Liūdesio g. 9

Vienatvė. Ji neišvengiama. Vakar, jau po vidurnakčio, skambant trankiai muzikai, trokšte troškome jos, tos vienintelės Didybės, o šiandien siela maldauja būti pripažinta tarp kitų ir mėgautis dėmesiu. Todėl suprantame, jog žmogus klaidžioja tarp dviejų tiesų – abiejų vien tik jam tinkančių. Nėra vienos tiesos. Apskritai nėra tiesos, yra tik noras ir pasirinkimas, o noras, pasirinkimas ir idėja priklauso nuo poreikių ir minčių. Todėl ar drįsčiau teigti, jog gyvename veltui – vien tam, kad kitądien pasirinktume kažką geresnio, o vėliau vėl grįžtume ten pat, nuo ko pradėjome? Ar drįsčiau teigti, jog neslopinamasis gyvenimo svyravimas „laimė–liūdesys“ yra bereikšmis? Štai ir atsiskleidžia sielos unikalumas. Svyravimas niekada nesustoja, jis vienodas ir beveik nekintantis – energija išlieka pastovi, bet protas, jausmai ir minčių galia, pasirodo, yra reiškinys, neapibūdinamas jokiu mums žinomu matu. Tai sunkiai suvokiama – energija nesusijusi su mūsų jausmais – kitaip tas svyravimas sektų, blėstų arba stiprėtų, bet jis visada vienodas. Beveik vienodas. Koks nors praeivis, pasitaikęs mūsų gyvenime, jei iš viso pastebi tokį svyravimą, įstengia tik susipažinti su juo, bet kaip nors pakeisti nesugeba. Kita vertus, žmogaus bandymas įvykdyti perversmą, atrodo, didžiausią žygį ar net revoliuciją visada tampa savitai žavus ir unikalus, nes iš anksto aišku, jog tai ir liks tik bandymas. Bandymas, kuris atliekamas tam, kad dar kartą įsitikintume, jog hipotezė pasitvirtino, ir rezultatas yra svyruojančios matematinės švytuoklės rutuliuko nušlifavimas, bet jokių vidinių pokyčių, kurių mums taip reikėjo ir kurių patys nenutuokdami taip tikėjomės.
– Benai, – mano kaktą palietė švelni ir šilumos kupina ranka. – Kelkis. Ar karščiuoji?
Pagalvojau, kaip trumpai truko miegas, bet jaučiausi išsimiegojęs.
– Ne, mama, tai tiesiog dar vienas devynių minučių sapnas, kurį sapnavau vos pabudęs ir vėl užmigęs. Prakaitas ir karštis praeis. Matai, juk šviečia Saulė, o tai svarbiausia. Šiandien bus mano laimingiausia diena, – atsakiau dar vos atmerkęs akis, stengdamasis iš visų jėgų sukilusį motinos rūpestį nuspalvinti šviesesne ir ramesne spalva.
Staiga jos gražų veidą papuošė šypsena ir nuostaba mano nepaprastu optimizmu ir tikėjimu vienu ar kitu šviesos spindulėliu, sklindančiu pro žaliuzių plyšelį kiekvieną kovo rytą – tuo, kas teikia man tikrosios laimės. Ji pabučiavo mane, paliko dubenėlį, iš kurio sklido man labai gerai pažįstamas grikių kvapas, ir išėjo. Pasigirdo durų rakinimas.
Vėl vienas, daugiau nieko – tik aš, dubenėlis, grikiai, mano mintys ir jų kuriami siekiai. Galbūt jie suteiktų man daugiau jėgų? Bet būtina nenorėti per daug. Nė nebučiau pagalvojęs, jog atsisakęs bent lašelio to, ką turiu, tapčiau daug pranašesnis ir laimingesnis, nei buvau iki šiol, kol tai iš tikrųjų neįvyko. Dar kuriam laikui užsimerkiau, bet prisiminiau, kad motinos darbo neįvertinti nevalia – negalėjau leisti grikiams atšalti. Visiškai atsibudau, jaučiausi gyvybingas, šypsojausi, dar gulėdamas šiltame patale pradėjau valgyti. Žinojau, kad virtuvėje laukė arbata su dviem arba trim sumuštiniais. Baigęs valgyti, pasiėmiau beveik tuščią dubenėlį ir pamačiau, jog mano spėjimas pasitvirtino:
– Vis dėlto trys sumuštiniai, – šypsausi ir linguoju galva.
