuri prieš tai skaitė meniu. Bet įdomiausia buvo toliau, mano tėvas atsisukęs į duris nusišypsojo moterei. Paprastai tėvas taip niekada nesielgdavo. Nieko sugalvoti nespėjau, nes ji priėjo prie stalo ir pasisveikino. O dieve! Tai mano buvusi filosofijos dėstytoja.
- susipažinkite, tai Laura, - pasakė tėvas
Ji turbūt manęs neprisimena, aš jai tebuvau viena iš kelių šimtų studenčių, taip nei karto neįsivėlusi į jokias diskusijas.
- Labai malonu pasakiau, - ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo, sesė tik abejingai linktelėjo ir toliau rijo savo kažkokį pyragą.
- Tai štai, - prabilo tėvas. Aš supratau padaręs klaidą ir nupirkęs tau butą, todėl dabar nutariau viską ištaisyti, - ak štai kas, pasirodo, aš šio vakaro pagrindinė veikėja, tai vienintelis dalykas, mane pradžiuginęs šią dieną. - todėl, paėmiau paskolą ir nupirkau namą, kuriame mes visi gyvensim.
- Tėti, tu pirkai namą, kad mes galėtume gyventi keturiese? Ir kokio gi jis dydžio.
Ne keturiese, dar su mumis gyvens mūsų geriausi šeimos draugai, Laima su Juozu ir keturiais savo vaikais.
Čia aptemo mano sąmonė, aš tiesiog sėdėjau ir nejausdama skonio valgiau užsisakytą kepto sūrio kepsnį. Kokie pokalbiai vyko - nieko neprisimenu, kodėl tėvas nusprendė, kad mes gyvensim su savo geriausiais draugais, ar jie kartu ėmė paskolą, kas būtų visiška nesąmonė, o jei mes susipyksim?
Negaliu pasakyti ko aš tuo metu norėjau, ko nenorėjau, tiesiog supratau, kad su trejus metus trukusia laisve teks atsisveikinti, dar supratau, kad... Ak... Aš net pagalvoti apie tai nenorėjau... Tėvo sugyventinė, (o gal jis sakė, kad ją ves?) Na, bet kol kas tai yra jo sugyventinė, taigi ji bus mano pamotė, ji buvo mano dėstytoja, ta dėstytoja, kurią aš buvau įsimylėjusi, O gal esu? Dabar sunku net pasakyti.

2 skyrius

Kai man buvo 16 metų supratau, jog mane traukia merginos, o tiksliau – ėmė patikti slaugė, kuri rūpinosi mama, ji buvo graži ir labai rūpestinga, aš sapnuodavau ją, piešdavau ją mokyklos sąsiuviniuose, po to tuos piešinius suplėšydavau ir vėl piešdavau. Norėjau ir aš sirgti, kad tik ji šalia manęs būtų. Meilė truko tol kol slaugė prižiūrėjo mamą, per tą laiką supratau du dalykus: kad homoseksualumas tai liga, su kuria reikia kovoti, todėl neleidau sau net galvoti apie kokius nors santykius su moterimis, priiėmiau tai tiesiog kaip neišvengiamą dalyką, su kuriuo aš turiu gyventi, kaip kad žmonės susigyvena sirgdami hemofilija, arba tarkim kurtieji. O antras dalykas, kurį supratau išplaukia iš pirmo, kad aš apie savo orientaciją negaliu niekam nieko sakyti, netgi jei sutikčiau tokią pačią merginą, taip nuspręndžiau todėl, kad juk žmogus negali demonstruoti kitiems savo ligų, juk sergantieji aids irgi nerėkia visam pasauliui, kad aš sergu mylėkit mane ir gerbkit! Pavarčiusi google pamačiau, jog esama įvairių homoseksualių žmonių bendruomenių, „na taip, „, pagalvojau, „vis linksmiau ligoniams kai jie būna kartu“, bet man tai reiškė pasidavimą silpnumui todėl nutariau viską iškęsti pati ir nenorėjau net pagalvoti, jog mane kažkas bandytų įtikinti, jog homoseksualumas tai nėra iškrypimas, kad yra daugybė tokių žmonių ir taip toliau. Tai tokia pat liga kaip ir aklumas ar kurtumas, ir visi šie žmonės niekada neturės lygių teisių vien todėl, kad jie jau yra kitokie. Tarkim aklieji niekada nevairuos automobilų, nedirbs mikrobiologais, policininkais ar lakūnais, to jiems niekas neleis, tai apie kokias gi lygias teises mes kalbame? Kodėl gėjams ir lesbietėms turėtų būti suteiktos lygios teisės, jiems leista tuoktis ir įsivaikinti vaikus, jeigu jie patys negali jų turėti? Kuo jie geresni už akluosius ar kurčiuosius?
Bet iki šitų išvadų buvo ilgas ir sudėtingas kelias apmąstymų. Mano sesuo iš prigimties buvo labai draugiška ir visiems labai patikdavo, ji niekada nesikeikė, buvo mandagi, beje, tokia ir liko, nors per dienas valkiojasi su miesto padugnėmis, bet niekada iš jos neišgirsi jokio rusų ar kitos kalbos nenorminės leksikos žodžio. jos manieros išliko labai suptilios, ji puikiai derina drabužius, makiažą, net cigaretę laiko kažkaip elegantiškai, visada valgo labai tvarkingai, žodžiu elgiasi kaip tikra ledi, nors dabartinis visuomeninis jos statusas ženkliai skiriasi nuo to, ką ji demonstruoja.
O aš tuo tarpu buvau visiška priešingybė, nors gerai mokiausi, bet keikiausi kaip vežikas, niekada niekam nesistengiau įtikti, labai ilgai teko dirbti su savim, kol išmokau nesakyti žmonėms visko ką galvoju apie juos, jei tai manęs asmeniškai neliečia. Kai man buvo penkeri ar šešeri metai, darželio auklėtojos buvo pakraupusios mano baisiu elgesiu. Buvo auklėtoja, kuri tokia gan stora, aš lyg niekur nieko priėjau ir pasakiau jai: „auklėtoja, jeigu jūs nevalgytumėt mūsų pietų sukūstumėte ir mums daugiau maisto liktų ir jums lengviau būtų“. Panašių replikų iš manęs išgirsdavo nuolat, tėvas vengė vestis mane į svečius, nuolat aiškino, jog šitaip elgtis negalima, o aš niekaip nesupratau, kodėlgi turėčiau apsimetinėti prieš žmones kaip tai daro mano sesuo. Ne kartą apie tai su ja kalbėjausi, o ši svaičiodavo, jog ji neapsimetinėja, ji tikrai nori žmonėms padėti jai smagu, kai visiems aplinkui gerai. Tiesa, su mokslais sesutei sekėsi prastai, bet ji turėjo kažką, ko aš nemoku įvardyti, todėl mokytojos, o ypač mokytojai, jai iš pasigailėjimo parašydavo apynormalius pažymius.
Kai pas mus apsigyveno toji slaugė, ji mane sunervino pasakiusi, jog kojas reikėtų nusiimti nuo stalo, o aš atkirtau, jog jums jas iš viso reikėtų nusiskusti, kad jau geriau mano gražios kojos guli ant stalo, negu jūs su tokiom po namus vaikštote. Ji labai paraudo, o man pasidarė linksma, tačiau parėjo tėvas ir aš labai išsigandau, jog ji viską papasakos, o aš vėl negausiu kišenpinigių ir bus užrišti mano vakariniai pasisėdėjimai su draugais. Tačiau slaugė tik vakare atėjo pas mane į kambarį ir paaiškino apie tai, ką galima sakyti žmonėms ir ko negalima, tai man nuolat kalė į galvą tėvai, bet šios moters žodžiai įtikino labiau, juolab kad ji tai pasakė labai ramiai ir paprastai, nerėkdama ir negrasimndama. Vieną frazę ir dabar atsimenu: „žmonėms meluoti nereikia, bet nutylėjimas, tai nėra melas, tai labiau išmintis“. Ir po to ėmė kažkas darytis... aš ėmiau pavydėti visiems, su kuo ji kalbasi, apie ją daug galvoti...
Su mano sesute slaugė labai gerai sutarė, jos nuolat leido laiką kartu. Kartais abi net išlėkdavo palikusios mamą prižiūrėti man. Nereikia ir aiškinti kaip tuomet užvirdavo kraujas, bet buvo marios laiko savianalizei ir taip pradėjau statyti savo gyvenimą. Negalvojau apie tai, jog reikėtų išmokti apsimetinėti, tiesiog analizuodavau žmonių elgesį ir svarstydavau ką galima pasakyti ar padaryti, kad jie suprastų vienas kitą.
Kai studijavau antram kurse mums prasidėjo filosofija, po kokio mėnesio pamačiau, kad vėl įklimpau, bet apie kokių nors santykių užmezgimą su dėstytoja nebuvo net ko galvoti, pirma: ji niekada neduotų tai ko man reikia, nes tikėtina, jog yra sveikas žmogus. Antra: ji mano dėstytoja, ir netgi jeigu ir ji sirgtų šita liga, vis tiek jos statuso „dėstytoja“ niekas nepakeistų, tarnybinis romanas, o dar tarp moterų – baisiau turbūt tik trečias pasaulinis karas.
Vieną vakarą visa tai apsvarsčiusi užmigdžiau šitą meilę ir kažkaip palengvėjo. Juk tik tada gali išaugti žmogumi jei išmoksti daryti ne vien tai, ko nori, bet ir tai, ką reikia.

3 skyrius

Vakare parėjusi namo dar kartą apverkiau laisvę. Tėvui priešintis beprasmiška, nes butas registruotas jo vardu, tegaliu tikėtis, kad jo greitai niekas nenupirks ir retkarčiais galėsiu ateiti čia pabūti. Tam reikalui pasidarysiu raktų dublikatą.
Daiktų krautis dar nenorėjau, nes turėjau mažytę viltį, kad vis dėlto tėvas pajuokavo, arba aš išprašysiu jo, kad leistų man ir toliau gyventi atskirai. Ak, jei šis butas būtų mano... Bet ką tai pakeistų? Pyktis su tėvu nėra jokios prasmės, juolab, kad aš finansiškai nuo jo priklausoma, tad apverkusi ir aprūkiusi laisvę, kaip bomžas užmigau su drabužiais, net lovos nepasiklojusi.
Sapnavau kažkokius košmarus, kažkokius peilius, ar raktus, ar ir tuos ir tuos, todėl ryte atsikėliau visiškai blogos nuotaikos, o juk šiandien mes keliaujame apžiūrėti tėtušio išrinkto namo. Dėl jo skonio neabejojau, bet vis tiek man neaišku, kodėl tėvelis šitaip daro.
Besimaudydama bandžiau dainuoti ir įtikinėjau save, kad viskas man tik į gerą, viskas kas vyksta - reikalinga.
Į nurodytą susitikimo vietą atvažiavau pusvalandžiu vėliau, maniškių trijulė trypčiojo ir nepatenkintais žvilgsniais pasitiko mane. Aš išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ir užsirūkiau. Tuč tuojau pribėgo tėvas.
- Palauk tėti, tu man cigarečių juk nenuperki, tai kokią teisę turi jas atiminėti?
- tokią, kad tu elgiesi kaip paršas, tu visiškai negerbi žmonių, kurie tavęs laukia.
- o ar aš prašiau, kad jūs manęs lauktumėte? Keliaukit sau apžiūrėti namo, o aš prisijungsiu kai galėsiu. Tėvas piktu žvilgsniu mane nulydėjo, o o aš susidomėjusi stebėjau sceną tarp mano sesers ir tėvo sugyventinės. Pastaroji bandė kalbinti seserį, o ši akivaizdžiausiai parodė, jog nenori apie nieką šnekėtis ir būtų dėkinga jeigu paliktų ją ramybėje. „aš tai siųsčiau kaip rusai sako ‚‘на три буквы‘, bet ji kitokia, mandagiai šypsosi, bet atsakinėja vienskiemeniais žodžiais...
Pagaliau visi pajudėjome į vietą, kur turėtume ilgai ir Laimingai gyventi. Tai buvo tikrai labai dailus raudonų plytų namas, jis atrodė gan nedidelis, tačiau kambariai buvo erdvųs, ir išdėstyti taip, kad teoriškai nevaržytume vieni kitų laisvės. Vienas kambarys buvo įrengtas palėpėje, jo langai - lubose, negalėjau įsivaizduoti nieko nuostabesnio už galimybę gulėti lovoje ir žiūrėti tiesiai į dangų. Bent čia man pasisekė, norinčių gyventi palėpėje neatsirado.

