šitoj ramioj tyloj aš jau prisimenu
kaip atrodo tavo veidas vakar
aš atpažįstu žmones randa šituos namus
šitoj tyloj užmiega
nes neiškalbėti yra paprasčiau nei melstis
klausti
dėlioti
reikalauti
todėl mokausi viską įleisti
paleisti
ir likti čia pat
nes žmonės su kuriais mes užmiegam
ne visada būna žmonės su kuriais mes nubundam
ir tada
aš iš naujo dėlioju arbatą
į puodelius
ir į vatą suku taureles
kultūrinis neadekvatumas
ir kavos tirščiai kriauklėje
namai juk ne muziejus
namai juk mano sukurta tyla
kurią sujaukiu sudaužiusi puodelį
jis pažyra
ir tampa tikru
nes mes taip dažnai pamirštam
kiek šviesos yra randuose