Draugui

Norėčiau mokėti rašyti kaip tu
Rodos prisirinkčiau galybę žodžių
O tada jau pilnomis rieškučiomis
Pasileisčiau pirmyn prie krūtinės
Tvirtai spausdamas rankas
Kad neišbyrėtų raidės,
kableliai, sakiniai ir nutylėjimai
netyčia

Tylėti tu moki, žinau
Kai įsmigęs žvilgsnis, tiesiai
į tirštą mūsų veidus jungiantį rūką,
kylantį iš cigarečių dūmų kamuolių ir
čia pat dingstančių į naktį per pravirą langą
Ir ilgai šitaip, veidu į veidą
- Nuodinga šita tyla, tiesa?

Bet atrodo dažnai šitaip
Kai stiklo dugno įsikibę drumzlini lašai
sugeria visus taškus, kablelius ir visas
nosines ant į, palikdami tik
pro sukąstus dantis iš girtų burnų
besiveržiančias neištartų žodžių virtines