Čia gyvendama aš turėsiu laisvę, jei išmoksiu labai tyliai nutipenti iki šoninio išėjimo, tai galėsiu ir nepastebėta išsprukti į miestą. Reikia paminėti, jog mūsų namas žvėryne, o tai didelis pliusas prieš Naujininkus, nes nuo čia iki miesto centro vos keli žingsniai.
Grįžusi į savo butą Naujininkuose vėl ėmiau įtikinėti save, kad gyvenimas su tėvu atneš daugiau pliusų nei minusų, aš nebeturėsiu tik laisvės, bet bus arti centras, nuosavas namas ir kiemas, kur galėsime kepti šašlykus, vasarą gulėti gryname ore. Bet kažkas atkakliai kuždėjo, jog laisvės netekimas tai minusas, nusveriantis visus pliusus, geriau gyventi bendrabutyje kur nors skaidiškėse, bet ne su tėvu ir jo šaika.

4 skyrius

Vakare pasijutau visai pavargus, todėl nutariau nušokti iki parduotuvės nusipirkti kokio „Kunigaikščio“ ar kažko panašaus. Prie parduotuvės lūkuriuojančiam bomžui įmečiau tris litus, o po to supratau, kad vargiai užteks ant alaus, bet gyvenimas ir šį kartą man nusišypsojo, iškračius piniginę, kasininkei pašaipiai dėbsant į mane pasirodė, kad turėjau lygiai tiek kiek reikia.
- Gero vakaro, - pasakė ji ir ironiškai išsišiepė.
- išgraužk! - norėjosi pasakyti, bet užuot tai padariusi, kaip mandagi mergaitė kuo maloniausiu balsu atsakiau:
- Jums taip pat gero vakaro.
Tėvas pasakytų, jog darau pažangą, bet iš tikrųjų tai gailėjausi, jog nepasiunčiau jos velniop.
Paskambinau Vikai, Laimos dukteriai. Taip, tos pačios Laimos su kuria dabar gyvensim. Ji entuziastingai sutiko mano pasiūlymą pagedėti už laisvę ir žadėjo prisistatyti pas mane už gero pusvalandžio.

5 skyrius

Neveltui sakoma turbūt, kad prie butelio žmonės tampa geriausiais draugaispamiršta visus nesutarimus ir toliau draugiškai gyvena. Na, mudvi su Vika visada neblogai sutarėme bet artimos draugės – irgi nebuvome.
Vikos ilgai laukti neteko, po pusvalandžio ji įsiveržė į mano namus tarsi pavasario vėjas, švytinti kažkokiu nepaaiškinamu džiaugsmu ir energija. O kai pastatė ant stalo savo lobį - vos nenumiriau: tai buvo pora butelių brendžio ir butelis brangaus likerio.
- Apšvarinau tėvų barą, - man spoksant į atsineštas gėrybes pasakė Vika, - vis tiek kraustomės, neduok dieve dar suduš geras daiktas.

Po poros valandų įvyko tai, kas ir turėjo įvykti turint tiek alkoholio ir beveik neturint užkandos. Linksminomės iki ryto, kaimynė iš apačios, atrodo jos vardas Zina, ne karta šluota daužė į lubas, bet mudvi į tai nekreipėme jokiausio dėmesio, gėrėm ir dainavom, kartais iš juoko apsiverkdavom. Per tą vakarą tapome vos ne geriausiom draugėm, ir nebylias priesaikas davėm viena kitai priešintis gyvenimo išdaigoms.
- o kodėl tu taip nenori kraustytis? - betuštinant antrą brendžio butelį išvebleno Vikutė.
- kodėl nenoriu? Todėl nenoriu, kad aš esu lesbietė, mano tėvas gyvens su moterimi, kurią aš buvau įsimylėjusi, tiksliau dar netgi galima sakyti esu.
- hmm gal geriau aš tavęs rytoj to paties paklausiu, atrodo, kad kai prisigeri, tavyje randasi tiek fantazijos, kad romanus galėtum pradėti rašyti.
- Turbūt tu Vikute daugiau to iš manęs niekada neišgirsi, aš dabar tau rįžausi pasakyti, tai, ko niekam neesu sakiusi.
Tai buvo mano paskutinis prisiminimas tą vakarą, gyventi prikėlė plyšaujantys skirtingas melodijas telefonai, buvo trys valandos dienos, o ketvirtą aš turėjau būti susikrovusi daiktus ir laukti tėčio, kuris maloningai juos nuveš į naujus namus. Kai telefonai nutilo, supratau, dar ir tai, kad mane kankina vidutinio sunkumo pagirios, o tai jau negerai, turint galvoje mano nežabotą polinkį siuntinėti visus kur pakliūna. Pažvelgusi į telefoną pamačiau, jog ir skambino tėvas.
- Vikute, kelkis, jau diena išaušo, - pasakiau labiau tam, kad patikrinčiau kaip skamba mano balsas, nenorėjau skambinti tėvui ir veblenti kažko užmiegotu balsu.
- eik velniop, - sumurmėjo ji.
- Aš tai mielai nueičiau, bet tu, brangioji kelkis, tuoj prisistatys mano tėtušis, o iki tol reikėtų likviduoti vakarykščio pasisėdėjimo padarinius.
Skambutis į duris buvo toks netikėtas, kad išmečiau iš rankų butelį, kurį buvau benešanti į šiukšlių dėžę. Už durų stovėjo tėvas, įėjęs ir apsižvalgęs jis sumurmėjo kažką, apie teisybę.
- Tai tu dar nesusirinkai daiktų?
- taip, nes dar ne keturios.
- nu ir kas?
- tas, kad iki keturių aš būčiau bent jau pradėjus.
- Vilija, ar žinai, kodėl aš tau nupirkau šitą butą?
- aš žinau, kad dabar jau per vėlu apie tai klausti.
- bet tu vis tiek pasakyk...
- dėl to, kad taip norėjo fortūna.
- fortūna, brangioji, niekada nieko nenori, tai buvo dėl to, jog aš galvojau, kad tu esi subrendusi, pakankamaai, kad galėtum viena gyventi, bet dabar matau kaip stipriai klydau.
- ir todėl nutarei nupirkti namą, kad galėtum mane prižiūrėti?
- ne, nupirkau namą dėl to, kad vėl visi būtume kartu, kad vėl kaip anksčiau dalintumėmės vargais ir rūpesčiais...
- tėti, tu dabar kalbi kaip sentimentali moteris...
- šiaip ar taip, dabar matau, kad tai tikrai buvo geras sprendimas, kraukis daiktus, šeštą kai vėl atvažiuosiu, norėčiau matyti juos jau sudėtus. - pasakė ir išėjo.

- tavo tėtis yra nuostabus, - pasakė besiražydama Viktorija.
- mano tėtis yra tik egocentriškas žmogus.
- tada kodėl jis tau nupirko butą?
- todėl, kad norėjo, pasirodyti prieš draugus ir pažįstamus, koks jis geras tėvas, per giminės susitikimus jis visada postringauja, kaip rūpinasi savo vaikais, kaip dėl jų aukojasi ir taip toliau, patikėk norėdavosi griebti mišrainės lėkštę ir sviesti jam į veidą.
- Vilija, bet juk jis tavim rūpinasi...
- žinoma rūpinasi, tuo net neabejoju. Bet rūpinasi ne dėl to, kad to nuoširdžiai nori, o dėl to, kad atrodytų geras žmogus, rūpestingas tėvas ir turėtų kuo pasigirti kitiems.
- o koks tau skirtumas kokių paskatų vedamas jis tai daro?
- toks, kad jei man reiks pagalbos, ir jis kad padėjo negalės pasigirti tai ir nepadės, va toks ir skirtumas.
- Klausyk, tu vakar sakei...
- susitarkim, kad daugiau apie tai niekada nekalbėsim.
- gerai, bet pakalbam dabar, paskutinį kartą.
- o kam? Vis tiek nieko negalima pakeisti.
- tai mes nieko ir nekeisim.
- o ką tau papasakoti, kad esu lesbietė, - pirmą kartą blaiviai mastant ištarus šiuos žodžius man pasidarė silpna, išmušė šaltas prakaitas, turėjau atsisėsti, kad nenukrisčiau. - tai yra liga supranti, kaip aids ar sifilis, tokia liga apie kurią gėda pasakoti...
- kodėl gėda? Kodėl tau gėda būti tokia kokia esi? Kodėl tau gėda, kad dėl niekam nežinomų priežasčių...
- Vika... Aš daug apie tai skaičiau, apie homoseksualumą yra daug hipotezių, bet niekas neįrodyta supranti? Gamta sutvarkyta taip, kad vyras myli moterį, moteris myli vyrą, jie fiziologiškai sutverti taip, kad pratęstų giminę, o jei tu esi kitoks, vadinasi tai liga, ir kitaip to nepavadinsi, tiesiog aš turiu su tuo gyventi ir kovoti, kaip kad gyvena aklieji ir kurtieji.
- bet jie nevaržo savęs, jie mokosi ir taip toliau...
- taip, tuo ir skiriasi negalia nuo homoseksualumo, kad aklu būti negėda, nes tu tikrai žinai, kad toks gimei, tu žinai priežastis dėl ko šitaip atsitiko...
- o jei tau kas nors įrodytų, kad homoseksualumas yra įgimtas?
- dėl to man nepasidarytų negėda, aš negyvenčiau kitaip... Seksas skirtas tik dauginimosi tikslams, visos kitos priežastys dėl ko žmonės užsiima seksu yra purvas, tai yra dvasiškai skurdžių žmonių ieškojimas pasitenkinimo.
- bet tau juk niekas neliepia užsiimti seksu, tu tik leisk sau mylėti...
- supranti Vikute, esmė yra tame, kad kai tu myli, nori iš žmogaus gauti vis daugiau, žinoma, myli jį dėl kitų priežasčių, seksas gali būti skirtas tik dar labiau sustiprinti ryšį tarp žmonių, bet kai moteris myli moterį ar vyras myli vyrą tai jau savaime yra nukrypimas, ir labai sunku rasti tą ribą, kada tu leidi sau mylėti, bet nebandai niekaip to parodyti tam, kurį myli, iki to reikia mums visiems labai daug augti, man kur kas paprasčiau išimti iš savęs tą jausmą.
- nejaugi tu verčiau nori būti bejausmiu robotu?
- tai kur kas geriau, negu būti iškrypėliu. – su tais žodžiais suskambo telefonas. Skambino tėvas ir prigrasino, jog jei nebūsiu susikrovusi daiktų galėsiu juos pati ir nusivežti, todėl teko pabaigti šitą beprasmį pokalbį ir keliauti rankiotis savo šlamšto.

