sesė

jaučiuosi lyg vogtum mane
lyg sieloj išdurtum po skylę,
kol pasauliui liksiu tik tuštuma.
taip - aš slepiuos,
ir pabėgu kartu su liūdesiu,
o turėčiau pamest savo tylą,
ir visi tavo burtai sudužtų lyg veidrodis,
išgąsdinęs atvaizdo esmę jame.
deja - tyla manimi pavirto,
todėl noriu nuskrist
į seną varpų ir bažnyčių miestą,
miegantį tam, kad gyvenčiau aš
ir galėčiau tylėt jo sapne.