Pauostė. Į veidą plūstelėjo maloni maloni šiluma, tačiau jis bekvapis. Rankos išvis tapo lyg moterišku maitinamuoju kremu pateptos ir tas vyrui nepatiko, netgi kėlė šleikštulį. Norėjosi išmesti tą neaiškų dalyką, kuo toliau į miško gelmes ir kad ten jį surastų baisiai išalkęs šernas. Aptikęs suėstų violetinę masę lyg kokį skanėstą ir norėdamas dar vieno tokio paties gardėsio tarsi būdamas pats plėšriausias, pasiutlige sergantis žvėris staigiai atskuostų iki jį nusviedusio vyro. Tada visai nieko nelaukęs ir net knysle nepradėjęs uostyti žmogaus, iltimis sudraskytų jo rudas kelnes į mažus, tarsi miške augančios mėtos lapelių dydžio skutelius, paniškai ieškodamas dar vienos porcijos. Neradęs, manijos užvaldytas žvėris išlietų savo įniršį šiek tiek paeksperimentuodamas su žmogaus oda, raumenimis, kaulais, tarsi būtų mylimiausias mėsinėtojo naminis gyvūnėlis. Šeimininkas ieškodamas savo pabėgusio nenaudėlio šerniuko, netyčia atklystų ir užtiktų jį čia, šalikelėje, begėdiškai žaidžiantį su smėliu ir dulkėmis aplipusios žmogienos gabaliukais. Nežinia kieno krauju ištepliotais, ilgais, baltais marškiniais ir dėvintis vis dar švaria, tačiau juokinga balinta kepurėle bei grubioje rankoje laikydamas itin pagaląstą kirvuką šis pasakytų:
-Fu! Nelįsk prie tos žmogienos, ji nešvari! Mesk!
Šernui klusniai pasitraukus nuo išdarinėto vyro ir nekaltai nuleidus atgailaujančias akutes į žemę, mėsinėtojas gailiu balsu dar pridėtų:
-Ir vėl buvai negeras Mažyli... –Ech, kodėl tu toks nekantrus?
Tačiau matyti liūdintį savo mieląjį Mažyli šeimininkui būtų nepakeliamai skaudu, todėl norėtų suteikti jam šiek tiek džiaugsmo:
-Bet reikia pripažinti, padirbėjai neblogai, - nužvelgtų tai, kas likę iš kūno.
Šerniukas vizgindamas savo mažą uodegėlę dėkingai pribėgtų prie mėsinėtojo lyg miniatiūrinis laimingas šunelis pirmą kartą atnešęs skraidančią lėkštę ir snukučiu pasitrintų į kojas. Gautų atsakomuosius glostymus, bet norėdamas dar kartą įtikti šeimininkui piktai suurgztų žmogienos gabalėlių pusėn.
Nesąmonė kažkokia, - atsitokėjo vyras be atminties. Ne dėl lakios ir spalvingos fantazijos, ne dėl Mažylio jis neišmetė, o kaip mat paslėpė drebučių pavidalo violetinį daiktą užpakalinėje savo kelnių kišenėlėje. Visgi to nesuprantamo dalykėlio kažkam, nežinia kam, bet dar galėjo prireikti. Šis dingo taip staiga, išnyko nelyginant baltas triušis juodame ir blizgančiame mago cilindre. Tačiau pasidygėjimas, kurį anas sukėlė - niekur neprapuolė, nes plaštakos vis dar buvo švelnios švelnios it putnus kūdikėlio užpakaliukas. Nevyriška. Bandė trinti rankas į kelnes, į švarką, bet bergždžiai. Taip ir liko švelniarankis.
Nepaisant nieko, reikėjo pradėti ėjimą. Krypties pasirinkimas buvo menkas. Tarsi parduotuvėje reikėtų rinktis tarp dviejų rūšių batonų. Abi rūšys prastos, o rinktis iš jų galima tik todėl, kad saujoje gniaužiamų menkos vertės monetų vargiai pakaktų geresniesiems batonams. Vienas arba kitas. Taip ir čia, į kairę arba į dešinę pusę. Greitkelis platus, taigi nesvarbu ką pasirinkus vis tiek tam tikra dalis mašinų gaudesio stūmės žengti tolyn, kita dalis grasys atšiaurumu. Tiesa, dar yra tamsusis miškas, tačiau nueiti į jį ko gero būtų toks pats pasirinkimas, kaip alkanam parduotuvėje nieko nenusipirkti už tas apskritas monetėles. Be to miške gali tykoti mėsinėtojas su savo mielu padarėliu. Į dešinę... Nenuėjus nė dešimties žingsnių pro jį praūžė ir priešais, toje pačioje šalikelėje sustojo sunkusis, krovinius gabenantis tolimųjų reisų automobilis. Atsidarė durelės ir vargais negalais išlipo nutukęs vairuotojas. Nusiėmęs tamsiai raudoną, kraujo spalvos kepuraitę, perbraukė delnu per kaktą ir sunkiai pūškuodamas nutipeno žingsnius likusius iki nepažįstamojo, kuris net nebandė stabdyti jokios transporto priemonės.
-Dievaži, čia tikrai jūs!, - kaip maža mergaitė apsidžiaugė storulis.
-Atsiprašau, ar mes pažįstami?
- Kaip gi aš, paprastas žmogelis galėčiau jus pažinoti, - nusijuokė, giliai atsiduso ir dar kartą perbraukė delnu per kaktą, ant kurios kaupėsi prakaito lašeliai.
- Kas jūs, ko jūs norite?
- Juokaujat?, - nustėro. – Prašau, būkit geras, lipkit į mano kuklų automobilį, parvešiu jus namo, - didžiavosi savimi. – Gubernatoriau, neįsivaizduojat kokia man garbė!
- Guber... Kas?, - tuščiomis lyg paiko vaikiūkščio nesuprantančio tėvų pamokslo akimis pažvelgė rudakelnis.