6 skyrius

Pirma diena naujuose namuose prasidėjo blogai, dingo šaltas vanduo, todėl negalėjau nei normaliai nusiprausti, nei išgerti jo iš krano. Vikos sesers vaikas klykė pusę dienos neaišku ko, o jo tėvas šlaistėsi įkalęs po namus. Buvo niūru ir liūdna. Norėjosi visus čia pat išdaužyti, todėl pasivogiau iš tėvo raktus ir nulėkiau į naujininkus. Apsiverkiau iš Laimės ir ėmiau kurti planus, kaip čia grįžus atgal. Bet... Užmigau. Atsikėlusi išsitraukiau cigaretę ir dar kartą viską apmąsčiau. Nereikia bijoti susikauti su gyvenimo sunkumais, tiesiog įžūliai žvelgti jiems į akis ir sakyti: „va, išgraužkit“.
Atvažiavusi paskutiniu troleibusu atgal išvydau vaizdelį kaip filme, prie mašinos stovi tėvas su Laura ir laižosi. Man užvirė kraujas, iš akių pabiro ašaros ir aš tyliai nuslinkau į savo palėpę. Užsirakinau duris ir apsiverkiau. Kažkas ėmė atkakliai belstis, bet nekreipiau jokio dėmesio. Taip ir užmigau beverkdama.

Kitą rytą atsitiko taip, kad į universitetą su Laura iškeliavom tuo pačiu metu. Man kaito žandai ir virė kraujas, kad nematyčiau jos, atsisėdau į kitą trūliko galą, pasiėmiau knygą ir skaičiau kol kažkas palietė man petį.
- susitinkam šiandien pusę pirmos prie kavos aparato, - sukuždėjo dėstytoja. Ar mano tėvo meilužė.
- išgraužk, - pagalvojau, tikrai neeee nee ne ne.
Kuo labiau artėjo ta valanda, tuo labiau drebėjo man rankos, darėsi šalta o po dvylikos dvidešimt devynios aš jau stovėjau ten, nė pati nepajutau, kaip ten atsidūriau. Priėjo dėstytoja ir mostelėjo ranka į kažkokios auditorijos pusę.
Pasirodė, kad mes ilgai sėdėjome žiūrėdamos viena kitai į akis ir tylėjome.
- Vilija, - ištarė Laura. - aš krūptelėjau, ne vien nuo netikėto garso, bet ir nuo to, kad suvokiau apie ką iki šiol galvojau. - ar tau nepatinka, kad mes gyvename su tavo tėčiu?
- Labai patinka, nusišypsojau.
- tu nemeluok, aš juk matau, kaip tu manęs vengi... Tavo tėčiui sakiau, jog jei jo vaikams nepatiks mano gyvenimas kartu aš paisysiu jų norų. Mane išgąsdino ši jos mintis, suvokiau, kad tikrai nenoriu, jog ji išsikraustytų, bet kartu drąskė prieštaravimas, jei ji kartu su mumis negyventų, juk man lengviau būtų pamiršti.
- na, suprantate, aš gerbiu savo tėtį ir jo pasirinkimą, kad ir kaip man tai nepatiktų.
- bet žmonės gyvendami kartu turi paisyti ne vien savo įsitikinimų. - taip, pagalvojau, o ypač jeigu jie priverčia kažką gyventi kartu.
- Jūs man tikrai netrukdote, - pasakiau.
- O tavo sesuo?
- mano sesei irgi tas pats.
- na, atleiskit, - pasakiau, pamačiusi, kur krypsta mano mintys, ir kad nespėčiau pridaryti nesąmonių pasakiau, - turiu eiti į paskaitą. Atsisveikinusi pakilau ir išėjau.
Užlindusi už kampo prisidegiau cigaretę ir susimąsčiau, pasijutau tarsi žirklėse, juk aš visada buvau toks stiprus žmogus, tik keli mano žodžiai, ir aš galėčiau netrukdoma bandyti vėl pamiršti... O galbūt kaip tik geriau treniruoti valią? Matyti mylimą žmogų šalia ir mylėti jį mintimis, džiaugtis, jog jis yra Laimingas, padėti jam? Visiškai susipainiojau, savo mintyse, lėtai traukdama dūmą leidau joms plaukioti kaip nori. Akies krašteliu pamačiau dėstytoją išeinančią iš universiteto. Kilo nenumaldomas noras pribėgti prie jos ir pasakyti... „Ką tu Vilija gali jai pasakyti? „ teko įsižnypti į ranką, kad to nepadaryčiau.

Visą vakarą slampinėjau kaip benamis po gedimino prospektą, ir galvojau apie taip netikėtai susiklosčiusį savo gyvenimą, pikčiausia buvo ant savęs, kad suabejojau savo įsitikinimais, ir tos abejonės siaubingai graužė ir neleido mąstyti. Kodėl aš viena turiu kankintis? Kodėl visiems mūsų šeimoje gerai, jie gali bent jau savo problemas laisvai išsakyti vieni kitiems, o ką aš galiu? Žiūrėti, kaip tėvas virtuvėje glėbesčiuojasi su moterim, kurią aš myliu, ir kartoti, kaip gerai, kad ji Laiminga, o aš? O kodėl aš turiu taip galvoti, o ne ji?
Staiga man šovė išganinga mintis, jeigu aš rasčiau vaikiną, galbūt jis išgydytų šitą mano ligą? Prisėdau ant suoliuko ir užsirūkiau.
- Panele, jūs atrodote labai neLaiminga, - pakėlusi galvą pamačiau vyrą, tvarkingai apsirengusį, jis kažkokiu šiltu žvilgsniu žiūrėjo į mane.
- kas jums darbo? - pasakiau.
- galbūt jums reikia pasikalbėti, - pasakė jis, lyg būtų negirdėjęs mano žodžių.
- o galbūt man reikia, kad jūs eitumėte velniop ir paliktumėte mane ramybėje?
- Dievas sako, „padėk žmogui, kuriam reikia tavo pagalbos“
- būtent, - nutraukiau, bet jis nesako, kad padėk žmogui, kuriam nereikia tavo pagalbos.
- Bet jeigu aš jau priėjau ir pakalbinau jus...
- Tai vadinasi jūs esate Dievas? Ką gi, labas vakaras, pone dieve, bet man liežuvis neapsiverčia sakyti, kad man smagu jus matyti.
- panele, aš nuoširdžiai, norėčiau jums padėti...
- bet man nuoširdžiai nereikia jūsų pagalbos, va matote, ten bomžas guli, tai gal jūs jam pinigų pasiūlykite?
- jus juk kankina neLaiminga meilė ar ne? Ir jūs nežinote kaip su tuo kovoti? - keista, pagalvojau, iš kur jis tai suprato, gal jau pradėjau kalbėti su savim ir pati to nepajutau? - aš juk nieko iš jūsų nereikalauju, nekviečiu į jokius susitikimus, tiesiog papasakokite man kas jus slegia, ir galbūt tai jums padės?
O iš tikrųjų, ką aš prarasiu, juk šito žmogaus net nepažįstu, ir jam papasakoti bus tikrai lengviau nei tarkim kažkam, kas mane pažįsta, taigi neslėpdama detalių pradėjau nuosekliai dėstyti savo gyvenimą, prisimindama net menkiausias smulkmenas, kurių iki šiandien tarsi net nežinojau esant.
- jums reikia susirasti vaikiną, - pasakė jis, dievas sukūrė vyrą ir moterį tam...
- bet juk biblijoje kas kita parašyta.
- o jūs neskaitykite biblijos, ten pripaistyta neišmanėliškų nesąmonių... Dievas nebuvo savanaudis, kuris sukūrė vyrą ir moterį tam, kad jie nuolat su juo gyventų rojuje, džiaugtųsi jo teikiamomis gėrybėmis ir tik neragautų uždrausto vaisiaus.
- na taip, jums kaip dievui tikrai geriau žinoti.
- aš neesu visai dievas, aš gyvenu su juo, dievas yra kiekviename iš mūsų, todėl kažko prašyti dievo lygu dievui prašyti savęs. Matote, jūs teisingai pasirįžote nepasiduoti ligai, su ja susikauti, jūs gavote išbandymą, kurį tikrai nelengva pakelti, bet jūs tai galite,, nors turite galimybę nueiti lengvesniu keliu, bet jūs to nepadarysite.
- Bet kodėl tada nepasveikstu?
- nes dar neradote teisingų vaistų ligai įveikti, jūs norite tiesiog pamiršti, savyje paliekate tuščią vietą, kuri privalo būti užpildyta, dabar ji kaip puliuojanti žaizda, jums reikia rasti kuo tą žaizdą aprišti. Jeigu jūs pasirinksite gyvenimą ir linksmybes su moterimis, jūs tiesiog bersite į žaizdą druskos, nes pati žinote, kad pasaulis sukurtas taip, kad moteris turi gyventi su vyru.
Dar kiek pasišnekučiavę išsiskirstėm. Jaučiau daugybę prieštaravimų, tiek tame ką kalbėjo tas vyras, tiek pačios savo jausmuose, bet jeigu jau per tą patį vakarą į tavo smegenis pasibeldžia dvi tokios pat mintys, tai tiesiog būtina daryti išvadas.
Namo parsivilkau labai vėlai, tyliai atsirakinusi duris įsmukau į palėpę. Kažkur apačioje girdėjosi barniai. Atsidariusi savo langą į dankų, išsitraukiau iš po lovos peleninę ir užsirūkiau. Bepūsdama dūmus į dangų nusprendžiau nepasiduoti, nors visa mano esybė prieštaravo tam. Bet pasiduoti reikštų tą patį, kaip nerūkius savaitę staiga nusipirkti cigarečių ir užsirūkyti.
Kurį laiką gyvenimas tekėjo įprasta vaga, aš reguliariai, bet tarsi save prievartaudama vis ieškojau pažinčių puslapiuose su kuo galėčiau susipažinti, bet visi ten rašantys man pasirodė idijotai kokių reta, todėl greitai tą užsiėmimą mečiau. Man visada rodė dėmesį kursiokas Lukas, fainas toks vaikinukas, dar lyg tai neturi panos, tai kodėlgi negriebus jaučio už ragų. Pasidalinau šitom savo mintim su Vikute, ji mano sumanymui nelabai pritarė:
- bet tu dabar iš visko matyti, kad save ketini laužyti ir prievartauti.
- bet jeigu iš tikrųjų tas vyras sakė teisybę, be to ir aš pati apie tai buvau pagalvojus. Ir nepraėjus nė dešimčiai minučių jis tarsi patvirtino mano mintį.
- Žinai kas mane stebina? Kad tu sugrętini du visiškai atsitiktinius faktus, sukiši juos į kažkokius tau suprantamus logikos rėmus ir visiškai nesivadovauji jausmais. Tu pagalvojai jis pasakė ir pradedi save prievartauti.
- bet juk pabandyti tai reikia, - priešinausi, o gal ims ir pramuš.
- bandyk, bet nepersistenk, aš suprantu, kad tau dabar sunku, gal tau net reikėtų pašnekėti su tėvu, jis įvertinęs tavo padėtį leistų gyventi atskirai.
- Nebejuokink, Vikute, mano tėvas greičiau į vasaros gatvę išsiųs mane gydytis, jei dabar tarybiniai laikai būtų, tai jeibohu taip ir padarytų.
- kodėl tu taip negražiai kalbi apie savo tėvą?
- todėl, kad aš jį pažįstu.
- bet jis juk jumis rūpinasi.
- o tu kai kartu būnam atkreipk dėmesį, kaip jis šneka: „aš jas išauginau, aš rūpinausi, aš daviau viską, aš tobulas ir nepakeičiamas“, vieną kartą sėdėjau ir skaičiavau jo „aš“, truputį buvau pametusi skaičių, bet suskaičiavau per dvi valandas apie septynis šimtus kartųįsivaizduoji? Tai reiškia, kad jis per vieną minutę pasako apie šešis su pusę karto, tai reiškia, mažiau neguper dvylika sekundžių, o turint omenyje, kad ne vienas šneka, tai išeina dar dažniau.
- man atrodo tu truputį apsiskaičiavai.
Gal šiek tiek ir apsiskaičiavau, bet esmė vis tiek nesikeičia, jo produktai yra geriausi ir tobuliausi, netgi sesuo, kuri niekaip neišsivaduoja iš depresijos. O jei dar paaiškėtų, kad kita jo dukra homoseksuali, tai vamzdiec jo napoleoniškiems planams žygiams ir siekiams.
- o tu pabandyk, gal išeis.
- aš tau pasakysiu vieną paprastą dalyką. Kartą ėjom su tėvu per miestą, ir einant pro žemaitės aikštę jis pamatė dvi lesbietes besiglėbesčiuojant, gal netgi ten buvo dvi seniai nesimačiusios draugės. Žinai ką jis tada pasakė? – Vika papurtė galvą, - sakė, jog jeigu sužinotų, kad kuri nors iš jo dukterų būtų lesbietė jis savo rankom ją pasmaugtų.
- oi, Vilija, mano tėvas santechnikų brigados kažkoks ten viršininkas, jis kiekvieną dieną žada užmušti visus savo pavaldinius.
- bet tai yra ne tai. viena, Kai tu juokais pavargęs po darbo svaičioji tokius vėjus, o kas kita, kai tu besidžiaugdamas savaitgaliu eini per miestą ir pamačius vaizdą, kuris netgi nėra nešvankus – stovėjo dvi apsikabinusios merginos, tavo veidas net pamėlsta iš pykčio ir pradedisvaigti, ka dtu net savo vaiką ligonį užmuštum, supranti, net neuždarytum gydytis, o užmuštum?
- tai čia tik šnekos, svaičiojimai...
- vadink kaip nori, šnekos, svaičiojimai, sapalionės, kliedesiai, bet taip buvo, ir tikrai geriau jau jis tada užmuštų mane, negu tektų kartu gyventi.
- man pasakojo viena draugė, kad kažkaip ten atsitiko, ir lesbietę pardavė į ten tą... Nu kurva dirbti, ir ji neišgijo, . .
- tai ji ir negalėjo išgyti, pirma, to nenorėjo, antra – tai buvo prievarta, čia tas pats, kas jeigu tu įsipjovei pirštą, ir užuot žaizdą aprišęs nusipjauni visą ranką.
- su tavim sunku ginčytis...
- taip, brangioji, nes šitą savo problemą aš jau iš visų pusių apmąsčiau, galbūt jeigu neturėčiau tokio tėvo kitaip į visa tai žiūrėčiau. Net jeigu aš susirasčiau merginą, turėčiau slapstytis, neduok dieve, pamatys kažkokia nesąmonė...
Vika tylėjo. Galiausiai atsistojusi pasakė:
- Na, bet vaikinas tai abejoju ar tau padės, - ir uždariusi duris išėjo.

