Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Juozas prisidegė „Belomorkanal“ cigaretę, įtraukė dūmą ir įdėmiai sekė vaizdą ekrane, kuris nepranašavo nieko gero. Juozukui žiauriai nesinorėjo palikti posto ir eiti aiškinti kvailiems turistams, jog negalima šiukšlinti, negalima eiti už nustatytų ribų ir, kas visų svarbiausia, negalima šūkauti taip, kaip jie šūkauja. Gali prisikviesti nepageidaujamų svečių. Deja, vaizdas ekrane bylojo, kad raudonsprandžiai durneliai iš Amerikos patvirtina pačius baisiausius stereotipus – dar kvailiau elgtis buvo neįmanoma.
- Juozai, teks daryti tvarką, – konstatavo Anatolijus. Juozas nemėgo šio vaikino, mat jam budėjimas Parke tebuvo atsitiktinis darbelis, padedantis išgyventi vargingam studentui. Nepatiko Juozukui ir tai, kad porininkas į gyvenimą žvelgė filosofiškai, lanksčiai. Kad ir, pavyzdžiui, Anatolijaus požiūris į turistus iš JAV – Juozas juos matė kaip storus nevispročius, o Anatolijus – kaip civilizacijos aukas, kurių pasaulėžiūra gerokai, jei ne kardinaliai, skyrė nuo Juozo ir Anatolijaus pasaulėžiūros. Antra vertus, mąstė Juozas, ginčai filosofinėmis temomis padėdavo prastumti laiką ilgais vakarais.
Dėl vieno dalyko, nepaisant savo pažiūrų skirtumų, Juozas ir Anatolijus sutarė: JAV atstovai priminė ne žmones, bet kelis centnerius sveriančią biomasę, kurios sąmonėje įmontuotas daugkartinio veikimo sprogmuo. Nors Juozo vaizduotė, kūrybiškumas ir kai kurie kiti protiniai sugebėjimai jau seniai buvo atrofavęsi nuo nuolatinio „Upokšnio“ ir „Žaros“ naudojimo, kartais vyras susimąstydavo, ar jis ir redneckai iš JAV – tikrai tos pačios rūšies atstovai.
- Mhm... – numykė Juozas. Tvarką daryti teks, kad ir kaip nesinorėtų. Būtų gerai, jei galėtų užkrauti šią nemalonią pareigą Anatolijui, deja, šioje vietoje jo viršenybė turėjo vieną minusą – kad ir kaip smagu buvo demonstruoti savo autoritetą būdelėje-štabe, tvarkytis su siautėjančiais psichais buvo Juozo kompetencija.
- Nu na..., kaip nesinori eiti, – savo nepasitenkinimą gyvenimu išreiškė Juozas. Juk taip smagu būtų šiltai pasėdėti štabe, truktelėti iš spintelėje stovinčio „Žaros“ bambaliuko, kuriame dar liko šimtgramis stebuklingų lašų... Deja, vaizdas ekrane nebyliai, tačiau labai įkyriai reikalavo Tvarkos Prižiūrėtojo Juozo įsikišimo.
- Anatolijau, rašyk raportą. Reiškiasi taip: keturių lankytojų būrys – tėvas, motina ir du vaikai – į objektą atvyko penktą vakaro. Ties penkišimtuoju metru už Sanatorijos lankytojai aptiko skylę vielinėje tvoroje. Lankytojai buvo instruktuoti, jog tokiu atveju turėtų laikytis ypatingų saugumo reikalavimų, nesiimti jokios iniciatyvos ir, jei nėra akivaizdaus pavojaus, kuo greičiau sugrįžti prie Parko direkcijos. Tačiau, kadangi eilinį kartą pasitaikė JAV debilai, tėveliui susišvietė idėja tapti herojumi ir įlįsti į draudžiamą zoną. Mamytei užprotestavus, kilo standartinis amerikietiškas kipišas – abudu ėdasi, vaikai klykia, tikėkimės, kad kas nors jų prieš pačių valią nenutemps giliau į mišką.
- Juozai, negerai taip, – užprotestavo Anatolijus. – Per daug tiesmukai. Ministerijai nepatiks tonas, sakys, kad rasizmą skatiname ar ką. Po to dar per algas nubrauks.
- He he, – sukrizeno Juozas. – Tu tik ramiai. Pas juos dabar Stasys raportus priiminėja, o jis tai jau dirbęs lauke, žino, su kokiais debilais čia tenka susidurti.
Dėl viso pikto Juozas truktelėjo gurkšniuką iš „Žaros“ butelio ir, pasiėmęs karabiną, patraukė laukan, į tirštėjančias sutemas.

