Kartą gyveno kunigas. Jo vardas buvo Jonas. Tai buvo pusamžis žmogelis žilstelėjusiais plaukais, smulkaus sudėjimo. Jis pamokslaudavo savo nedidelėje parapijoje. Kunigas buvo ne itin doras, nes žmonių paaukotus bažnyčiai pinigus kartais pragerdavo, o kartais už juos pirkdavo daiktų savo reikmėms. Kunigas taip pat buvo iškrypėlis. Dažnai klausykloje, žmonėms išsakant nuodėmes, jis iš nuobodulio dročindavo bybį.
Tačiau kunigas juk turi už savo klaidas sumokėti, ar ne taip, gerbiamieji skaitytojai?
Parapijoje taip pat gyveno Kristupas, vyras, kuris labai mylėjo kates. Pas jį jų buvo ne mažiau kaip penkiolika. Kadangi Kristupas turėjo pusę hektaro žemės ir didelę trobą, galėjo savo mylimiesiems murkliams suteikti pavydėtinas sąlygas. Tarp katinų buvo ir persų veislės katė Lijundra. Kristupas davė jai šį vardą dėl to, kad katytė į pasaulį atėjo esant darganotam orui. Šis padarėlis kiek skyrėsi nuo kitų pas Kristupą gyvenančių savo rūšies atstovų. Lijundra pasižymėjo savitu charakteriu – dažnai ji tupėdavo kokiame nors kampe ir paslaptingu, kartais piktu ir tarsi klastingas užmačias slepiančiu žvilgsniu stebėdavo aplinką. Šis žvilgsnis daugeliui žmonių atrodydavo nerimą ir net siaubą keliantis. Jei kas nors, esant tokiai katės nuotaikai bandydavo ją paglostyti, ji be gailesčio drėksdavo savo aštriais it skustuvas nagais ir paleisdavo kraują. Religingesni Kristupo pažįstami tikindavo, kad šioje katėje tūno velnias, ir skatino šeimininką katę pašventinti su kunigo pagalba.
Kristupas kartą kreipėsi į Joną šiuo klausimu, tačiau Jonas atsakė, kad tokiais niekais neužsiimsiąs, tad pasiūlė atsinešti katę ir laikyti ant kelių pamaldose, jei taip norįs, tik su sąlyga, kad ši niekam netrukdys. Kristupas taip ir padarė.
Buvo įprasto sekmadienio pamaldos. Lijundra ramiai tupėjo ant Kristupo kelių. Atėjo metas klauptis ir kartoti „Viešpatie, pasigailėk“. Kristupas nukėlė katę nuo savęs ir patupdė greta. Pats tuo metu kumščiu mušėsi į krūtinę ir buvo užsimerkęs. Jis buvo susikaupęs, ir nepastebėjo, kaip katė nuėjo prie altoriaus. Kai visi vėl atsisėdo, daugelis pamatė ant pakylos, už trijų metrų nuo Jono tupinčią katę, stebeilijančią į jį piktu žvilgsniu. Tačiau Jonas jos nepastebėjo, ir, peržegnojęs vyno taurę, ruošėsi ją išgerti.
Tuo metu prasidėjo atpildo valanda. Katė žengė porą žingsnių ir užšoko kunigui ant peties. Šiam nespėjus nė sureaguoti, ji įkando jam į miego arteriją, o po to ėmė draskyti kaklą nagais. Į visas puses tiško kraujas. Kunigas nusviedė katę šalin, bet buvo per vėlu. Kraujas čirškė kaip iš fontano. Netrukus Jonas nukrito ant žemės, dejuodamas, „Joptvaimat, joptvaimat! “. Netrukus kraujo fontanas liovėsi tryškęs, o kraujo balos skersmuo jau buvo du metrai.
Kunigas buvo pašarvotas toje pačioje bažnyčioje, kur įvyko šis kraupus įvykis. Parapijiečiai pakaitomis budėjo prie jo karsto ir naktį, tačiau kartą budintis žmogus užmigo, o prabudęs pamatė, kad žiurkės karste ėda kunigo snukį, o viena, didžiausia žiurkė, įsisuko į Jono žarnas. Lavonas atrodė kraupiai, tad laidotuvės įvyko diena anksčiau, nei iki tol planuota. Žinoma, nuo to karto karstas nebebuvo atidarytas, nes vaizdas buvo klaikus – pora parapijiečių, pamatę negyvėlio vaizdą, tuojau pat dėjo šliauką tiesiai ant lavono.
Laidotuvių metu įvyko dar vienas netikėtas įvykis. Benešant karstą į kapines, procesiją užpuolė gauja laukinių šunų. Jų buvo gal koks dvidešimt. Jie tuojau pat kibo nešantiems karstą į kojas, ir, karstui nukritus ant žemės, iš jo išdribo lavonas. Šunys ėmė jį tąsyti į visas puses ir nukando galvą. Keletas šunų ėmė žaisti su kunigo galva, o kai ši atsitrenkė į betoninį bortelį ir ištiško smegenys, jie tuojau pat jas surijo. Pusė laidotuvių dalyvių vėmė, ketvirtadalis prišiko į kelnes iš baimės, dar kitas ketvirtadalis pabėgo.