Ir paprašęs tu tik vieno patarimo,
Užsirišęs skudurais akis,
Tu pabėgai nuo to žvėriško likimo,
Lyg provincijose merdintis pirklys.
Išmatavęs savo noro galią,
Tu pabėgai iš tų tunelių piktų;
Ir paklausei savo draugą seną,
Apie kėslus raganos vaikų.
Žvakė dega, dega, dega,
Kaip tirpsti tu vandeny.
Bet tik pasaką tą seną,
seka tau begėdiškai ausin.


Alkupenas