Labiausiai pavasariai man patinka tuo, kad dar prieš septynias išėjęs laukan pamatau šviesą, o ne tamsą, kaip įprasta gruodį. Džiaugiuosi ir saulėtekiu, kuris pavasariais toks vėlyvas, bet kartu ir toks gražus. Taip gera matyti spalvų koloritą – rožinės, mėlynos, geltonos spalvos atspalviai ir jais papuošti keistų formų milijonas debesų nukloja visą padangę ir leidžia veide atsirasti šypsenai. Šis žvilgsnis viršun būtinas kiekvienam žmogui. Svarbiausia nenuleisti nosies pernelyg greitai, reikia stebėti ir pastebėti tai, kas vaizduojama, kas sukurta žmogui, o ne paprasčiausiai tam, kad būtų sukurta. Niekas neturi likti abejingas gamtai – ar esame matę kažką unikalesnio nei jos kiekvieną dieną krečiamos išdaigos ir stebuklai? Ieškome prasmės, bet nesuprantame, kad ji visai šalia, čia pat, stengiamės įžvelgti kažką rimto, tauraus, kupino harmonijos, bet nematome paprastesnių reiškinių – negirdime, tiksliau, neklausome lietaus skambesio, neįsiklausome į vėjo gūsius. Atrodo, gamta stengiasi mums tiek daug pasakyti, ji kalba kiekvieną dieną, bet mes net nebandome klausytis jos. O, pasirodo, ji tokia kantri, diena-naktis, ji vis tiek stengiasi ir niekada nenuleidžia rankų, tikisi, kad atsiras bent vienas, kuris įvertins jos sunkų darbą. Taip ir paskendau savo mintyse, kol galiausiai pamačiau, jog keturiasdešimt šeštasis beveik pasiekė Pašilaičių stotelę.
– Ir vėl vėluoja, – sukuždėjau. Bet džiaugsmas, kad tiek daug supratau per kelias minutes, nustelbė pykčio lašelį.
Dar vienas gaivus oro gurkšnis, atsivėrė durys ir įlipau į autobusą. Kaip ir kiekvieną rytą, traukiau į mokyklą. Tie patys žmonių veidai skatino pripažinti, jog diena nesiskirs nuo kitų, tačiau tos dienos įvykiai, atrodo, visiškai pakeitė mano gyvenimą, o monotoniška ir įprasta veidų visuma buvo tik apgaulė.
Labai gerai prisimenu, stovėjau prieš pat vairuotojo kabiną, nebuvo nė vienos laisvos vietos, todėl teko laikytis už turėklo. Važiavau, pavyko visiškai apie nieką negalvoti, tiesiog žiūrėjau pro dešiniosios pusės langą. Po kelių minučių ūmai pasižiūrėjau į vairuotojo veidrodėlį ir sustingau. Pamačiau kažką keisto, iki šiol nematyto, nepatirto. Tai buvo veidas. Paprasčiausias, raukšlėmis nusėtas, vidutinio amžiaus veidas. Tačiau šiame veide man pavyko įžvelgti tai, kas nedavė ramybės – jame buvo matyti didžiulis liūdesys – toks, kokio dar nebuvau regėjęs. Liūdesys, kurį vairuotojas bandė nuslėpti. Nesupratau kaip, bet tai mane labai stipriai paveikė, pamaniau, jog dar tokio skausmo nė įsivaizdavęs nebuvau – jis buvo natūralus, tikras. Visą kelią mane persekiojo mintys ir klausimai, kodėl jis toks liūdnas. Atrodė, jog jis nepaprastai pavargęs, galbūt nuo savo darbo arba nuo minčių, kurios jį slėgė viso maršruto metu. Vairuotojas lyg troško ramybės, laisvės, bet dėl to didžiulio liūdesio tikriausiai net neįsivaizdavo, kaip atrodo laimė ir kas tai iš viso yra.
