Sąmoningumo stoka ir kiti efektyvūs analgetikai

O, veltkleidy žavingas, iš aruodo
Slaptų gerybių savo nešvaistyk.
Ką tau, laisvam, gamta laisvoji duoda,
Tai duoda ji skolon tik vienąsyk.

Šykštuoli mielas, kam tau brangenybės,
Kurias turėtum perduoti kitam?
Kaip atkakliai laikais tu įsikibęs
Į lobį neaprėpiamą, bet kam?

<... >

Viljamas Šekspyras, IV-asis sonetas


Ir ko, vis dėlto, vertos gražios akys, įžvelgiančios tik savo pačių nuostabumą? Kvailų žmonių, tikinčių iliuzija ir, pamirštančių tiesą, jog visų misterijų dalis yra apgaulė?

Kiekvienas magas, pritraukia žiūrovų dėmesį, paslėpdamas neįtikėtinuose reiškiniuose melą. Taip pat jis niekada neišduoda savo apgavystės teorijos, nebent toks sabotažas kvepia didele nauda.

Iš tikrųjų magų ateitis turi ryškią perspektyvą. Kadangi iliuzijos – naivių žmonių gyvenimo pamatai, stebukladarių paslaugos visuomet tampa paklausiomis.

Gražios, pačios už save kalbančios akys, rodos, nei pridėsi, nei atimsi – tobulos. Tai misterija, su kuria sumanus „magas“ ne kartą eksperimentavo ir taip atsirinko pačius efektyviausius spekuliacijos būdus. Daug žadančius žodžius, jis žarstė tūkstančiams žmonių, o galbūt juos rimtai priimiau tik aš?

Kalbu ne apie Deividą Koperfildą, bet apie prigimtinius sielos „magus“, prilygstančius penketą metų nešiotų batų padams... arba duonai, kurią baisu vagyti, nes ant reklaminio lipduko parašyta: „Minkyta tūkstančio rankų! “. Ir kas žino, melavo „magas“ žmogui, žmogus žmogui ar „magas“ „magui“ – tai begalinė kombinacija. Neveltui žmogus žmogui -  vilkas, „magas“ sau pačiam ne „magas“, o „magas“ „magui“ velniai žino kas.

Dažnai žavėjausi variniais žmogeliukais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė auksiniais. Dar dažniau patrauklų ir saldžiai apgaulingą taikinį iškeisdavau į dalykus, neturinčius tokio prikaustančio pavidalo. Mano akys ieškodavo kitų gražių akių, o šeštasis pojūtis pasirašydavo taikos sutartį su sveiku protu.

Visą laiką norėjau būti laiminga ir tai – natūrali siekiamybė. Deja, per vėlai supratau, jog laimė yra mūsų pačių statoma pilis ir, iš esmės, laimingais netampame vien todėl, kad į savo komforto zoną įsileidžiame kiekvieną likimo vėjų atpūstą žmogų. Nesvarbu, kad jis gražiai atrodo ir prieš užeidamas nusivalo purvinas kojas – net ir prisirpusi slyva retkarčiais slepia supuvusį kauliuką. Nejaugi aš norėjau apsinuodyti?

Ne kartą variniai žmogeliai su manimi bandė žaisti žaidimą be taisyklių. Jie pamiršo, ką reiškia sąžinė ir, įžiebę misteriją, tapo nugalėtojais. Laimei, pergalė – sąlyginis dalykas. Ką gi iš tiesų gali laimėti „mago“ skleidžiamas melas, nevertas net savo paties kuriamos iliuzijos? Galbūt varinukas net nežinojo, kas yra sąžinė... Galbūt varinukas net nenujautė, jog yra ne toks, kokį mato save veidrodyje ir nežinojo, kad yra ir kitų grožio indikatorių... Tačiau sąmoningumo stoka retkarčiais yra geriausias analgetikas – kuo mažiau supranti, tuo gyvenimas atrodo lengvesnis.