Braidau dabar amžiuje kaip katinas
viena, pati sau ir dėl savęs.
O kojos murzinos jau po kaldra,
ir nėr jėgų iš kur jas prausti.
Protėviai, mielieji, parduokite man savo sielas,
aš maldauju taip, kaip senosios močiutės
maldas kalba prieš altorių. Ar taip tyliai kaip
anas iš sapno kur bangas ant miesto sušlavė
ir matė, kaip išslysta rankos vaiko iš delnų tėvų.
Aš noriu būti jūs, prašau mainykime mes sielomis,
turėti bėdą noriu kitą nei dabar turiu,
kitas mintis turėti ir švarias nubalusias jau kojas.
Turėti ginklą po pagalve ir amžiną budėjimą minty.