Pasistengiau nebegalvoti apie vairuotoją, tačiau nepajėgiau. Nesupratau, kodėl nepažįstamas žmogus, su kuriuo net nebendravau, taip paveikė mane. Išlipau iš autobuso ir ėjau plačiu asfaltuotu šaligatviu. Paskendęs nežinioje, net nejutau, jog pėdinau asfaltu. Staiga koja kliudė akmenį ir nukritau. Atrodė, jog visą laiką krentu – šis jausmas neišblėso net kūnui palietus siaubingai šaltą asfaltą. Tai buvo lyg tam tikras nesvarumo jausmas – jutau, kad kūnas jau ant žemės, bet kažkas visą laiką krito į nežinią. Visą laiką kritau, kol galop tamsą akyse pakeitė lakstantys ir sproginėjantys burbuliukai, o juos – balta šviesa. Pabandžiau pakelti ranką ir pamačiau ją priešais save. Sugebėjau matyti savo kūną, bet visur aplinkui buvo balta. Iš lėto žengiau kelis žingsnius ir neapsakomai garsiai išgirdau kiekvieną trepsėjimą. Atsisėdau, išsiėmiau iš kuprinės vandens buteliuką ir gurkštelėjau tris gurkšnius. Širdis alsavo iš baimės. Nusivaliau prakaitą ir tuo pat metu išgirdau variklio garsą. Balta šviesa prieš pat mano akis virto gerai pažįstamo autobuso vidumi – to pat autobuso, kuriuo ką tik važiavau.
– Keturiasdešimt šeštas, – pažiūrėjau į lentelę su užrašu ir mintyse sau nedrąsiai, baimindamasis tolesnių įvykių, pasakiau.
Autobusas važiavo atgal ir nė nesiruošė sustoti stotelėse. Priėjau prie vairuotojo kabinos ir pamačiau tą patį vairuotoją liūdnu veidu. Jis tik atliko savo pareigą ir visai nereagavo į mano prašymus pagaliau atidaryti autobuso duris. Vairuotojas žiūrėjo tiesiai ir nekreipė į mane dėmesio. Pajutęs didžiulį emocinį išsekimą, nukritau ant sėdimosios vietos. Nusprendžiau susitaikyti su visais šiais keistais įvykiais ir laukiau, kol autobusas pasieks Pašilaičius.
Išgirdau: „Automobiliai. Kita stotelė – Pašilaičiai. “ Nors autobusas nesustojo ir čia, tikėjausi, jog vairuotojas pagaliau mane pamatys ir atidarys dureles. Atsistojau ir priėjau prie jų, kai staiga maršruto tiesiojoje autobusas pradėjo lėkti kaip pamišęs. Greitis vis didėjo, o vairuotojas ir toliau buvo nutaisęs savo rimtą veidą, susimąstęs ir nė menkiausiai nesusirūpinęs mano likimu. Praleidome posūkį, transporto priemonė skriejo tiesiai. Supratęs, jog tas nevilties apimtas individas kažką sumanė, drebančiomis rankomis bandžiau išdaužti stiklą. Nepavyko. Išvydau plaktuką ir apimtas trumpos euforijos greitai čiupau jį. Buvau jau beveik pasiekęs tikslą, kai staiga tragiškas susidūrimas su priešais važiavusiu sunkvežimiu išspjovė mane į išorę.
Nukritau ant minkštos žemės, labai skaudėjo kaklą, bet stebėjausi, jog likau sveikas ir beveik nesužeistas. Apsisukau ir nusprendžiau eiti namo visiškai nesijaudindamas dėl šio įvykio. Apatiškas ir nė pats savęs nesuprasdamas ėjau namo. Buvau nepaprastai supykęs, tačiau apie nieką negalvojau, man net nerūpėjo, kodėl jaučiau tokią didžiulę neapykantą ir kam ji buvo skirta. Tiesiog ėjau. Šimtas metrų, ir tik tada pastebėjau, jog aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus.
