Viešbutis

Viešbutis

Iš pradžių buvo išdavystė. Iš tų, kurią lengvai gali pavadinti banalia, jei tai nutiko ne tau. Kai taip išduoda tave liežuvis neapsiverčia vadinti banalybe, galvoje tuomet suskamba prakilnesnis žodis – klasika. Nors, tiesą sakant, abu žodžiai šiuo atveju reiškė tą patį. Trumpai kalbant, besiruošdama savo vestuvėms užtikau Jį su Ja. Jis – mano išrinktasis, Ji – geriausia draugė. Nuobodžiau nebūna.

O tada tas Sandros laiškas. Keistas toks. Labiau raštelis nei laiškas, kuriame buvo pažadėta viską paaiškinti vėliau, nes dabar “dega”. Prisegtas bilietas į Tenerifę ir viešbučio rezervacijos patvirtinimas. Savaitei.

Tai buvo išsigelbėjimas. Beveik neatsimenu, kaip atsidūriau oro uoste. Iš esmės buvo tas pats, kur dingti. Svarbu dingti. Nes nebūčiau ištvėrusi to, kas pagal nuvalkiotą siužetą vyksta toliau. Oro uostas pasitiko keistai ištįsusiais garsais, lyg iš seno sugedusio magnetofono. Laukiamoji salė lėtai sukosi, žmonių veidai tai priartėdavo prie manęs, gąsdindami žmogėdrų grimasomis, tai vėl nutoldavo susitraukdami į šlykščius piktus nykštukus. Tarsi būčiau patekusi į juoko kambarį su kreivais veidrodžiais. Supratau, kad bus blogai, reikėjo kuo greičiau į lėktuvą ir miegoti. Lėktuve “lūžau”.

Atskridau šiek tiek atsigavusi. Apsičiupinėjusi supratau, kad be rankinės daugiau nieko nepasiėmiau. Tiek to. Parašiau trumpą žinutę tėvams ir išjungiau telefoną. Atostogos buvo tik prasidėjusios, bendradarbiai neieškos. Kas turės sąžinės trikdyti medaus mėnesį...

Viešbutis buvo toli nuo turistinio centro, tiesiog kažkokiame užkampyje ir labiau priminė uždarą pensioną poetams ar buvusiems narkomanams. Nenustebau prisiminusi Sandros gebėjimą rasti egzotišką kampelį net pasaulio didmiesčio viduryje. O kampelis buvo nuostabus – ant vandenyno kranto, su akmenimis grįstu vidiniu kiemu, apžėlusiu bugenvilijomis ir fikusais. Nedidelis trijų aukštų viešbutis – pensionas buvo paprastas, švarus ir labai jaukus. Bet tada manęs tai nedžiugino. Indų barškėjimas ir vakarienei ruošiamų jūros gėrybių kvapai supykino. Todėl nusipirkusi viešbučio bare butelį “Jack Daniels” išėjau prie jūros. Nusprendžiau apraudoti ir užkasti savo neįvykusias vedybas. 

Greitai temo ir taip pat greitai tuštėjo butelis. Lyg cunamis užgriuvo prisiminimai. Tolumoje žėrėjo Playa de las Americas pašvaistė. Tarsi mano prarasto gyvenimo miražas. Akimirką vėl pasaulis ėmė vaipytis ir griūti. Vėl nieko nebenorėjau, nebuvo noro nei kovoti, nei susitaikyti. Norėjau tik užmigti ir nepabusti. Nepajutau, kaip ėmiau bristi į jau visiškai juodą vandenį. Ir tada mane kažkas pašaukė.

Tokiu švelniai gergždžiančiu balsu. Atsisukau ir pamačiau senutę ratukuose, šalia stovėjo “vairuotojas”, panašus į senąjį princą Filipą. Mažiausiai, ko dabar norėjau, tai kompanijos. Tačiau teisingas auklėjimas beveik automatiškai privertė grįžti. Dribtelėjau šalia ant smėlio. Pasiūliau viskio. “Filipas” ilgai nesimuistė, mirktelėjo ir smagiai gurkštelėjo. Šiaip mėgstu tokius gyvus senukus. Bet ne tada.  O bobulytė kryptelėjo galvą it koks špokas ir paklausė: “Toli susiruošei, brangioji? ”. “Atgal”, - atsakiau. Bobulytė buvo gudruolė ir netruko iškratyti iš manęs visą mano mėšlą. Įtariu priašarojau ir prisnargliavau ten nemažą balutę. Pakilo vėjelis ir ėmė darytis šalta, visgi – žiema, todėl pasukome atgal link viešbučio. Palydėję mane iki kambario senukai atsisveikino. Ir tada senoji man pasakė man tai, nuo ko viskas ir prasidėjo. “Kodėl skubi, mieloji? – sumurkė. – Juk liko tik kelios dienos. Pasimelsk ir atleisk visiems. ”  Ryte iš to naktinio pokalbio aiškiai tik tai ir prisiminiau.