namų randai

šitoj ramioj tyloj aš jau prisimenu
    kaip atrodo tavo veidas vakar
                  aš atpažįstu žmones randa šituos namus
              šitoj tyloj užmiega
        nes neiškalbėti yra paprasčiau nei melstis
            klausti
                  dėlioti
                          reikalauti
    todėl mokausi viską įleisti
                                        paleisti
                                                  ir likti čia pat
                              nes žmonės su kuriais mes užmiegam
                        ne visada būna žmonės su kuriais mes nubundam
          ir tada
aš iš naujo dėlioju arbatą
                      į puodelius
                                ir į vatą suku taureles
              kultūrinis neadekvatumas
          ir kavos tirščiai kriauklėje
  namai juk ne muziejus
                                  namai juk mano sukurta tyla
                        kurią sujaukiu sudaužiusi puodelį
        jis pažyra
                      ir tampa tikru
  nes mes taip dažnai pamirštam
    kiek šviesos yra randuose