– Pirmadienis, o jūsų visų nė nematyti, – sumurmėjau. – Jums niekas nerūpi – nei kad avarija įvyko, nei kad sužaloti ar net mirę žmonės.
Tik tada supratau, jog pats išėjau iš avarijos vietos lyg niekur nieko. Eidamas pamačiau trijų suolelių, esančių Liūdesio g. 9, sankirtoje sėdinčią mergaitę. Gal ir nebūčiau jos pastebėjęs, jei ne tuštuma lauke. Mergaitė buvo nusisukusi, mačiau tik jos nugarą ir vėjo draikomus tamsiai rudus plaukus, kurie man priminė kažką svarbaus, bet net nesugebėjau pasistengti prisiminti ką. Susidomėjau, buvau beveik įsitikinęs, kad pažįstu ją, todėl nusprendžiau prieiti ir pasisveikinti. Paliečiau jos petį ir draugiškai tariau: „Labas. “ Ji net neatsisuko, bet nepasidaviau ir apėjau trikampį vien tam, kad bent pamatyčiau ją. Artindamasis prie jos, išvydau mergaitės lūžusią koją.
– Juk tai Jus..., – pakėlęs akis pamačiau neįtikėtiną vaizdą ir suakmenėjau.
Ji neturėjo veido. Buvo tik kūnas, bet veido nesimatė. Papurčiau galvą ir supratau, jog tai ne mano vaizduotės vaisius ir ne baisios tragedijos pasekmė, o gryniausia tiesa. Išsigandęs šio kraupaus reginio, šoktelėjau atgal. Pakilęs smarkus dulkių debesis pripūtė į akis smėlio, užsimerkiau. Nieko nematydamas, stengiausi atsitraukti kuo toliau nuo keisto padaro.
Išsivalęs akis, supratau, jog esu pažįstamoje erdvioje patalpoje, prie stalo, aplink kurį sėdėjo Armandas, Greta, Mindaugas ir dar keli matyti, bet nepažįstami veidai. Visi laikė po šešias kortas mėlynai išraižytais ornamentais. Jas turėjau ir aš. Pasižiūrėjau – turėjau tris devynetus – pikų, kryžių ir širdžių, taip pat širdžių damą ir karalių bei kryžių tūzą. Neturėjau tik būgnų. Staiga išgirdau balsą:
– Tavo eilė, – pasakė Greta.
Sutrikau.
– O ką mes žaidžiame? – nedrąsiai paklausiau.
Pasigirdo pusgarsis juokas, o Greta šyptelėjo.
– Vėl tu svajoji, – tarė.
Apsižvalgiau. Pamačiau ant stalo vieną atverstą ir ant jos kelias užverstas kortas. Supratau, jog žaidžiame „Melagį“.
– Aaaaaaaaaa, – apsimesdamas nudžiugau. – Melagis... Taip ir reikėjo sakyti...
Nenorėjau rizikuoti, o ir kryžių turėjau dvi kortas, todėl „nemelavau“. Tvarkingai padėjau kortą, ir ratas sukosi toliau laikrodžio rodyklės kryptimi. Vis dar nesuprasdamas visos šios sumaišties, nusprendžiau žaisti ir laukti tolesnės dienos „žaidimo“ sekos. Armando eilė. Jis metė kortą, ir tarytum išgirdau melą – tai buvo neužtikrintas garsas, kuris man atrodė įtartinas. Jam nespėjus patraukti rankos, čiupau ją ir išvydau Armando veide šypseną. Nė neatvertęs kortos, jis pasiėmė visą krūvelę sau.
– Ir vėl. Iš kur tu žinai? – įtartinai paklausė.
– Jis mato priešininkų kortas, – tarė kitas, kurio nepažinojau.
Tylėjau. Žaidėme toliau. Vėl tas pats ratas, vėl kryžiai. Šįkart niekas „nemelavo“. Antras ratas – vėl ramu. Trečias – Armandas padėjo kortą, o po jo – Mindaugas. Keista įtampa. Tas garsas pasirodė man pažįstamas, prieš kelias akimirkas girdėjau lygiai tą patį neužtikrintą prisilietimą prie kortų maišalynės.