7 skyrius

Luko kabinimas ilgai neužtruko, liūdniausia, kad porą kartų davus nusirašyti konspektus jis jau mane nusitempė į kavinę, užuomenom ėmė postringauti apie bendrą gyvenimą. Tai man tapo kažkaip koktu, atsirado jausmas, tarsi mane bandytų kažkas stumti ten iš kur niekaip negalėsiu pasitraukti. Prislėgta pasakiau, kad keliausiu namo, o dar labiau prislėgta jaučiausi, kai jis man pasiūlė važiuoti pas jį, dar užsiminė, kad tėvų nėra namie. Tetrūko, kad išsitrauktų iš kišenės prezervatyvą ir atviru tekstu pasakytų: „va, žiūrėk turiu sargių, tikrai tarp mūsų bus saugus seksas“.
„Nejaugi visi vyrai tokie išgamos“, galvojau. Įėjusi į kiemą pritupiau po jame augančiu kaštonu, prisidegiau cigaretę ir taip kontempliavau, kol išgirdau pažįstamą balsą.
- suprask mane teisingai, aš dabar beveik ištekėjusi moteris, turiu vyrą kuris yra ne tik turtingas, bet dar ir dvasiškai man artimas, todėl negaliu betkada pas tave atvažiuoti ir tenkinti tavo iškrypėliškus įgeidžius.
Ir kas tai pasakė? Ogi Laura. Laura, šventoji Laura, kuri per filosofijos paskaitas svaičiodavo apie garbę ir moralę, kuri nėra perkama ar parduodama, kuri negali būnti kažkieno nei pakelta nei pažeminta, bet pasirodo, kaip žmogus ji mano ką kitą, juk jei visgi svarbu, kad vyras pirmiausia turtingas, o po to tik dvasiškai artimas, o gal netgi ji tai pasakė, nes sąžinė taip pakuždėjo. Vargu ar sąžinė turi kokią nors įtaką žmogui, įpratusiam meluoti.
Širdis daužėsi taip, lyg dešimtį kilometrų būčiau nubėgusi, sėdėjau negalėdama pajudėti iš baimės, kad mane išgirs, kiek apsiraminusi pagalvojau, kad man tai visai nerūpi, ir tegul girdi, tegul žino... Atsistojusi pasukau namų link. Prie lauko durų žibintas nedegė, tik matėsi raudona cigaretės ugnelė. Priėjusi atpažinau, kad čia stovi ir rūko Laura.
- Labas vakaras, - pasisveikinau
- Labas, Kaip sekasi? - stebėtina, kokia ši moteris dviveidė, ji dabar kuo ramiausiu balsu man užduoda klausimą, lyg nebūtų prieš kelias sekundes su niekuo kalbėjusi ir net nepagalvojo, kad aš tai galėjau išgirsti.
- ačiū, kuo puikiausiai, - pasakiau. Ir atsidariau namų duris.
Tik įėjus į palėpę atėjo suvokimas kokį žmogų aš myliu, žmogų, kuris naudojasi mano tėvu, kuris auklėja jaunimą ne žodžiais, kuriais pats tiki, o tais, kuriuos perskaito knygose, ar tai gali būti autoritetas? Man benugrimztant į savianonistinį savigraužišką, turintį mozochistinių polinkių transą kažkas pasibeldė.
- užeik, Vikute, atidaryta.
- Čia Laura. - išgirdau.
- o, kaip malonu, jus matyti, dėstytoja, - kažkaip ironiškai pasakiau, nors tikrai to nenorėjau.
- Vilija, aš juk beveik tavo šeimos narys, tai gal vadink mane vardu ir nesakyk „Jūs“.
- taip, jūs tiksliai pastebėjote, beveik, tai žodis iš šešių raidžių, rodantis dar nevisiškai atliktą veiksmą, o turint galvoje jūsų šiandieninį pokalbį, tas veiksmas gali būti iš viso niekada neatliktas. Lauros veidas išbalo. Ji atsirėmė į sieną. O aš užuot pasidžiaugusi pergale kaip paprastai, pasijutau menkysta, dar kiek ir būčiau apsiverkusi,, bet susiėmiau ir nusukau akis.
- Tu mėgsti parūkyti kambaryje ar ne?
- galbūt.
- tai gal neatsisakysi su manimi čia šito padaryti?
- gal... - „Vilija, tu turi ją pasiųsti velniop, diktavo protas, nueiti tuoj pat pas tėvą“, bet užuot tai padariusi, aš išsitraukiau cigaretes.
- kodėl tu rūkai tokias prastas cigaretes?
- Kaip tai kodėl? Todėl, kad aš jauna studentė, neturiu pajamų geresnėms.
Vis dėlto išdaVikiška ašara nuriedėjo mano skruostu. Tai jau rimtas pavojus.
- Kas atsitiko Vilija? - paklausė ji.
- buvo sunki diena...
- gal galiu kuo nors padėti? - ak, kaip greitai mūsų šaunuolė atgavo kalbos dovaną...
- man atrodo, kad jūs savo problemas pirmiausia turėtumėte išsispręsti... „kaip aš norėčiau prie jos prisiglausti“, paralelei sukosi mano galvoje mintis, kodėl aš taip negailestingai su ja kalbu... Gal ji turėjo galvoje ką kita?
- Vilija, ką tu girdėjai?
- nieko negirdėjau, kitaip tariant tai yra ne mano reikalas.
- ar tu visada žmonėms palieki patiems išsispręsti savo problemas?
- kaip suprasti?
- na jei tarkim tu žinai, jog tavo draugę apgaudinėja vaikinas.
- žinoma, kad nieko nesakau, nes tai ne mano reikalas...
- o jei tu pasakytum?
- tada mano draugė kaltintų mane, norint nuo jos atmušti vaikiną.
- bet tavo tėtis juk nekaltintų tavęs norint atmušti nuo jo moterį ar ne?
- o kodėl ne? Jis galėtų tai padaryti.
- betgi teoriškai mastant, tavo ir tavo tėvo interesai nesikerta tai moteriai esant šalia ir neesant. Juk tau jau ne šešiolika metų ar ne?
- bet dar prieš keletą dienų jūs man uždavėt klausimą ar aš norėčiau, kad jūs čia negyventumėte, tai kodėl jūs to manęs klausėte?
- bet tu atsakei, kad gerbi tėvo interesus, tai kodėl tada logiškai mąstant tėtis turėtų tavim netikėti?
- o kodėl jūs man užduodate tokius klausimus?
- ciniškai šnekant noriu suprasti ar tu ruošiesi ką nors sakyti savo tėvui ar ne, nes man reikia tam pasiruošti.
- gal paprasčiau manęs tiesiai paklausti ar aš to nesakysiu o ne uždavinėti krūvą nereikalingų klausimų? Galiu jums atsakingai pareikšti, kad į jūsų reikalus tikrai nesikišiu.
Laurai išėjus mane apėmė labai dvilypis jausmas, dvasinė tuštybė su kažkokia nepaaiškinama euforija, juk ji atėjo pas mane atėjo dar nežinodama, kad viską girdėjau, bet ko atėjo taip ir nepasakė, gal matė kad buvau liūdna ir norėjo padėti, vadinasi aš jai rūpiu. O gal jai irgi patinka moterys, bet ji laužo save visą gyvenimą įrodinėdama, kad taip nėra? Taip beiškeldama sau klausimus ir užmigau.

8 skyrius

Praslinko mėnuo be didesnių pokyčių, paskaitos, namai, klubai draugai ir taip toliau.
Tą vakarą labai nesinorėjo grįžti namo, galbūt todėl, kad ryte namie įvyko siaubingas barnis Laimos ir Juozo šeimoje, o vakare ginčas tarp tėvo ir Lauros, kuris atrodė buvo ant ribos nutraukti jų santykiams. O man pasidarė baisu ir liūdna, jeigu aš jos daugiau nematysiu... Net nepradėjau sau įrodinėti, kad man tai tik į gerą. Atrodo išmokstu mylėti besąlygiškai, ir net įdomu pasidarė pažaisti. Juk jei norėčiau, mudvi galėtume daugiau bendrauti, man netgi turbūt to užtektų, bet kur kas įdomiau yra treniruoti valią.