***

Kelis kilometrus link „įvykio vietos“ Juozas žingsniavo nenoromis. Patyrusio prižiūrėtojo negąsdino nei tamsios pušys, nei tarp jų gyvenanti vietinė fauna, kartais pavojingai priartėjanti prie tvoros. Daug labiau Juozo nuotaiką gadino mintis, jog teks aiškintis su amerikiečiais – aikštingais, neprognozuojamais psichopatais, sveriančiais dvigubai daugiau, nei jis pats.
Vyras kartais susimąstydavo, kodėl JAV, vienintelės išlikusios supervalstybės, gyventojai buvo tokie išsigimę, jog kartais vargiai beprimindavo žmones. Galbūt kaltas genetiškai modifikuotas maistas, galbūt – itin prie technologijų prikaustytas gyvenimo būdas. Kaip ten bebūtų, Juozas žinojo vieną – bet kuris Parke apsilankantis amerikietis yra lyg jautri mina, apvilkta liulančia riebalų mase, ir niekad nežinojai, nuo ko ji gali sprogti. Tereikėdavo mažmožio – neteisingo žodžio, per karštos kavos, nesutikti su pretenzijomis ir pageidavimais... o kartais užtekdavo to, jog „McDonald's“ bulvytės būdavo neteisingos formos – kad turistą iš šauniųjų JAV apimtų nesiliaujantis pykčio ar isterijos priepuolis.
„Kaip ten bebūtų, bus gerai“, – likus keliems šimtams metrų save padrąsino Juozas, kai su juo susisiekė porininkas.
- Juozai, turime problemą, – raportavo Anatolijus.
- O kas nutiko? Ar tėvukas, neapsikentęs prieštaravimų, išsitraukė šaunyką? – paklausė Juozas atsainokai, nors pasąmonės lygmenyje jau lyg ir buvo spėjęs suvokti, kad tam tikros gaidelės kolegos balse byloja, jog dabar juokams ne laikas.
- Nežinau, kas nutiko... Rodė, rodė tuos amerikiečius, o po to išsijungė vaizdas. Galvojau, gal sugedo judesio davikliai, todėl kamera automatiškai užmigo. Bet nespėjau patikrinti, ar yra gedimas, o vaizdas vėl atsirado. Tik va, amerikiečių jau nebuvo...
Juozas greitai sumojo, kad reikalai rimti – jei kažkas nutiks turistams iš JAV, tarptautinis konfliktas tikrai kils, o jo ir Anatolijaus niekas nepaglostys. Gali būti, kad ir iš darbo iš mes. O kur kitą šiais laikais rasi?
- O kaip kitos kameros? Fiksuoja ką nors judesio davikliai?
- Ne, Parke tu dabar vienintelis judantis objektas. Dar, tiesa, laikau dėl viso pikto kamerą įvykio vietoje įjungtą, bet ten joks judėjimas nevyksta.
Gerai bent tai, galvojo Juozas, kad šiuo metu parke daugiau lankytojų nebuvo, todėl, jei nutiks kažkas baisaus, bus mažiau aukų. Blogai tai, kad ir keturi dingę – jau pakankamai didelis skaičius.