– Stop. Luktelk, pasiimk atgal, – tariau Mindaugui.
Jis linktelėjo ir atsiėmė kortą. Atverčiau priešpaskutinę – širdžių valetas. Atrodo, Armandas norėjo keisti savo žaidimo taktiką, bet neišdrįso. Jis nė nebandė susitaikyti su tuo, kad pagaudavau jį nusikaltimo vietoje. Šyptelėjau ir žaidėme toliau. Gretos eilė, o tada – mano pražūtingas ėjimas. Dabar galėjau pasirinkti – arba atversti Gretos kortą, arba meluoti pats, kadangi neturėjau kryžių. Buvau įsitikinęs, jog Greta nemelavo, jos kortos niekada neskleidė keistojo garso. Pasistengiau ilgai nemąstyti, kad nekiltų įtarimas. Tikėjausi, jog širdžių dama manęs nenuvils, todėl ją ir įvėliau į šį sąmokslą. Atrodo, visą laiką manęs tykojęs Armandas tai suprato, ir teko pasiimti visą krūvą kortų. Staiga visi žvilgsniai nukrypo į mane, ir lyg išgirdau jų mintyse dominuojančią vienintelę mintį: „Pralaimėjimas. “ Susipažinau su savo naujomis kortomis, tačiau niekas toliau nežaidė, visi tarsi sustingę žiūrėjo į mane. Iš viršaus pabiro kortos, milijonai kortų – visos jos buvo širdžių damos. Stengiausi bėgti, pasprukti iš to pastato, bet negalėjau. Girdėjau garsų juoką, kuris sukėlė galvos skausmą, ir jutau neapsakomą išgąstį bei savotišką pyktį. Kortų lietus kiekvieną akimirką vis stiprėjo, kol galiausiai parklupdė mane ant kelių ir visiškai palaužė.
Praradau sąmonę. Vėl tamsa ir tie spalvoti ir sproginėjantys burbuliukai, kuriuos greitai pakeitė ryški šviesa, akyse. Pasigirdo mygtuko nuspaudimas, ir šviesa dingo. Kažkoks didis balsas kreipėsi į mane net nelaukdamas atsakymo – jis buvo labai žemas, nenuspėjamas, skleidė aidą, tačiau spinduliavo ramumą, leido pasitikėti juo.
– Benai, – išgirdau. – Ar kada nors pagalvojai apie tai, ką turi? Ar kada nors bent akimirką pagalvojai ne tik apie save, bet ir apie savo draugus, artimuosius? Ar matei tą mažą nekaltą padarėlį lūžusia koja, be veido? Gali neatsakyti, aš visa tai žinau. Juk aš ir esu šio Teatro karalius. Ar bent pagalvojai apie mergaitės kančią? Ar bent supratai, kodėl prie keturkampio stalo vyravo liūdna Gretos šypsena? Ar bent numanai, kodėl vairuotojas buvo toks liūdnas, kol galiausiai neiškeliavo iš šio pasaulio? Tu tik stengeisi nuvyti šias mintis šalin. O kas, jei ne tu, rūpinsis visa šia kasdienybe ir kurs ją gražesnę? Tu nuvylei mane, Benai. Netark nė žodžio, nesiteisink. Prisimink tik viena – tą dieną vasarą, kai pagaliau išvydai, kokios ryškios yra spalvos. Tu pats puikiai žinai, kodėl tai įvyko. Jau tada bandžiau tave išmokyti to, kas svarbiausia – džiaugtis tuo, ką turi, niekada nepamiršti ir rūpintis kitais. Dabar pasižiūrėk į kairę, – išvydau save. – Ar atpažįsti? Tai tu, guli, kraujuoji, šalia tavęs tiek daug žmonių, nors tu dėl jų gerbūvio nieko nepadarei, nė piršto nepajudinai. O jie visi bando tau padėti. Bet aš leisiu tau grįžti. Grįžti ten, kur tu vėl gyvensi savo įprastą gyvenimą. Tu nepamirši šių žodžių, o tai svarbiausia. Tu esi žmogus, todėl pats gali pasirinkti savo tolimesnį gyvenimo kelią. Tu laisvas.