Slampinėjau po Gedimino prospektą kol radau patogią vietą ramiai pabūti ir paskaityti. Priėjo prie manęs vaikinukas ir paprašė cigaretės, nežinau kodėl nepasiunčiau jo po velnių, jis prisėdo šalia ir ėmėme kalbėti, iš pradžių apie orą ir gėles, po to apie knygas... Jis buvo protingas, pagalvojau, kad toks vaikinas tikrai turėtų turėti panelę, arba būti gėjus. Bet jis atrodė per daug vyriškas, kad būtų gėjus, todėl nutariau, jog turi panelę. Nepastebimai praslinko pora valandų, Lauke sutemo, o mes negalėjome išsiskirti.
- O tavo panelė nesupyks, kad štai šį nuostabų vakarą tu leidi ne su ja?
- mano panelė paliko mane prieš mėnesį ir aš sau pažadėjau, kad daugiau to nenoriu, nenoriu nei palikti, nei pats būti paliktas.
- Ak štai kas...
- o tavo vaikinas irgi gal pyksta, kad tu ne su juo?
- aš irgi neturiu vaikino...
- tu neturi vaikino? - perklausė.
- o kas čia keisto?
- tokia protinga panelė ir neturi vaikino?
- matai, protingi vaikinai ieško nelabai protingų panelių, kad neužgoštų jų, o kvailiai man nepatinka.
Apsikeitėm numeriais ir ėmėme susitikinėti. Kol gražųs pasimatymai nekrypo link lovos, buvo visai malonu, aš net pamiršau savo neLaimingą meilę. Bet kada jis pasiūlė susitikti pas jį namuose, užsiminė, kad tuomet nebus tėvų, aš išsigandau, kad einu ten, iš kur nebegalėsiu grįžti. Bet kažkodėl vis tiek tai padariau.
Naktį grįždama namo maniau, kad geriausias būdas viską pabaigti - nusižudyti. Jaučiausi ir fiziškai ir dvasiškai purvina, parėjusi namo ilgai stovėjau po dušu, kol ėmė kažkas barškinti į duris. Teko kiūtinti į kambarį. Negalėjau užmigti visą naktį. Turbūt nužudžiusi žmogų jausčiausi geriau. O kai ryte pamačiau žinutę su tekstu: „man su tavim buvo labai gera“, išvėmiau visus suvalgytus pusryčius.
Kurį laiką net negalėjau žiūrėti į vyrus, todėl ir paskaitų nelankiau, kiurksojau kambary kokią savaitę, kol tapo šiek tiek lengviau. Į Mariaus skambučius neatsakinėjau, po to parašiau, kad man gili depresija, ir kad kol kas negalim pasimatyti. Jis pradėjo klausinėti, kodėl, gal ką nors padarė ne taip... Ir man pasidarė jo gaila, kad nemoka pasirinkti merginų, kad ir vėl prašovė... Todėl nutariau pereiti per save ir susitikti.
Buvo penktadienis, šilta gegužės diena. Susitikome po žvėryno tiltu, netoli namų ir aš rįžausi jam viską papasakoti.
Ilgai tylėjome, kol pagaliau jis prabilo.
- Taigi, tu nori viską nutraukti?
- Mariau, aš pati nežinau ko aš noriu, kartais man atrodo, kad esu normali, ir tereikia save šiek tiek palaužyti, ir visiškai galėsiu gyventi su vyrais, kartais manau, kad ne...
- o tu esi bandžius su moterim?
- ne, juk tau sakiau, ...
- tai pabandyk,, kad galėtum atsakyti sau į klausimą ir nebekankinti savęs teoriniais pamąstymais. Nejaugi tu pasiruošusi visą gyvenimą kankintis? Įsimylėsi dar ne kartą ir ne du... Taip ir išprotėti galima.
- tai man reikštų tą patį, kaip nesilaikyti sau duoto pažado. O jeigu tu meluoji sau tai negali nemeluoti kitiems.
- na tai ir meluok toliau, kankinkis, jeigu taip tau geriau. Man atrodo, tu turi mazochistinių polinkių, tau juk patinka kankintis ir liūdėti ar ne?
- nepatinka.
- tai kodėl tada neleidi sau pasidžiaugti gyvenimu kiek gali?
- Bet mariau, galbūt aš tikrai galiu priprasti ir tapti normali?
- o kodėl tu manai, kad esi nenormali?
- todėl, kad gamta sutvarkyta taip, kad vyras myli moterį ir atvirkščiai...
- bet jeigu gamtoje yra išimčių, tai vadinasi jų yra ir nieko čia nepadarysi...
- tai gamtoje žmonės ir sifiliu serga...
- bet jie patys dėl to kalti, o tu gal žinai, dėl ko tau patinka moterys, o ne vyrai?
- koks skirtumas ar aš žinau tai ar ne?
- toks, kad tu ne pati tai pasirinkai? Supranti? Nepati sugalvojai, kad man patiks moterys, tai kodėl tu gadini savo gyvenimą?
- todėl, kad nuo to laiko, kai aš šitai sužinojau, jis jau pasidarė sugadintas. Ar tu bent įsivaizduoji, kas atsitinka, kai tu vieną dieną suvoki, kad tu esi kitoks, tavo draugai ir pažįstami poruojasi, o tu įsimyli, savo lyties atstovę ir nieko negali su tuo padaryti.
- O tu nenorėtum pasipasakoti tėvo sugyventinei, kad ją myli?
- gal tu išprotėjai?
- o kodėl tu viena turi kankintis? Tegul ir ji susimasto, o gal ji slapta lesbietė.
- nuostabu, tu nori, kad aš miegočiau su savo pamote?
- aš tai nieko nenoriu išskyrus tai, kad tau būtų geriau, juk tu esi mano draugė ar ne?
- Mariau, tu šito niekada nesuprasi, nes esi normalus vyras, o aš kažkokia išsigimėlė, aš tikrai niekada nepasakysiu Laurai, kad ją myliu, niekada, dėl daugybės priežasčių.
- na tai vardink savo tą daugybę.
- ji buvo mano dėstytoja.
- buvo... Bet jau nebėra.
- ji beveik mano tėvo žmona.
- beveik.
- aš bijau jai tai pasakyti.
- o ką tu prarasi pasakius?
- ji gali pasakyti mano tėvui, o tada jau...
- ir ką? Paims mauzerį ir gal nušaus tave?
-žinai, tada bus blogai jeigu nenušaus. Mano tėvas yra patologiškas homofobas, jeigu jis pamato du vaikinus susikabinusius už rankom, jo veidas pageltonuoja, sakė, kad ne vieną kartą tokiems yra į dantis davęs.
- bet tu jo dukra...
- Mariau, yra posakis, gailėkis to, ką padarei, o ne to ko nepadarei, padaryti visada suspėsi, bet padarius nebus kur trauktis. O aš priklausau tai žmonių grupei, kurie gyvenimu nerizikuoja. Ir apskritai, pabaigiam šituos vėjus kalbėti, nei aš kitokia pasidarysiu, nei tu gali kuo nors man padėti. Taip, gal tu ir teisus galbūt gyvenimo eigoje ir tapau mazochiste, bet tai esmės nekeičia. Dar kiek pasišnekučiavę išsiskirstėme.
Kai grįžau namo ir atsiguliau su knyga į lovą į duris pasibeldė Laura.
- Man labai reikia tavo pagalbos, - pasakė.
- Šiaip jau pas mus įprasta sveikintis, - atkirtau.
Laura pasimetusi stovėjo, ir kurį laiką tylėdama žiūrėjo į mane.
- Vilija, - kažkaip tęsdama balsius pasakė mano vardą...
- ar galėtum keliom valandom savo tėtį užimti, bet taip, kad jis nieko neieškotų tiesiog būtų vienoj vietoj.
- o kam?
- man labai reikia, kad jis manęs neieškotų...
- O kam jums to reikia?
- na...
- aš negaliu veltis į tokią avantiūrą nežinodama dėl ko tai darau.
- man labai reikia vakare susitikti su vienu žmogumn...
- aaa, tai jūs apgaudinėjat mano tėtį ir prašot manęs padėti jums tai daryti?
- neee. Nevisai... Vilija, prašau, aš kadanors tau tai paaiškinsiu, bet dabar tiesiog neturiu jėgų ir laiko. Man už penkiolikos minučių reikia išeiti iš namų. Aš supranntu, kad turi rimtą pagrindą nepasitikėti manimi ir neturi dėl ko man padėti... Net nepajutau kaip ašaros ėmė lietis iš akių, ji net nežino, kad aš turiu dėl ko jai padėti.
- Kas atsitiko, Vilija?
- Nieko... Aš tiesiog... Gerai, pabandysiu...

Neprisimenu, kada paskutinį kartą mačiau savo tėvą labiau nustebusį, kai užėjau su šachmatų lenta pas jį. Negaliu pakęsti šito žaidimo, mane vemt verčia nuo tokio debiliško užsiėmimo, kaip kad figūrų stumdymas.
Visą žaidimą pragalvojau apie dėstytoją, kas jai atsitiko, kodėl ji taip keistai elgiasi ir kodėl aš jai padedu. Tai keisčiausia klausimo dalis, į kurią atsakymas vienas, nes aš ją myliu,
Kadangi mano mintys buvo užimtos kitkuo, savaime suprantama, dariau debiliškas klaidas ir pralošiau. BET BUVO PRAĖJUSIOS VOS PENKIOLIKA MINUČIŲ, todėl liepiau sau susikaupti ir nebedaryti nesąmonių. Pasiūliau pažaisti dar kartą.
- nuo kada tau pradėjo patikti šachmatai? - įtariai paklausė tėvas.
- mano vaikinas šachmatininkas, nenoriu prieš jį atrodyti kaip vėpla, - įtariu, kad nuraudau, nuo savo tų skiedalų tėvas kažkaip klastingai šyptelėjo ir žaidėme toliau.

Nepraėjus pusvalandžiui grįžo Laura, ir man jau žaidimas neberūpėjo, bet turėjau toliau vaidinti, juolab buvau beLaiminti. Laura man padėjo, kažkaip negalėjau prieš ją atrodyti kaip vėpla, todėl sutelkiau visą smegenų pajėgumą ir šiaip ne taip išplėšiau pergalę.

Atsigulusi į lovą vėl pasijutau vienu metu Laiminga ir neLaiminga, ir dar rie šitos košės prisidėjo baimė, kas jeigu tai kartosis? Ilgai negalėjau užmigti, gal todėl, kad laukiau, kol Laura užeis bent padėkoti, . Po poros valandų suėmė siaubingas pyktis, „nejaugi ji mano, kad mano pagalba net supisto elementaraus ačiū neverta? „ taip. Teisingai, aš neturiu teisės to reikalauti.
Ryte atsikėliau siaubingai pavargus, prie pusryčių stalo tvyrojo kažkokia nemaloni tyla. Visi irklavo įrankiais tylėdami, tarsi net nedrįsdami pažiūrėti vienas į kitą. Čia tikrai kažkas bus įvykę, bet... Turbūt man geriau to nežinoti.

Nusivilkau iki universiteto ir šiaip ne taip praleidusi paskaitas nutariau nulėkti su kursiokėmis pašėlti į klubą, pačiame linksminimosi įkarštyje, kai jau alkoholio buvo išgerta ne tiek ir mažai, išgirdau klykaujant savo telefoną. Pakėlusi išgirdau prislopintą Lauros kuždesį.
- Kur tu esi Vilija?
Čia ir neišlaikiau.
- o koks jūsų supistas reikalas? Vėl jums reikia kad tėvą užimčiau, kol bėgsit kruštis su savo tuo... Kaip ten dabar vadinasi... Chachaliu?
- Vilija... Kas tau atsitiko?
- man? Aš tiesiog pavargau nuo jūsų tų nesąmonių, patys išsiaiškinkit. Sviedžiau telefoną kažkur į tolį, jis atsimušė į sieną ir kadangi buvo jau ir taip ne per geriausio stovio, pabiro į dalis ir mirė.