***

- Anatolijau...
- Ką?
- Bet čia gi ne viena skylė tvoroje, o dvi!
- Tu ką, durnas? Pirmai gi aiškiai mačiau – skylė tvoroje buvo tik iš dešinės pusės, link Neries!
- O dabar yra ir priešingoje pusėje, kur kelias link Kalvarijų Sodų gatvių eina.
- Oj blee... – nutesė Anatolijus. Vaikinas, nors ir jaunas, bet nekvailas buvo. Žinojo, kad šalia Neries negeri dalykai dedasi, bet apleistuose, kadaise prabangiuose Kalvarijų Sodų gatvių namuose apskritai tokie reikalai vyksta, jog niekas į juos kojos jau seniai nebekelia. – Tu galvoji, kad jie ten pasuko?
- Blet, iš kur aš žinau! – Juozas susinervinęs prisidegė papirosą. – Duok Dieve, kad būtų link upės pasukę, nes jei tie durniai nuvarė prie Sodų Gatvių, tai niekas jų neišgelbės.
- O ten taip blogai?
- Sunku pasakyti... Kol nelieti tų gatvių, tai tylu ramu. Bet va, prieš penkis metus sugalvojo valdžia, kad reikia Kalvarijų gatvę atnaujinti. Atseit, restauruoti, sutvarkyti plentą, kad pravažiavimas iki Jeruzalės būtų. Socdemai tuo metu dar buvo valdžioje. Debilai... Žodžiu, atsiuntė dvi brigadas – dirbs, ties, kad tik tie keli durneliai, kurie dar iš Jeruzalės neišsikėlė, galėtų į centrą keliauti. Aišku, protas nesuveikė, kad nuo Kalvarijų Sodų gatvių reikia kuo toliau laikytis...
- Nu tai kas ten buvo?
- Tai vat, kad niekas nežino, kas ten buvo. Bet dirbo durniai dviem pamainomis – vieni dieną, kiti – naktį. Tai vat ateina vieną rytą dieninė brigada, žiūri – nėra pusės naktinės brigados, o likusi kuo toliau nuo gatvės laikosi. Kur kita pusė dingusi, niekas nežino. Per naktį kažkur išgaravo, niekas daugiau jų nematė.
Po šito įvykio baigėsi visi kelio darbai. Sako, pinigus pasakiškus siūlė, kad tik kas eitų gatvės tvarkyti, bet šitas įvykis taip pasklido, kad net su šautuvu nebūtum nieko į tuos darbus nuvaręs. Taip  ir sėdi dabar durneliai Jeruzalėje, nei kelio turi, nei gyvenimo normalaus.
- Mjooo, – numykė Anatolijus, nujausdamas, kad ši darbo diena bus kaip niekad sunki.
- Tu ne myk, o raportą rašyk. Reikia kuo greičiau skyles užtverti, kad daugiau bjaurasties čia pas mus neprilįstų, – davė nurodymus Juozas. – O aš keliauju link žemyn, link Neries. Duok Dieve, kad tie lochai nebūtų į kitą pusę patraukę.
- Sudieu, – atsakė Anatolijus, kai  jo kolega pasistatė apykaklę, sukaupė ryžtą ir žengė už tvoros. Nejauku buvo Juozui – miškas jau skendėjo sutemose, o naktį Parke būti ypač pavojinga.
2013-01-25 12:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-26 11:44
Aurimaz
Kūrinys prasidėjo daugmaž neįdomiai, gana greitai įgavo pagreitį, pasidarė įdomu, labai įdomu, o tada visas įdomumas nudardėjo velniop.
Net jeigu tai tik pirma dalis, negalima numesti pasakojimo tuščioje vietoje, paklaidinti skaitytojo fantazijų dykumoje ir tikėtis, kad jis nepakratys kojų, kol tu atvažiuosi jo gelbėti.
Kalbant liaudiškai, turi padirbėti taip, kad antros dalies visi lauktų išsižioję. Nes kalbą valdai gerai, dialogai irgi normoje, blogiausiai čia yra sudėlioti prioritetai, arba tiesiog nupjauta ne toje vietoje.

Kūrinio aplinka čia nepakankama, pats veikėjas su šautuvu - nepakankamas. Kol kas geriausias epizodas - kaip debilai ginčijasi prie skylės tvoroje ir sargai stebi juos. Viskas, daugiau įdomių momentų nerasta.
Kitą kartą, lipdydamas epizodus krūvon, bent susimąstyk, kuo kiekvienas iš jų galėtų būti geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą