Dedikacija įniršiui

Pro akis lėkdami, stuksendami į nugarą aštriais durklais,
kur nejauti beveik, kol nežinai apie jų buvimą,
pajusi vienintelį, kai trinsis į nugarą tavo,
linguodamas, odiniu maišu išgrauždamas bedugnę tavo malonėje,
nekviestoje jo akyse.
Įsivaizdavime. Nelauktoje.
Tu pamirši.
Kol lapas, krisdamas paskutinis nuo šalto drebančio rudens medžio,
orą rėždamas nukirstų tavo galvą.
Kūną paliktų stovėti:
kad būtų, į ką trintis.
O kaip čia be tavęs? Tu pagrindinis svečias,
scenos uždanga ir aplodismentų sugertis. Paradoksas.
Ji neatlaisvinama, kai visi stūkso tavin. Be erdvės,
dekoratyviai paruoštos egzekucijai.
Jis kirstų.
Kaip pjautuvas pakirstų tavo pasaulio
besiformuojančius sparnus,
iš kaklo dygstančius į šių stiklinių sienų ribas,
kur žodžiais į ateitį veda žodingą.
Bet praskrido.
Orą praskrodęs. Nežinia. Gal stiklas kaltas,
kvarcu tinkuota plokštuma sustabdė
vienintelį gležną prisilietimą,
malonumą iš preteksto,
pirmąją pramogą atmerktų akių nematomos
tolumos taškų nuobodoje.
Prarasti save ir atnešti praradimą to nelaukiantiems.
Man bus lengva, kol to nesuvoksiu,
nors ir kentėsiu, o sienos staugsmo neatlieps,
nors ir kentėsiu, o jos nė neišleis.
Kai kava Jūsų, tamsta, išgaruos, rankose
puodelius su meilės sąvokom, širdį liečiančiom,
palikite.
Užsidėkite vestuvinę suknelę,
pagarbindama savo nuogą kūną, kol įvardis šis
tiks prie Jūsų sąžinės ir Jums,
kad lūpų ir jo sąlytis priglustų prie veidų,
praradusių kelius, kur tiesiai veiduos spindi.
Tu to nejausi,
tu nebelaikai.
Skruoste jau vakar tirpo judesys,
godžiai paskendęs nuo mylimojo tartų žodžių.
Pykčio artume,
išgelbėk mano žodžius, kad evakuoti nereikėtų.
Kada? Kai evakuos mane iš švelnumų prarajos, leliumai.
Ir volungės suoks apie sunaikintą galimybę
baltus marškinius su rankovėm palaidom nusivilkt naktim
baltom.
Kada? Kai pirštus sugrauš tušinys, pakeitęs
gestų improvizaciją.
Kai graušiu juos, išalkęs aistros naivumui,
prarastam jos vestuvių paskutiniam gurkšny nakties gūdumoj.
Kada? Kai nusvirs tavo nuovargio kamuojama galva,
akinius nustumdama,
vyzdžius išblukindama,
nuo šauksmo akis suskaldydama,
kad ant sėdynės meilėkūriai džiaugtųsi, perlus
atradę vakarais.
Parduodu savo kūną, kad beliktų drebulys,
audrinąs mano vibracijas,
sielą skatinąs išsieikvot iki tuštybės,
kur Sartras tuščiais laukais keliavo, o Bataille –
tuštuma pačia.
Kur Galilėjus vaikų ieškojo,
kur Kopernikas juo nebebuvo.
Kur sakiniai prasmės ieškojo, mylimi norėdami būti,
kur raidžių taip ir nebeliko.
Mano drebančioje rankoje, pirštuose,
suvilgytuose skausmingos šalčio rasos,
ji paliko savo namus.