Pernakvojau pas kažkokį bachūrą, net tiesą pasakius nelabai žinau kuriam linksminimosi etape jis prie manęs prikibo.
Rytą užgniaužusi šleikštulį grįžau namo.
- tai kur valkiojaisi? - įvirtęs į kambarį paklausė tėvas
- dirbau... Kurva. Noriu butą nusipirkt, kad nereikėtų su jūsų idijotų šaika gyventi. Kadangi buvo siaubingai bloga, dar ir apsivėmiau baigusi šitą frazę.
- tai kiek uždirbai?
- ne tavo reikalas, - atsakiau, ir išėjau iš kambario.

10 skyrius

Kokius du mėnesius gal net tris gyvenau kažkokį „miegantį gyvenimą“ gal net reiktų sakyti, tapau bejausmiu robotu, manęs visiškai nejaudindavo aplinkui vykstantys dalykai, net ne iš karto supratau, kad tėvas su Laura išsiskyrė ir apskritai kažkaip retai rodėsi man akyse.
Kartą einant pilies gatve vėl sutikau jį. Tą senį, kuris man patarė gydytis, jis taip keistai į mane pažiūrėjo, jog išsyk viską supratau ir prisiekiau sau gyventi taip kaip iki tol, kol tėvas nenupirko namo, išsilaikiau skolas, ir toliau sėkmingai studijavau, radau net šiokį tokį darbą, - dirbau vertėja, versdavau iš lietuvių į rusų kažkokius lievus raštus, ir stengiausi save įtikinti, kad šitas darbas labai man patinka.
Kartą atėjo mano viršininkas ir be jokių užuolankų prabilo:
- siunčiu tave į komandiruotę, vyks filosofų konferencija, reiks sinchroniškai keliems seniams iš Rusijos versti.
Neturėjau kur trauktis, sutikau.

Dvi valandas nieko aplinkui nematydama, verčiau tuos jų kliedesius seniui rusui, kuris visą laiką kažkaip keistai į mane žiūrėjo, įtariau, kad turi kažkokių įtartinų planų. Tos kelios valandos prabėgo gana sklandžiai, kol nepamačiau išeinant jos... Net nemoku apsakyti kaip Laura paseno per tą laikąkol nesimatėme, net makiažas nesugebėjo paslėpti raukšlių jos veide, plaukuose pilna žilų sruogų, paakiuose maišeliai, tarsi būtų gėrusi ištisą savaitę. Ji žengė prie mikrofono, o man nutirpo visi organai, sėdėjau ir stebėjau ją. Mačiau, kad ji mane pastebėjo, tik nieko nesakė, netgi nusisuko ir ėmė kalbėti. O aš garsiau negu reikėjo ėmiau vaizdingai versti jos kalbą. Bet užsisvajojau ir neišgirdau keleto sakinių, todėl ėmiau skiesti, tik staiga - tyla.
- Atsiprašau, noriu pataisyti vertėją, prabilo ji rusiškai ir išvertė savo pasakytus kelis sakinius pati. Siaubingai nuraudau, norėjosi bėgti iš ten kuo toliau. Pagaliau pirmoji dalis baigėsi, po jos sekė vakarėlis, Rusas primygtinai prašė manęs pasilikti, iš tikrųjų tai ir be prašymo būčiau pasilikusi. Bet su juo nenorėjau veltis į jokias kalbas, juolab nueiti pas jį į numerį, todėl tyliai su vyno taure atsisėdau kampe ir tyrinėjau žmones, Laura buvo kažkur dingusi. Ir staiga išgirdau moterį žemu balsu kuždančią savo pašnekovui:
- viskas, Giedriau, reikia šitą dalyką pabaigti, Laura turi keliauti velniop iš univiero.
- aš turiu kaip tarėmės, tik einam gal parūkyti ir aptarsim veiklos planą.
Net nepajutau, kaip atsistojau ir išbėgau. Nulėkusi į rūkomąjį atsiguliau į tarpą tarp sienos ir odinės sofos. Nerūkiau jau mėnesį, tad dūmų kvapas man buvo pavojingas, stengiausi galvoti, kad aš esu Laimingesnė negu šitie silpni narkomanai...
- tu įberk tų miltelių, ir paduok jai taurę, išgirdau, o paskui jau mes viską sutvarkysim.
- Kaip tu siūlai tą viską sutvarkyti?
- nu jai pasidarys bloga, o mes ją palydėsim iki numerio, o ten gi pati žinai, jau visa kino studija padaryta, ir komanda pasiruošusi.
- bet tu baisus žmogus, Irma...
- Aš? Tu sakai aš baisus žmogus? O tu gal norėtum sužinoti kodėl aš buvau priversta bėgti ir šitiek metų slapstytis? Ji sugriovė viską, supranti? Dabar jau galėjau būti profesorė, bet... Kai tik ją sutikdavau... Staiga atsidarė durys ir kažkas įėjo.

Nebuvo kada laukti, vos tik jiedu išėjo, aš apsimečiau girta ir nurėpliojau iki durų. Laimei vyrai taip buvo įsigilinę į kažkokius savo politinius debatus, kad man pavyko prasprukti nepastebėtai. Susiradusi Laurą išdėsčiau jai savo nuogąstavimus, bet sulaukiau labai priešiško atsako
- Vilija, ar nemanot, kad suaugti būtų laikas, atėjote į rimtų žmonių konferenciją, ir intrigas rezgate, šlykštu. Ji nusisuko ir nuėjo. Suėmė toks pyktis, ir liūdesys, kad susiradau rusą ir išnašarinau iš jo cigaretę. Beeidama parūkyti pamačiau, kad anas vyras jau neša Laurai taurę. Tarsi netyčia eidama užkliuvau ir sudaužiau ją. Puoliau atsiprašinėti, o jis užuot nusišypsojęs ir pasakęs nieko tokio - išsakė turbūt visas savo rusiškų žodžių atsargas. Na, jeigu taip neadekvačiai rreaguojama į taurės sudaužymą, tai turbūt man nepasigirdo, - pamaniau ir nutarusi, kad savo darbą atlikau, lyg nuo širdies akmeniui nusiritus - nuėjau parūkyti. Gailėjausi tik kad Laurai tai pasakiau, juk ir be šito galėjau sutrukdyti.
Susipažinau su tokia lesbietiškos išvaizdos mergina ir toliau leidau vakarą su ja. Tik staiga pamačiau kažkaip keistai į mane einančią Laurą.
- Padėk man, Vilija, prašau...
- paėmusi ją už parankės šiaip taip nugabenau į savo numerį ir užsirakinau duris. Priverčiau ją bent šiek tiek išvemti to, ką ji išgėrė. Tai menkai tepadėjo, bet bent jau jie su Laura nieko nepadarys. Nesuprantu ko jie ten pripylė, bet atrodė, jog Laura viską mato, supranta. Bet negali pajudinti nei rankų, nei kojų, tik šiek tiek juda akys, kai jos ko nors paklausi. Priguliau ant grindų, manyje pasireiškė kažkoks keistas altruizmo priepuolis, gal ji nenori, kad atsigulčiau šalia, tiek to, pakentėsiu. Taip ir užmigau. Atsibudau nuo siaubingai šaltos rankos prisilietimo.
- Vilija, - kažkokiu gergždžiančiu balsu prabilo Laura.
- kodėl tu guli ant grindų? Kas čia atsitiko?
- aš galvojau... Kad jūs gal nenorite, jog gulėčiau šalia jūsų...
Tuo tarpu pasigirdo beldimas į duris. Ir... Ir ... Mano tėvo balsas.

11 skyrius

Pasakyti, jog tolimesni įvykiai buvo netikėti, reiškia nepasakyti nieko. Tėvas pareikalavo, jog atidaryčiau duris, o pamatęs mane su dėstytoja, pasiuto ir ėmė riaumoti kaip gyvulys.
- tai vis dėlto ji nemelavo, jūs tikrai abi lesbietės, siaubas Vilija, visko iš gyvenimo laukiau, bet tik ne to, kad mano dukra nuvilios nuo manęs moterį, kurią aš myliu. Jis taip trenkė durimis, jog net tinkas nuo staktų pažiro. Buvau neapsakomam šoke, tokios gėdos per gyvenimą neesu patyrusi, Laura sėdėjo ir spoksojo į mane... O aš kai atsigavau žiūrėjau į ją ir laukiau paaiškinimo.

- Vilija, pradėjo ji... Aš suprantu, jog tu neesi kalta dėl to, kas įvyko. Tiksliau tariant, tu neturėjai visame tame dalyvauti...
- Ar tu žinai kiek tavo tėvui metų?
- Labai įdomus klausimas...
- na, aš rimtai klausiu...
- 45 atsakiau.
- vat ir ne, brangioji, jam yra arti 70
Išplėčiau akis...
- žiaurus žmogus yra tavo tėvas, Vilija, jis tarybiniais laikais kariavo Avganistane, po to buvo uous kgbistas, ir ne koks ten užverbuotas, mes buvom jo kaimynai, tiesa, aš buvau maža mergaitė ir nieko nebeprisimenu, tik atsimenu piktą dėdę, kuris dažnai ateidavo pas mus, po to kažkur dingo mano tėvai, oficiali versija - dingo be žinios. Mane ėmė globoti teta, tu neįsivaizduoji Vilija, kiek aš prisikentėjau, buvau ir tarnaitė, ir... Čia ji nutilo ir ėmė verkti. Kai sulaukiau šešiolikos, pamačiau tą vyrą - tavo tėtį, jis buvo policininkas, jis gatvėj spardė benamį, tada pažadėjau sau viską padaryti, kad jis voliotųsi dugne, žinojau, jog jis niekada nepatirs, to, ką patyriau aš. Nuo tos dienos mano gyvenimas buvo skirtas tam, kad aš jį paskandinčiau purve, Labai ilgai prie to ėjau... Po nepriklausomybės, jis pasikeitė vardą pavardę, amžių, pasidarė net plastinę operaciją, žodžiu susikūrė visiškai kito, padoraus žmogaus gyvenimą, jo liko tik balsas, bet balsas - pati žinai, savybė, pagal kurią sunku surasti žmogų netgi mūsų mažoje šalyje. Bet kažkas iš aukščiau turbūt norėjo, jog taip atsitiktų.
Jau buvau baigus studijas, dirbau asistente Vilniaus universitete, ir parduotuvėj išgirdau jį... Atrodė jog to balso su niekuo nesupainiočiau, pasekiau jį, sužinojau adresą, sužinojau net triusikų gumytės dydį ir ėmiau kurti planą, susipažinau su jo draugais, teko keletoj komferencijų dalyvauti ir suradau tą jo skaudžiausią vietą - jam tai yra vaikai, kaip jis apie jus kalbėdavo, man regis jums tada galėjo būti apie 16 metų, vėliau sužinojau, jog serga jo žmona, tai šiek tiek mane sustapdė, bet kai tave pamačiau savo paskaitoje, kai sužinojau, jog tėvas jums nupirko atskirą butą - prisiminiau savo nuolatinius pažemiinimus vaikystėje ir manyje užvirė kraujas. Vėl pradėjau įgyvendinti savo sumanymą, lankiausi įvairiuose susibūrimuose, kur taip pat lankėsi tavo tėvas ir man pavyko, jis manim susižavėjo. Kaip tu manai, kas įkalbėjo jį nupirkti namą, kas įkalbėjo imti paskolą kartu su savo draugais? Ar tu žinai, jog ta paskola paimta jo vardu? Ar žinai, jog ta šeima jau porą mėnesių nebemoka tavo tėvui nei cento? 
- Gerai, bet prie ko čia aš?
- tu buvai žaidimas vabank.
- Kaip suprasti?
- Aš lankiau psichologijos kursus, tokius labai neblogus, ir labai gerai išmokau pažinti žmones, tai iš karto tave pamačius supratau, jog tu esi lesbietė. Vyriška figūra, trumpi plaukai, žemas balsas, keikies kaip vežikas. O lankydamasi tuose konferencijuose, po kurių sekdavo tokie labai neblogai baliai, supratau, kad tavo tėvas yra homofobas ir dar supratau, kad jam nieko baisesnio nebus kaip tik sužinoti, jog jo dukra lesbietė, ir dar smagiau, kad ji nuviliojo mylimą moterį, ar tu bent supranti, koks tai smūgis tokiam žmogui kaip tavo tėvas?
- ne, - atsakiau, nors iš tikrųjų tai supratau, nežinaukodėl atsakiau neigiamai.
- ir nesuprasi, reikia tam tikrus mokslus baigti ir ne šiaip teoriškai, o gyvenimo, brangioji, gyvenimo... Ir dar tu turi sesutę, kuri ne dovanėlė tai tikrai, o ji, brangioji daug apie tave žino ir daug man padėjo, ir ne kas kitas, o tik tu pati pakurstei tą priešiškumą tarp judviejų. Ji atrodo kvaila, depresuota mergina, užsidarius, bet žinok taip nėra, ji puiki mergina, daug pasieks gyvenime, gal ne kaip vadovė, o tik kaip vykdytoja, bet labai sumani, tik paduok jai situaciją, ir parodyk, tarsi kad be jos niekaip neišsiversi ir žiūrėk ji padarys viską kruopščiau nei tikimasi.

