VasaraPabudau vėlai ir sunkiai. Prisiminiau sapnavusi po grindimis duobėje bulves. Tokias juodas, daiguotas ir pūvančias. Vis dar pykino nuo jų kvapo. Ir nuo minties, kad bulvės sapne man visada praneša apie mirtį. Kažkas mirs. Nors, tiesą sakant, man buvo vistiek. Mirtis tuomet negąsdino, atrodė beveik geidžiama. Stiprios emocijos su stipriu alkoholiu tarsi Molotovo kokteilis, nedaug trūksta, kad sprogtum. Grįžtanti sąmonė priminė – “liko tik kelios dienos..” Ką ta senė turėjo galvoj tai sakydama? Aiškiaregė ar dar viena apokalipsės pranašautoja? Nebuvo labai svarbu. Todėl dar pamiegojau.
Atsikėlusi nusprendžiau apžiūrėti, kur aš čia atsidūriau. Keistas viešbutis, vos trijų aukštų, bet su liftu. Vakarieniauti susirinkusi kompanija atrodė lyg surinkta vaidinti nelinksmame filme – išblyškęs jaunas britas su dviem arkliaveidėmis tetomis, gigantiška juodaodė su dar didesne dukra, aprengta klaikia nėriniuota suknele, dvi soliarumo nukankintos gražuolės, įrodinėjančios, kad joms dar tik tik keturiasdešimt ir būrelis visiškų kriošenų. Tokių visai mielų - beveik sterilių, pastelinių spalvų rūbais ir nekaltais žvilgsniais. Lyg iš naujagimio fotografijų albumo. Ar lyg trumpam grįžusių iš rojaus. Pagalvojau, kad tobulai čia deru. Išsiskyrė tik vakar naktį sutikta dama, atvairavusi į vakarienės pabaigą. Dar pagalvojau, kad ji čia atrodo gyviausia.
Po vakarienės prisiverčiau prieiti prie naujųjų pažįstamų. Be didelio džiaugsmo, tiesiog iš to prakeikto mandagumo. O gal iš nevilties, nes antraip vėl prisigersiu ir ardysiu save pusę nakties lyg kokį nepavykusį mezginį. Bobulytė priminė esanti vardu Mardžė, o vyro vardas – Stanislavas. Jis - lenkas ir galime pakalbėti apie Lenkijos-Lietuvos istoriją. “Stasikas”, šyptelėjau mintyse, bet apie istoriją kalbėti nenorėjau. Tiesiog paklausiau dėl vakarykščių jos žodžių. Mardžė truktelėjo antakių likučius, suvartaliojo akių obuolius ir apsigobė dvasinga šypsena. “Visi žinome, ko čia atvažiavome - prakalbo lėtai, atsargiai dėliodama žodžius. – Išeisime kartu. Nereikia skubėti, sukelsite kitiems stresą.” “Viešpatie, - dabar jau užverčiau akis aš, - čia ką, savižudžių viešbutis?!” Supratau, kad turiu kažkaip gražiai atsisveikinti, kol netapau beprotės slauge-kompanjone.
Išėjau pasivaikščioti prie jūros. Bet buvo taip beviltiškai liūdna, kad čia pat apsisukus grįžau. Geriau jau puspročių kliedesiai nei smaugiantys prisiminimai. Radau Mardžę pasakojančią senukams linksmas istorijas. Prisėdau ir klausydama ėmiau stebėti ją. Ir stebėtis. Nesuvokiama, kaip iš pažiūros dar lyg ir ne visai nusenęs žmogus, su pribloškiančiu humoro jausmu ir tikru pasakoriaus talentu galėjo man pasakyti tokią nesąmonę. Prisiminiau, kažkas pasakojo, kad Alzheimeris taip ir prasideda - trumpalaikiai atminties praradimai, nenuoseklūs vienkartiniai nusikalbėjimai. Iki visiškos demencijos. Gaila babytės. Nors savižudžių viešbučio idėja man patiko. O jeigu tai būtų tiesa, įdomu, kaip jie tai padarytų – kalio cianidas maiste, nuodingos dujos ventiliacinėses angose? Greitai ir neskausmingai, ir miegant. Tinka. Jaučiausi ir toliau šlykščiai, todėl nusprendžiau anksčiau atsigulti. Prieš užmigdama vėl prisiminiau, kad sapnavau bulves.
