Daiktas

Tamsi tamsi naktis. Juodame, giliame danguje blykstelėjo krentanti žvaigždė. Įdomu, kiek žmonių pasaulyje ją pamatę sugalvojo norą. Lengvas ir dailus žybtelėjimas truko vos kelias akimirkas. Šį gražų vaizdą regėjo ir vyras, stovintis jam nežinomo greitkelio šalikelėje. Jis negalėjo atminti savo vardo. Nieko neatsimena. Atrodytų tarsi ką tik būtų atsiradęs šioje Žemėje su ta žaisminga žvaigždele. Mašinos tik dūzgia pro šalį, o jis stovi. Stovi ir bando suprasti kur esąs, kas esąs. Apsižvalgė aplinkui. Niekaip negalėjo atpažinti savo buvimo vietos. Greitkelyje nebuvo matyti jokių kelio ženklų, o ir gūdus miškas už nugaros neišsiskyrė nuo kitų. Pažvelgė į drabužius, jie visai nėra ypatingi - paprasti tamsūs batai, tvarkingos, rudos kelnės ir solidus, nakties juodumo švarkas. Lyg ir ne valkata. Staiga pradėjo skaudėti galvą, spengti ausyse. Mintyse pasigirdo keistas, tarsi nežemišku tembru skambantis klausimas: „ Ar ištversi čia visą amžinybę? “ . Skausmas ir toliau nedavė ramybės, frazė galvoje suskambo dar kartą. Dveji paskutiniai žodžiai stipriai nuaidėjo ir... Ramu. Tvinkčiojimas liovėsi kankinęs. Apsigrabaliojo švarką, patikrino kišenes. Tuščia. Vos tik pridėjo delną žemiau rudo diržo, pajuto kažkokią apyminkštę masę. Ištraukė ir nusistebėjo. Violetinės spalvos daiktas savo išvaizda buvo panašus į ametistą, bet drebėjo lyg želė. Plaštaka laikanti paslaptingąjį objektą sušilo, tapo švelni. Labai keista. Vyras nenutuokė, kas tai galėtų būti.