Klausiausi išplėtus akis, atrodė, tarsi skaityčiau kokį detektyvą, tik deja, čia jau gyvenimo detektyvas.
- taigi tik deja, čia aš susimoviau, o bėda ta, jog tu labai stiprus žmogus, ir man nuoširdžiai gaila, jog turi tokį tėvą, iš pat pradžių žinojau, kad tu mane myli, stengdavausi įgyti tavo pasitikėjimą, ir čia tu mane išdūrei kaip niekas kitas... Kad mane myli - suklysti negalėjau, bet niekaip nesupratau, kodėl tu su manim šitaip elgiesi. Aš tau parodau, jog norėčiau su tavim susidraugauti, o tu slepiesi, atrodė, net vengi manęs.
- Tai iš ko jūs supratote, kad aš jus myliu?
- iš pradžių - intuityviai pamačiau, įpratau per gyvenimą pamatyti tai. Ko žmonės paprastai nepastebi, kai šito išmokau - tapo labai keista, kai tokia daugybė akivaizdžių dalykų lieka nepastebėta, gal čia ir šeštasis pojūtis, o gal tiesiog mokėjimas matyti, galbūt kažkas panašaus į tai, kas aprašoma Carloso Castanedos knygose.
- neskaičiau, - sumurmėjau, susigėdusi.
- tai štai, - lyg negirdėjusi tęsė ji. - man netgi kilo abejonė, ar tikrai neklystu, tam reikalui pasamdžiau tokį dėdę, net ne taip, paprašiau vieno savo draugo, kad jis su manim pabendrautų, tik jis nevisai suprato užduotį ir viską gerokai apgadino pasakęs tau, kad homoseksualumas tai blogai. Bet kitavertus man tapo įdomu žaisti su tavim ir žiūrėti ar gali palūžti. Ar prisimeni tą mano pokalbį kieme su kažkuo? Kai aš sakiau, jog negaliu tenkinti tavo iškrypėliškų polinkių?
Linktelėjau galva.
- tada nebuvo jokio pokalbio, man tiesiog reikėjo, tam tikra prasme prie tavęs prieiti. Po to stebėjausi, tavo atrodo nepalaužiama valia, tada kai paprašiau jog užimtum savo tėvą - aš niekur nebuvau išėjus, kalbėjausi su tavo seserim, ji klausydavosi jūsų su Viktorija pokalbių, bet ji nebuvo tau joks autoritetas, bet sužinojau, jog tu nejauti ypatingos meilės savo tėvui, kaip aš ir įtariau. Bet po to ėmė dėtis nesuprantami dalykai, tą vakarą, mes su tėvu labai susipykom, pasirodo Laima matė mane įslenkančią į tavo sesers kambarį, ne kartą matė ateinant pas tave, dabar tu atėjai pas jį žaisti šachmatais, nors akivaizdu, jog šito nenori, tai beje, ir yra tavo neLaimė, nes tu net elementariausius dalykus galėdama rinktis - pasirenki tuos, kurie tau mažiausiai patinka, taip tu vos manęs nepakišai.
Pusę nakties negalėjau užmigti, pasijutau nuo visko labai pavargusi, norėjosi tiesiog užmušti tavo tėvą, bet tai per menka bausmė jam. Tada paprašiau tavo sesers, jog vakare paprašytum tėvo, jog užeitų į tavo kambarį, ten jis turėjo rasti mus kartu.
- kokioj pozoj?
- bet kokioj. Nes tavo sesuo jau seniai tėvui kalbėjo apie įtarimus, jog tu esi lesbietė, bet daug aštriau negu tu galėtum įsivaizduoti. Taigi toliau, tą vakarą tu pasiuntei mane velniop ir namo iš vis negrįžai, o aš nespėjau pasakyti tavo seserei, jog viskas atšaukiamą, tėvas atėjo į tavo kambarį, aišku ten nieko nerado ir siaubingai įsiuto, kalbėjo, jog namai tapo beprotnamiu, ir dar kažkokias kvailystes. O aš tuo tarpu buvau benuleidžianti rankas, išėjau iš jūsų namų, po poros savaičių, nusprendusi nebegadinti sau gyvenimo. Bet... Ir vėl likimas man pakiša progą, sužinojau, kad dirbi pas mano buvusį kolegą vertėja, paprašiau, jog išsiųstų tave į komandiruotę, susisiekiau su tavo seserim ir paprašiau, jog atsiųstų čia tėvą. O pati susitariau su dviem savo draugais, kad neva įpiltų man į taurę vaistų paskiestų kokių nors nesąmonių, ir keista kaip čia tu būdama tokia protinga mergina nesupratai, jog niekas niekada tokių dalykų nesvarsto nei rūkomajam nei kokioj kitoj vietoj? O ypač juokinga buvo, kai tu staiga pašokai iš savo fotelio, ir bėgai į rūkomąjį, nejaugi manai, jog šalia sėdėję tie žmonės tavęs nepastebėjo? O ypač juokinga buvo po to, kai keturiom išrėpliojai iš to kambario, tai irgi neliko nepastebėta. Galiu tave užtikrinti, man niekas nieko į taurę nepylė.
- kodėl jūs pamanėt, jog užkibsiu ant šito kabliukko?
- na, dėl dviejų dalykų... Pirma, aš ir taip buvau praradusi viltį šiaip galvoju pažaisiu, antra: norėjau pasitikrinti kaip stipriai mane myli, nuo to būtų priklausę ką daryčiau toliau. O kai tu atsigulei ant žemės, vietoj to, kad mane ten būtum palikus, pasidarė įdomu kiek laiko taip išgulėsi, bet tada jau ir aš ėmiau mąstyti apie labai paprastą klausimą, kurį paprastai mano amžiaus žmonės būna įvairiais rakursais apsvarstę „ar vaikai kalti dėl savo tėvų klaidų? “, bet jau buvo vėlu, tavo tėvas turbūt viršydamas bet kokį leistiną greitį lėkė čia.
- man iš tikrųjų nusispjaut ant tėvo, tik gaila, kad žmogus, kurį aš mylu, t. y. Jus, neturi tų dvasinių vertybių, kurias deklaruoja paskaituose. Už vis labiausiai aš mėgstu tikrumą žmonėse, tegu jis būna vagis, žmogžudys, bet tik ne veidmainis.

12 skyrius

Atsistojau ir išėjau, vešbučio bare nusipirkau cigarečių išėjau į lauką atsiguliau už krūmų ant žolės ir ėmiau žliumbti. Atrodė, jog mano gyvenimas subyrėjo į šipulius. Viskas dėl ko gyvenau, kuo tikėjau - to nebėra, aš žinau, jog esu dėl to pati kalta, bet vis tiek skambėjo klausimas kodėl, kodėl aš, kodėl taip. Dar šlykščiau pasijutau, kai supratau, jog man labiau liūdna dėl to, kad moteris, kuria aš tikėjau ir mylėjau, kuriai aukojau tiek daug savo minčių yra ambicinga jokių kliūčių nepaisanti išgama. Man net nebuvo taip skaudu, kad mano tėvas anot jos yra išsigimėlis, kad ji manim šitiek lako naudojosi, kad savo purviniems tikslams pasiekti pasitelkė į pagalbą seserį, kuri taip pat ėjo prieš mane.
Taip prasivoliojau nežinau kiek laiko, įvairiais rakursais svarstydama savo gyvenimą. Jis atrodė visiškai blogai susiklostė, gyvenu tarp išsigimėlių, esu ligonis, visi aplinkui meluoja ir apsimetinėja, rezga kažkokias idijotiškas intrigas, ir kodėl? Kam reikia keršyti už kažką, kodėl žmonėms taip svarbu atsigriebti juk gyvenimas pats duoda visko visiems pagal nuopelnus. Bet kodėl aš? Kuo aš galėjau taip nusikalsti, jog turiu pakęsti šitiek blogybių. Neverta sau uždavinėti tokių klausimų, nes į juos vis tiek atsakymų nerasiu, gal karma, gal praeitame gyvenime buvau koks budelis žiauriai prievartavęs moteris. Bet kažkas dar... kažkas dar kirbėjo mano galvoje, bet tarsi niekaip neprasimušė iki sąmonės, atrodė, njog visos mintys tą kažkokią vieną vis nuveja ir nuveja.
Nukeliavusi atgal į savo kambarį Lauros jau neberadau, jaučiausi atsidūrusi keistoje padėtyje, žinojau, jog ryte tęsis komferencija, ir reikėtų pamiegoti, bet moegoti nesinorėjo, žiūrėjau pro langą į žibintais apšviestą kiemą ir pagavau ją, pagavau tą mintį... ogi kas jai Laura klysta? Juk ji pažino mano tėvą iš balso, būna ir iš išvaizdos labai panašių žmonių, o apie balsą aš jau nekalbu. Juolab, jog nemanau, kad yra taip paprasta, iš išsigimėlio tapti respektabiliu verslininku, juolab, aš niekada nemačiau tėvo net rėkiant ant žmonių, jo pavaldiniai giriasi, jog turi puikų ir teisingą viršininką, jis niekada nevažiuoja su draugais net į medžioklę, jam sako bjauru žudyti gyvūnus. O galbūt tai yra jo kaukė? Taip, jis yra savanaudis, bet smegenų turi labai daug, Tėvas supranta, jog jei blogai elgsis su savo pavaldiniais, jie aplaidžiau žiūrės į darbą, apkalbinės viršininką, ir vos tik radę geresnę vieną – tuoj pat išeis.


