Namų šiluma

Namų šiluma

Seniai jau Vidas matė Audrą. Pasiilgo. Pamena, kaip prieš dvejus metus Audra jį išlydėjo į Tarybinę Armiją. Buvo ji linksma, nerūpestinga. Plaukai gelsvi, garbanoti, palaidi draikėsi vėjyje. Tik dvi plaukų sruogos priekyje susegtos blizgančiais segtukais, kad nekristų į mėlynas akis. Akys buvo didelės, ilgos ir juodos blakstienos, tiesios antakių linijos pabrėžė veido grožį. Visad švelniai besišypsančios lupos kalbėjo apie nerūpestingą jaunystę. Pusilgė melsva suknelė su dar ryškesnės spalvos rožėmis, Audrai labai tiko prie veido ir pabrėžė jos gražią, grakščią  figūrą. Jis ją tokią jaunatvišką prisimena ir dabar. Prisimena, kaip tada juos sujungė karštas ir ilgas atsisveikinimo bučinys. O lūpos! Kokios jos švelnios ir karštos!
Jis grįžta po dviejų išsiskyrimo metų. Jo galvoje vien mintys apie ją... savo išsvajotą ir išsiilgtą... Kaip Audra sutiks jį, apkabins, o gal pabučiuos... Juk laiškus baigdavo žodžiu „bučiuoju“... Jam atrodo, kad jaučia ją šalia savęs, jos krūtinę, gilų alsavimą, plaukų kvapą... Oi, kaip Vidui patinka jos plaukai: garbanos dailiai krito ant jos pečių, kvepėjo kažkokiu jam nesuvokiamu kvapu, nuo kurio Vidui svaigdavo galva ir jį užvaldydavo nenugalimas noras stipriai apkabinti savo merginą, glausti ją prie savęs ir bučiuoti, bučiuoti jos lūpas, akis…Jam patiko plaukus puošti lauko ramūnėmis, rugiagėlių ir lauko aguonų žiedais. Jam atrodė, kad šios gėlės labai tinka Audrai ir suteikia jai dar daugiau gyvybiškumo, laisvės pojūčio. Jų spalvoti žiedai tarsi paryškino merginos laimingas akis.
Kelias dar tolimas. Pro vagono langus šmėsčioja rausvi vakaro šešėliai. Medžiai pakelėje stovi kaip sargybiniai, gaubiami vakaro tamsos ir vėsos. Tolumoje, gale lauko, matosi rausvas saulės kamuolys, bebaigiąs dingti už horizonto. Štai upė, tiltas…O traukinys vis dunda pirmyn, pirmyn…Atrodo jis puškuoja labai vienodu ritmu, niekada nepavargsta…Upėje nutviekstas rausvas besileidžiančios saulės ruožas. Vido galvoje vėl įsiterpia mintys apie ją…Jis prisimena, kaip jie su Audra vaikščiojo upės pakrantėnis. Tada taip pat buvo saulėlydis, saulės spinduliai taip pat dažė viską rauvai: upės bangeles, medžių viršūnes, laukus tolumoje…Jis tvankiame vagone tarsi pajuto tą paslaptingą mylimosios plaukų kvapą, oro vėsumą ir gaivumą, rasotos žolės drėgnumą, tarsi išgirdo miško ošimą, upelio šniokštimą, tarsi pūstelėjo gaivus vėjelis atnešdamas mylimosios prisilietimą…
Rodos vos tik užmigo malonių prisiminimų apsuptyje, o saulė jau pradėjo glostyti  veidą švelniais, šiltais spinduliais žadindama vaikiną. Vidą nupurto šaltis. Oras atrodo drėgnas, saulė teka greitai ir atrodo, kad po debesis kažkas vaikšto ir kelia saulutę aukštyn…Debesų kamuoliai griūva ant jos, bet saulės nepasiekia ir atrodo kad saulė grūmiasi su debesimis. Vidas pastebi ir vėl medžius: tamsos šešėlis pamažu nyko, medžiai dažėsi žalsvu rūbu…Jis atsigula aukštielnikas, leidžiasi glostomas saulutės spindulių. Jam atrodo, kad katik jį glostė Audros ranka…ką tik ji buvo čia…su juo…bet saulė ją nuvijo: ji prižadino Vidą.  Ir vaikinas nori pykti ant saulės, kad ji yra tokia žiauri, bet kažkoks paslaptingas balsas šnabžda kažką kitą, nuvydamas šį pyktį…Tai šnibžda vidinis balsas, kad greit jau pamatys savo mylimąją…Liko kelio tik diena. Vakare Vidas pamatys Audrą.
Jis sunkiai keliasi, kamuoja nerimas ir mintys. Jam darosi gėda kad pusę kelio paskyrė tik jai, o apie gimtuosius namus net neprisiminė…Oi, kiek būdamas toli prigalvodavo apie  namus! Tarsi norėdamas atitaisyti padarytą klaidą, pradeda prisiminti savo gimtinę... Savo seną motiną įsivaizduoja verpiančią. Sėdi sengalvėlė ramiai prie ratelio, susimąsčiusi, paskendusi savo dūmose... Matydamas ją tokią, Vidas spėdavo, kad ji prisimena savo jaunystę, draugus. Jos balti tarsi sniegas plaukai susivėlę, bet juos dengia balta skarelė, kurios galai slepia raukšlėtą kaklą. Ant nosies galo-akiniai. Jie slepia gilias, senatvės subjaurotas akis. Kadais jos buvo ryškiai mėlynos, o dabar blankiai melsvos, o gal net pilkos... Laikas negailestingai raukšlėmis išvagojo kadaise buvusi gražų veidą, tarsi norėdamas įrėžti vagas, kuriomis turėtų riedėti karčios atsiminimų ašaros, nuplaudamos visą skausmą, sukauptą per ilgus gyvenimo metus. Vis su ta pačia juoda suknele, kurią jau yra persiūvusi du ar net tris kartus. Tą medžiagą suknelei, jai kadais padovanojo Vido tėvas. Savo tėvo Vidas beveik neatsimena. Jis nemylėjo jo. Būdamas 11 metų, Vidas neteko tėvo. Jis  žuvo autokatostrofoje. Vido atsiminimų jūroje, tėvui nedaug palikta vietos. Už tai jis labiausiai pasaulyje myli savo motiną, kuri jį išaugino, išauklėjo ir suteikė tikrojo žmogaus vardą. Sesers Vidas nebeturi. Ji išgyveno vos tris dienas po gimimo. Ji gimė kai Vidui buvo devyneri. Labai mylėjo sesę. Pamena kaip meldėsi kartu su gailiai raudančia mama, kaip prašė dievuliuko nepasiimti jos pas save, nes jis labai norėjo turėti sesę su kuria galėtų žaisti kieme, lakstyti laukuose, laistytis vandeniu, prisigalvoti įvairiausių išdaigų ir turėti bendrų paslapčių. Pamena kaip pyko ant dievo, kad pasiėmė sesę. Bet mama, matydama Vido išgyvenimus, mokė nepykti ant dievulio, mokė jį mylėti, tikėti, ir prašyti atleidimo... Vidas dažnai aplanko sesers kapelį, kuris yra labai mažas, atneša lauko gėlių ir kalbasi su ja. Kartais jam atrodo, kad jos nei nebuvo, bet užrašas ant antkapio byloja karčią lemtį... Gailisi, kad likimo pirštas taip skaudžiai jų šeimą nubaudė. Pamena, kaip būdamas Armijoje, laukė laiškų iš savo senos motinos ir kokia neapsakoma šiluma ir nematomas rūpestis jį apgaubdavo skaitant motulės laiškutį. Visada dėkodavo dievui, kad jos dar nepasiėmė, prašydavo melsdamasis kad tik ji būtų sveika... Rašė savo motinai beveik kiekvieną dieną ir būdavo laimingas gaudamas jos laiškutį...
Jau diena įpusėjo. Prieš jo akis vis labiau pažįstamos vietos. Vidas nebenori nieko mąstyti, jam skauda galvą, jaučiasi labai pavargęs. Bet kaip atsikratyti minčių tokią minutę? Jis neramiai žiūri per vagono langą. Oras  puikus. Atrodo, kad gimtinė jo laukia ir tyčia pasiuntė tokį puikų orą. Tikras pavasaris. Saulė aukštai. Šilta, šviesu ir medžiai nebeatrodo tokie svetimi, rūstūs ir pikti. Jie siūbuoja savo plačiomis šakomis su sprogstančiais pumpurais ir linki gero kelio, geros kloties, ir vis ošia, vis šnypščia... Kažin, ką jie sako? Kaip gaila kad nemokam jų kalbos.. Be abejo daug įdomaus mums papasakotų...
Šitaip sėdėdamas ir pindamas svajonių vainiką, jautė kad artėja ši lemtinga minutė, kai jo kelionė baigsis. Štai ir vėl tiltas... Tik prie šios senos upės prabėgo Vido vaikystė ir jaunystė, Audros ir jo laimingos dienos iki šio skaudaus išsiskyrimo. Jis negali įsivaizduoti kad jie vėl bus kartu. Ir vėl Vidas pajuto Audrą šalia, jos plaukų paslaptingą, bet jau pažįstamą kvapą... Vėl tos akys... juokas... Štai ir gimtas kaimas, traukinių stotis. Jo širdis daužosi krūtinėje, kažko nerimsta. O jei ji neatėjo pasitikti? Jei Audra jį visai pamiršo? Jei nebemyli? Jei turi kitą vaikiną? Bet ne... negali to būti! Dar nesustojus  traukiniui, Vidas skuba prie vagono durų. Traukinys sušnypsčia, sustoja. Vidas išlipo, dairosi. Prie jo artėja daili, jauna mergina. Ji sustoja ir abu stovi vienas priešais kitą. Abu tyli. Jos žaviais skruostais tyliai rieda ilgesio ašara. Juos skiria dveji metai. Kaip ji pasikeitė…Vidas žiūri į ją ir galvoja: nejaugi galima šitaip pasikeisti per dvejus metus? Dabar ji tikra mergina! Ji suaugusi ir subrendusi. Tie patys šviesūs plaukai draikosi vėjyje, slėpdami pasalūnes ašaras, kurios skruostais rieda nesustodamos.. Abu nežinia kiek laiko stovėjo taip žiūrėdami vienas į kitą. Staiga, tarsi atbudę iš savo svajonių ir prisiminimų, užplūdusių minčių ir jausmų, puola vienas kitam į glėbį... Jie abu laimingi. Vėl kartu. Niekada daugiau nebepaliks Vidas savo merginos taip ilgai, niekada neleis jos skruostais riedėti ašarom...
Saulė jau buvo arti laidos. Greit pasirodys tamsos šešėliai... Kaip gera būti namuose... Kaip gera jausti namų šilumą...