Sulig tais žodžiais vėl pajutau nežinią ir kritau. Kritau ir išvydau devynis gyvybės kupinus vaizdus, iš kurių atmintyje išliko tik keli. Viso neilgo kritimo metu regėjau save ir daugelį pažįstamų žmonių. Atėjau pas motiną, apkabinau ją ir tariau: „Aš tave labai myliu. Daugiau nieko gyvenime taip nemylėjau. “ Buvau puikiai įsitikinęs savo žodžiais. Žinojimas, man atrodantis toks nepaprastas ir patrauklus, nupiešė kitokį paveikslą, nei tikėjausi. Kiekviena ašara, palietusi gilią balą ir dar kartą privertusi ją tekštelėti po šio apkabinimo, sukūrė didžiulės jėgos, peraugusios į skausmą, jausmą. Mačiau mergaitę, ji jau turėjo veidą, šypsojosi, jos plaukus ir vėl draikė šiltas pavasario vėjas, ji žiūrėjo tiesiai man į akis ir nieko nesakė. Mačiau Gretą, jos šypseną, jaučiau šilumą ir pasitikėjimą. Vairuotojas, jis vėl buvo savo vietoje ir vežė pilną žmonių autobusą iš Pašilaičių stotelės. Bet juk kelionė yra laikinas dalykas. Kas mums leis grįžti, jei nuspręsime į ją leistis? Ir kokios mintys užplūs, jei iš viso norėsime grįžti? Kas įvyks, jei staiga prisiminsime dienos šviesą ir rytus su grikių kvapu ir dar vienu spėjimu, jog ant stalo guli trys, o ne du sumuštiniai, arba pro akis pralėks pastangų virtinė ir neatsakyti klausimai? Vėjo gūsiai užpildys ausis ir netikėtai prašvilps. Bet visa tai prieštarauja džiaugsmui, jog šiandien esi sveikas, gali džiaugtis ryškiomis spalvomis, ir tikėjimuisi, kad išvysi kažką nepaprasto, galbūt, bet kam atrodančio banaliai, bet stengiesi įrodyti sau, jog nieko nėra atsitiktino. Yra tik reiškiniai, tačiau niekas nemokė, jog reikia juos suprasti. Bet gal tiesiog pabandysiu? O jei nepavyks? O jei ir nepavyks, yra kažkas Aukštesnio, kas priverčia mane pajusti, jog kiekvienas garsas yra gražus, nes jis yra gimęs ir toks vienintelis, jo neatitinka nė vienas kitas garsas. Būti ir tik būti – tai svarbiausia. Visi vaizdai praūžė pro akis akimirksniu, laikrodžio rodyklė pasisuko kairėn. Atrodė, tarsi įvyko pusė svyravimo, o dabar švytuoklė ruošėsi grįžti atgal, į pradinę padėtį. Ir štai, guliu sužeistas, dar neatsimerkęs, bet girdžiu šūksnius:
– Sužeistas žmogus! Kas nors paskambinkite greitajai!
Guliu ir mėgaujuosi ramuma, jog niekur nereikia skubėti. Pasuku galvą, paslapčia pramerkiu vieną akį ir matau batus, žmonių kojas, daugiau nieko. O aš tik galvoju, kaip gera, kad guliu ant žemės, kad nebekrentu, o puikiai kontroliuoju savo kūną, nors beveik negaliu pajudėti. Jaučiu nepaprastą palaimą ir atrodo, jog ši diena, kovo devintoji, skirta būtent man. Nematau žmonių veidų, o tai yra nuostabiausia. Svarbu, kad būtų kuo mažiau žodžių ir spėjimų, ar tie veidai meluoja, ar ne. Jei jau turiu tokią progą, atsipalaiduoju ir trumpam užmiegu. Kažkas buvo paguldęs mane ant žolės, todėl jaučiausi labai maloniai. Užmigau, bet žinau – rytoj atsibusiu ir vėl matysiu šviesos spindulėlį, sklindantį pro žaliuzes, ir džiaugsiuosi dar viena grikių porcija.