14 skyrius

Nežinau iš kur manyje radosi tiek drąsos, kad nuvažiavau pas savo senelį į Lietuvos pakraštį – Joniškį nutarusi išsiaiškinti kas yra kas. Papasakojau jam nieko neslėpdama ir nemeluodama visą tai kas atsitiko. Jis tik šypsojosi ir po to tylėdamas nusivedė manę į palėpę. Atidarė seną dėžę, kur buvo prikrauta įvairiausių popierių. Jis rodė man vieną po kito albumus, kur buvo užViksuotas visas mano tėvų gyvenimas, jaunystės nuotraukos, iš kurių be vargo atpažinau savo tėvą, jo išvaizda buvo pasikeitųsi, bet abejonių, jog tai tas pats žmogus – visiškai nekilo. Senelis parodė man tėvo garbės raštus, kuriais jis buvo apdovanotas kaip nusipelnęs Joniškio pagrindinės mokyklos sportininkas, bei geras mokinys, ne tik išvaizda, bet ir vardas bei pavardė visiškai sutapo su dabartine, taip pat ir gimimo metai. Tai reiškia, jog jis nebuvo tas išsigimėlis, kaip nupešė dėstytoja. Juolab, jog mano senelis buvęs pilitinis kalinys, šito, beje, aš nežinojau, o tai taip pat įrodo, jog tėvas nubūtų galėjęs dirbti SSRS struktūrose.
Ilgai svarsčiau ar verta apie tai papasakoti, Laurai, pasakyti, jog ji suklydo, nors tai mažai ką pakeistų, ji pernelyg daug jau padarė, kas visiškai nepataisoma. Dabar mes gyvename tame bute Naujininkuose, nes namą teko skubiai parduoti, tėvas vienas niekaip neišgalėjo susimokėti paskolos, o Laima su juosu ir visa savo šeima – kažkur dingo. Tiesiog stebėtina, kaip Laurai pavyko pajungti tiek daug žmonių savo purviniems tikslams, ta šeima taip pat buvo jos pasamdyti tėvo draugai. Ir pasamdyti gan seniai, ir ji privertė taip kruopščiai apsimetinįti juos. Kažkoks košmaras.
Grįžusi į vilnių susiradau Laurą ir parodžiau jai keletą nuotraukų, tėvo diplomus, žodžiu visa ką maniau esant reikalinga parodyti.

Epilogas

Vėl mes visi kavinėj, tik šį kartą pagrindinė veikėja Laura. Ji mane iš naujo sužavėjo savo drąsa ir rįžtu, atsiprašiusi mūsų šeimos ji mostelėjo ranka kažkam, į kavinę atėjo Juozas ir Laima taip pat visi jų vaikai, paaiškėjo, jog tai gana pasiturintys žmonės. Kai prasidėjo kalbos apie nuostolių atlyginimą aš pasišalinau. Bet rezultate aš vėl gyvenu viena ir padedu seseriai reabilituotis.
Kartą vakare atvažiavo tėvas.
Po visų privalomų įžangų jis prabilo.
- Tu puikiai žinai, kad tokių ligonių kaip tu aš niekada netoliaravau, ir netoliaruosiu, bet man daug svarbiau, jog tu būtum Laiminga, ir jei nejauti poreikio gydytis – gyvenk kaip tau išeina.
- Žiūrėjau į jį nieko nesuprasdama. Jau buvau ir pamiršus apie visa tai.
- Aš suprantu, jog tai yra liga, su kuria reikia kovoti, o ne jai pasiduoti, bet pavargau gadinti sau gyvenimą, juk aš nenusprendžiau jog man patiks moteyrs, o ne vyrai, todėl nematau prasmės daugiau savęs apgaudinėti. – pasakiau ir paprašiau tėvo, kad prie šitos temos daugiau negrįžtume.
2013-01-27 15:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-02-07 07:55
NJRS
"tave pamačius supratau, jog tu esi lesbietė. Vyriška figūra, trumpi plaukai, žemas balsas, keikies kaip vežikas." - va čia net juokinga pasidarė. Jei taip kalbėtų bet kuris kitas personažas, dar būtų atleidžiama, tačiau profesorė po psichologijos kursų...?
Patikėkit, profesoriai būna dar ir ne taip pašneka, pati asmeniškai susidūriau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-31 18:15
Marquise
Sesė mėta ir Laukinė Obelis parašė viską labai teisingai. Todėl apie "autoriaus žodį", kūrinio apimtį, sakinių gremėzdiškas struktūras daugiau nekalbėsiu.

Nos viena detalė iš autoriaus žodžio man užkluvo: ten buvo teigiama, kad "norėjau parašyti kūrinį apie stiprų žmogų", bet vos pradėjusi skaityti susidūriau su labai silpnu herojumi: dvidešimt vienerių studentė negali pasirūpinti savo pragyvenimu? Verkia, kad turi gyventi su tėvu? Stiprus žmogus rastų būdą savimi pasirūpinti. Tas pat su seksualine orientacija - man slėpimas ir ignoravimas asocijuojasi su silpnumu.

Cigaretės. Herojė "per daug rūko" - na ji gali rūkyt kiek tinkama, tačiau kai kas antroje pastraipoje įterpiama "užsirūkiau" nejučia pradeda atrodyti, kad arba autorė bando mesti, bet negali nustoti apie tai galvoti, arba taip daro rūkymą painiodama su "kietumu". Ši mintis mane atveda prie kitos - įtariu gana jauną autorės amžių, mat kai kurie personažų pastebėjimai ir pamąstymai labiau būdingi jauniems žmonėms.

Jausmai sunkiai suvokiami. Apie juos rašoma, tačiau kai autorius konstatuoja "herojus myli, herojus nori, herojus nekenčia" ir tt., skaitytoją tai įtikina mažiau, nei įtikintų tų jausmų natūralus išplaukimas iš teksto, atskleidžiamas per personažų veiksmus, dialogus, pasirinkimus ir tt.

Kai personažas pagalvoja "oi kaip noriu išlieti širdį" ir tą pačią akimirką atsiranda atkaklus nepažįstamasis, kuris atkakliai reikalauja "na, išliek širdį" - atrodo labai neįtikinamai ir pritemtai. Reikėjo rašyt atvirkščiai - pirma atsiranda gatvės pamokslautojas, po to herojė suvokia, kaip jai to reikėjo.

"tave pamačius supratau, jog tu esi lesbietė. Vyriška figūra, trumpi plaukai, žemas balsas, keikies kaip vežikas." - va čia net juokinga pasidarė. Jei taip kalbėtų bet kuris kitas personažas, dar būtų atleidžiama, tačiau profesorė po psichologijos kursų...?

.....
Reiktų atkrepti dėmesį į tiesioginės kalbos skyrybą ir tai, kad tiesioginė kalba pradedama iš didžiosios raidės. Taip pat visame tekste nemažai klaidų. 

Be viso to, kas paminėta, norėjosi šiek tiek ryškesnių charakterių. Dabar buvo viskas konstatuota, o smagiau skaityti tokius darbus, kai skaitant imi ir suvoki "na bet jis tikrai pasalūnas", nei imti tai ir perskaityti. Žinoma, tam reikia didesnės autoriaus patirties.
Taip pat pasigedau įvairesnio laiko. Šiame kūrinyje viskas iki skausom nuoseklu. Beveik kaip darbų sąrašas.

Turbūt galima sakyti, kad pasitvirtina tiesa, pastebėta rašykuose jau senai - pradėti nuo didelės apimties kūrinių dažnai per didelis iššūkis naujiems autoriams. Geriau pažaisti su trumpais gabaliukais, paeksperimentuoti, pasibandyti, kaip kuriami harakteriai, dialogai, istorijos, sukutiama intriga.

...
Iš pliusų turbūt galima būtų paminėti pasirinktą siužetą - ne tiek daug žmonių nagrinėja homoseksualumo temą.
Taip pat, nepaisant daugybės klaidų - skaitymo lengvumą.


III


Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-30 20:12
sesė_mėta
Ech, visų pirma pradėsiu kibti prie pirmų sakinių - autoriaus žodis. Tokio būti neturėtų. Bent jau kūrinio pradžioje. Turėtumėte leisti skaitytojui pačiam susidaryti nuomonę apie kūrinį, o ne iš karto pradėti apie jį pasakoti. Kūrinys turi būti savarankiškas.
Koks gi skirtumas ar skaitytojas pagalvos, kad tai apie jus? Vistiek niekas čia jūsų nepažįsta asmeniškai (o jei kažkas pažįsta tai jiems asmeniškai tai ir sakykite).
Trečia, tokio ilgio kūrinį įdėti jau savaime yra rizika kad jis nebus perskaitytas iki galo. Deja deja, bet tokia yra šita svetainė. Tuo labiau jei kūrinys nepatraukia iš pradžių. Gal pabaiga ir bus fantastiška, bet nedaug kas rizikuos iki jos prisikapstyti. O jei neperskaitys tai ir nuomonių mažiau sulauksite.
Žodžiu, kaip jau sakė Laukinė Obelis - "nederėtų dėti tokių didelių gabalų".
Be to, tai ką sakote ("kai rašai romaną, turi turėti ką pasakyti, prigalvoti įvairių detalių ir t. t. Ir kažkokiu būdu išlaikyti skaitytojo dėmesį iki pabaigos ir dar pasistengti, kad skaitytojui nebūtų gaila praleisto laiko"), deja, galioja ne tik romanui :). Visa tai galioja ir trumpučiam apsakymui. Todėl, turiu pripažinti, kad ir aš neperskaičiau. Užklimpau tuose daugiaaukščiuose sakiniuose, jau pirmoje dalyje. Jūs istoriją pasakojate tarsi taip skubėdama, taip bijodama kad jūsų nesiklausys, kad tikrai nebesinori klausytis. Pavyzdys yra šitas sakinys "Tam jie taupė pinigus, o mudvi svajojome kaip bus, kad mes gyvensim viena šalia kitos, kaip mes vakarais pasakosimės kaip praleidom dieną, bet atsitiko taip, kad susirgo mama, ir reikėjo daugybės pinigų ir priežiūros jai gydyti, tam buvo samdoma darbuotoja, mat nei vienas iš mūsų negalėjo pasirūpinti ja, vieni buvo labai užsiėmę, kitiems trūko kvalifikacijos, visa tai prasidėjo kai mums tebuvo šešiolika, dar dveji metai iki buto pirkimo, per juos mama pasveiks, mes su seserimi vasarą padirbėsime ir tą sumą kurios trūks atgausime". Taip, vienu sakiniu išdėstyta ilga istorija, tarsi pati teigia, kad yra nereikšminga ir neįdomi. Turėtumėte labiau gerbti savo kūrinį.
Tai tiek, mano pasvaičiojimų. Galit kreipti dėmesį, galite ir ne.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-28 20:31
Laukinė Obelis
Nemeluosiu, visko neperskaičiau, tad kūrinio per daug nenagrinėsiu ir, žinoma, nevertinsiu, tik duosiu vieną paprastą patarimą.
Iš teksto akivaizdu, kad autorė nėra tokia patyrusi, jog galėtų ypatingai puikuotis savo tekstais, todėl pagrindinį jos publikavimosi čia tikslą įvardinčiau kaip "bandymas tobulėti". O tai reiškia, kad nederėtų dėti tokių didelių gabalų, nes skaitytojas vargu ar sugebės viską perskaityti ir kažką rimtai patarti. Naudingiau būtų įdėti kelis trumpesnius gabalėlius, pasiklausyti nuomonių ir komentarų, o tada jau bandyti tai sau pritaikyti, tokiu būdu tobulinant savo kūrinius.

Ir dar. Prajuokino autoriaus žodyje išdėstytas apsisprendimas nerašyti romanų, nes tai per daug rizikinga... Manau, tas, kuris turi ką pasakyti, tikrai taip negalvoja. Gal paprasčiausiai dar neturite, o kai turėsite, tai ir parašysite, jei stengsitės tobulėti. Sėkmės. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą