Pančiai. Po gimtadienio

Už plačiai praverto lango tamsoje siautėjo svirpliai, kvepėjo saulės skrudinta žole, o aukštame, tamsiu koboltu nuteptame danguje lyg prisegtas švietė mažytis mėnulio griežinėlis.
    Rugpjūčio šiluma paglostė nuogą krūtinę. Jis paliko prie lovos kraštelio šlepetes, klestelėjo aukštielninkas į patalus ir sustingo. Atvertęs galvą stebeilijo į savo miegamojo dangų, kuriame nebuvo nei spalvų, nei žvaigždžių, tik blausi lubų tuštuma. Tai ramino. Namus vėl laikė apgaubusi tyla, net lengvas, vos girdimas žmonos basų kojų tipenimas netoliese atrodė kaip švelnūs nakties žingsniai. Tik galvoje vis tebesiūbavo, ūžė, krykštė ir lyg sename kino ekrane mirgėjo vaizdai: sidabriniai įrankiai ant baltai dengto stalo svetainėje, šventiniai patiekalai porcelianiniuose induose, margi svečių drabužiai, trys žybčiojančios žvakutės, kurių sūnus ilgai neįstengė užpūsti, nuo pagaliuko į delną varvantys ledai, tamsi kavos dėmė ant staltiesės, įvairiaspalvė krūva sudraskyto popieriaus, o šalimais dar didesnis kalnas dovanų, pypsinti mašinytė, gili skylė sienoje, kurią Matijas išdaužė savo naujuoju kastuvėliu, stiklinėje vazoje pamerkta rožė, kurios nusviręs žiedas ant aukšto koto priminė galvą panarinusį paukštį.
    Lieknas siluetas įslinko į kambarį, šmurkštelėjo po antklode ir išsitiesė greta. Be garso. Tik švelnus aromatas šiltai dvelktelėjo jo pusėn. Palaima minkštomis pėdutėmis perbėgo per kojas, pilvą ir vikriai niurktelėjo į krūtinę. Jausmas ėmė plėstis, tvinkti, užpildė visas ertmes. Kūnas sklendė virš lovos, neliesdamas patalo, nejusdamas antklodės, šalimas taip pat lengvai palaimoje kybojo žmona, o už sienos nedideliame kambarėlyje ir sūnus – visas jų nedidelis pasaulėlis, saugiai ir ramiai besimėgaujantis savo jaukia egzistencija. Diena iš dienos, mėnuo iš mėnesio jis vis tarėsi tebevaikštąs po savo naujos šeimos gyvenimo prieangius, bet metai skriejo lyg pašėlę, štai, sūnui suėjo treji, o jis – vis dar svečias; gal derėtų pagaliau žengti į vidų ir pasijusti šeimininku?
    Universitete irgi metai bėgo greičiau, nei jis spėjo dairytis. Prieš pradėdamas prisiklausė postringavimų, esą perspektyviems teisininkams dėstytojauti nedera, tačiau semestrai keitė vienas kitą, studentai atsirasdavo ir vėl dingdavo, jis pats iš perspektyvaus tapo patyrusiu, bet auditorijų palikti neketino. „Ir kas ten tave taip traukia? – pasišaipydavo kolegos. – Patinka mulkinti vaikus? “ Atsakymo jis net sau pačiam neturėjo ir niekada rimtai nemąstė, tiesiog ruošėsi paskaitoms, dėstė, egzaminavo, skaitė studentų darbus – atrodė, kad taip buvo ir bus amžinai.
    – Tai va, matai, kaip viskas, – prašneko šalia gulintintis siluetas.
    Jis instinktyviai grybštelėjo žmoną už rankos, norėjosi sudrausti, išmaldauti, kad ji nešnekėtų, nedrumstų šios jaukios tylos, bet susivaldė.
    – Ar pameni, kaip lygiai prieš trejus metus čia gulėjom ir svarstėm, ar jau laikas į ligoninę gimdyti?
    Balsas buvo kupinas svajingos palaimos.
    – Tikrai taip, – patvirtino jis.
    Ir kaip gi galėjo atsakyti jai kažką kita? Nesvarbu, kur beklaidžiotų mintimis: miškų labirintais, gatvių voratinkliais, po erdvias teismų sales, sausakimšas auditorijas, paskui savo dviejų santuokų prisiminimus – jau spėjo suvokti, kad vienintelis teisingas ir išvaduojantis atsakymas yra tas, kuris, nepalikdamas kitam abejonių, patvirtina priklausomybę. Ar tai melas? „Kada advokatas meluoja? “ – pokštaudavo jie su kolegom. „Kai jo lūpos kruta“, – atsakymas įteisindavo bet kokią jo ištartą neteisybę – tai buvo profesinė paslaptis, ne nusikaltimas.
    Išgirdęs skambutį pašoko ir suspaudė delne telefoną, panašiai kaip žmonos ranką prieš akimirką – tarytum tokiu būdu bet ką būtų galima nutildyti. Tačiau skambutis netilo. Pokalbis buvo vangus – „taip, ne, neaišku“. Ir iš tiesų buvo nelengva suprasti, apie ką šnekama.
    Baigęs vėl paskubom išsitiesė lovoje, norėjosi kuo greičiau paspausti mygtuką ir įjungti tylą. Užmerkęs akis su palengvėjimu atsipūtė.
    – Skambinėja čia naktimis...
    – Mh-aha, tiesa, – pritarė paskubom žmonai.
    – Kažkokie! – Marija vis nesiliovė.
    – Tikrai.
    – Net naktį nebeduoda ramybės.
    – Tas tiesa.
    Kaskart ištaręs atsakymą jis vis iš naujo įsikibdavo į tylą, tikėdamasis, kad ji nebepabėgs, tačiau žmonos klausimai lyg aštrios žirklės negailestingai karpė nakties ramybę į sopančius gabalus. Jis vylėsi, kad pavyks viską surankioti, sulopyti, sujungti į plačią antklodę, kurią išskleidus galima saugiai apkloti jaukią šių namų egzistenciją.
    – Psichai tie tavo klientai.
    Išgirdęs žodžius jis nustūmė į šalį patalą ir atsisėdo.
    – Ne klientai, Marija, – ištarė sunkiai atsikvėpęs. – Čia dėl studentės. Viena magistrantė nualpo šiandien.
    – Tikrai?
    – Tikrai. Kažkokia nesąmonė, – tarstelėjo pats.
    Nebesulaukęs iš žmonos atsakymo, jis vėl išsitiesė ir apsiklojo kojas. Tyla sugrįžo, ėmė augti, plėstis, apglėbė kūną, lovą, pripildė visą kambarį. Pro atvirą langą besibraunantis svirplių griežimas lyg rėmelis saugiai aprėmino tylos paveikslą.
    – Ir ką? – žmonos balsas staiga vėl perkirpo tamsą.
    – Ir ką... – jis skubiai tylą susiuvo.
    – Kas? – dar kartą perkirpo.
    – Ai... – susiuvo.
    – Ar negali pagaliau visko žmoniškai papasakoti?
    Tyla suplyšo į skutus ir nuskriejo. Jis pajuto, kad sulopyti nebepavyks. Pasidavė. Atsisėdęs apglėbė rankomis sulenktus kelius ir įsistebeilijo į grindis, kur juodavo kryžiaus formos šešėlis nuo lango.
    – Ką tau papasakoti? Konsultavau studentę dėl magistro darbo, o ji staiga nukrito. Tiesiog taip...
    – Nukrito? Nualpo? Tikrai? Ir kaip baigėsi? Bet nemirė gi?
    – Ne, išvežė į ligoninę.
    – Išvežė? Reiškia, rimtai? O kas toliau?
    – Neaišku...
    – Ir daugiau nieko nebežinai?
    – Žinau. Ir tai dar didesnė nesąmonė! Atsigavusi ji nepamena nieko kito, tik mano vardą.
    – Vardą? Atsimena tik tavo vardą? – prunkštelėjo. – Negali būti!
    – Bet jie taip sako.
    – Kodėl? O gal ji visai ne apie tave kalba? Nuvažiuok ir išsiaiškink.
    – Būtent to jie ir prašo. Sako, gal viskas išsispręs.
    – Turbūt jie teisūs. Jei žmogus tave atsimena, pamatys, kaip ateini, ir visa kita sugrįš į galvą. Esu girdėjusi, kad taip būna. Manau, turėtum nueiti.
    – Nueisiu, nueisiu, žinoma...
    Užbaigęs pokalbį pažadu, jis atsipūtė ir suspaudė delne žmonos pirštų galiukus. Marija lukterėjo akimirką, tada išlaisvino ranką iš jo delno ir pakilusi ištipeno iš miegamojo. Belaukdamas jos grįžtant jis vėl išsitiesė lovoje. Gulėdamas dar pagalvojo apie studentę, bet mintys tykiai nubangavo į tamsą, nusiteikimas rytoj vykti į ligoninę ir gražiai užbaigti šią istoriją išvadavo, kūnas lengvai ėmė grimzti į patalą. Pagaliau atėjo laikas pasinerti į naktį.
    – Trojau?
    Tai buvo tik negarsus šnabždesys, bet žodis perskrodė tamsą, tarytum jo paties vardas būtų užkeikimas, neleidžiantis nurimti.
    – Dar nesusiruošei? – šį kartą klausimas nuskambėjo garsėliau. – Jau taksi laukia, o tu drybsai, lyg niekur nieko.
    – Ką čia paistai?
    Jis tingiai pakilo iš patalo ir nužvelgė žmoną. Marija stovėjo apsirengusi, apsiavusi ir glėbyje spaudė rankinuką. Tylėjo. Tarytum jis būtų privalėjęs be žodžių išskaityti, kas vyksta jos mintyse.
    – Kas čia per ...?
    – Taigi sutarėm, kad važiuosim į...
    – Ak, ne dabar, – nutraukė ją. – Kur čia lakstysim vidury nakties? Išsimiegosiu ir nueisiu iš ryto.
    – Kaip gali būti šitoks... šitoks beširdis? Žmogus kartoja tavo vardą, o tu...
    – Och, Viešpatie aukščiausias! – sudrebėjo jis nebesusilaikęs. – Ką tu išmanai...
    – Ką aš išmanau?! Išmanau, kad reikia pasirūpinti kitais, ne tik savo bamba ir savo miegu!
    Numetusi ant lovos rankinuką ji pagriebė nuo kėdės atlošo vyro marškinius. Drabužis lengvai plastelėjęs nusileido Trojui į glėbį.
    – Tik jau nusiramink, Marija.
    – Nusiramink?!
    Jis stipriai suspaudė marškinius į gniužulą ir iš padilbų nužvelgė tamsoje garsiai alsuojančią žmonos figūrą. Va, štai taip atrodo jo paties namai: kol stovi prieangyje, jauti saldų, viliojantį kvapą; taip galėtum gyventi ir mėgautis visą gyvenimą, bet ne, pagunda vieną dieną tampa per stipri, todėl sumanai įžengti į svetainę, tačiau nespėji pereiti kambario, kaip iš viso šio gražaus pasaulio telieka šipuliai, ir tada jau nebėra kitos išeities, tik liūdnai iššliaužti lauk. Nieko nuostabaus, tai patyrė jau milijonai pasaulyje, turbūt kitaip nė būti negalėtų.
    – Taip, labai paprasta iš šono žiūrėti ir visus egoistais išvadinti. Kiti nieko nedaro, niekuo nesirūpina, tik aš vienas! Žinai ką, Marija, aš jau buvau nuėjęs – jei ši naujiena bent kiek palengvins tau gyvenimą. Kai ruošėmės šventei, kažkodėl turėjau viską mesti ir išlėkti. Manai, pas klientus, taip? Labai paprastai padarei išvadą – Trojus net per sūnaus gimtadienį laksto pas klientus! Neturėjai noro nei pasidomėti, nei išklausyti, išjuokei mane net prieš svečius.
    Netikėtai tamsą kambaryje perskrodė automobilio žibintai. Šviesos blyksnis nudegino spintą, perbėgo grindimis, palietė žmonos krūtinę, nubangavo sujauktu patalu, nubalino rėmeliais nukabinėtą sieną ir galiausiai dingo palubėje. Tai truko akimirksnį, vos spėjamą protu suvokti, bet žvilgsnis spėjo užfiksuoti nuotraukų veidus ir akis. Iš didžiojo rėmelio į jį žvelgė Marija; tik ne ta, pykčiu virpanti, o kita – laiminga, rami, ta, kurią jis ketino saugoti visą gyvenimą. Ne, juk negali jos prarasti ir nuskandinti savo tikėjimo šitokiuose ginčų sąvartynuose.
    – Bet nieko, nepykstu, Marija, – jis išskėtė marškinius ir apsigaubęs mikliai niurktelėjo į rankoves,  – juk esu daugkart prasikaltęs, ne sykį mano darbai sugadino mums vakarus, savaitgalius, atostogas, – kalbėjo, pamažu sagstydamasis sagas. – O šį kartą nebenorėjau tau galvos kvaršinti ir gadinti šventės. Tiesiog nulėkiau ir padariau, ką reikia.
    – Padarei, ką reikia? – prašneko Marija apstulbusi.
    – Taip, buvau ligoninėje.
    – Tikrai? Ir ką?
    – Nieko. Ta studentė užmigo. Paskambinę įrodinėjo, kad ji negali nurimti, kad visą laiką kartoja mano vardą, kad privalau kuo greičiau atvykti, kad tai svarbu, kad esu vienintelis, galintis ją išgelbėti. O nuvažiavęs randu ją miegančią.
    – Ir išėjai?
    – O kaip tau atrodo, Marija? Juk turėjau grįžti pas jus, į gimtadienį. Ar reikėjo pasilikti ligoninėje prie... prie kažkokios svetimos...
    – Kartais galbūt tai svarbiau?
    – Marija, man šeima svarbiausia, – prisiartinęs pirštų galiukais švelniai palietė jos pusilgius plaukus. – Tu ir Matijas. Visa tai man rūpi labiau nei visa kita.
    – Ai, kam dabar tas teatras? – nukirto žmona atstumdama jo plaštaką.
    Ach, ir vėl tas melas. Darbe jie nuolat meluoja – tai profesija, ne nusikaltimas. Ir namuose galėtų – jam tai nebūtų bėda, jei tik žinotų, ką. Tik šį kartą nežinojo. Nebeištaręs nė žodžio jis pravėrė drabužinę ir grybštelėjo pakabą.
    – Palik tą švarką. Ar nematai, kad tropikai lauke? Gal gi nesušalsi pakeliui.
    Koridoriuje jis įšoko į batus ir prisiartino prie durų. Lauke pasitiko du blyškius mėnulius primenantys taksi automobilio žibintai. Svirpliai pritilę klausėsi variklio burzgimo.
    – Užrakink duris, – tarstelėjo Marija.
    – Gal nevažiuok? Pasilik su Matiju.
    – Nereikia. Mama tuoj ateis. Viskas bus gerai.
    – Kam tiek vargo? Pats vienas galiu.
    – Nebekalbėk. Aš noriu kartu.
    Pravėrę dureles abu įsėdo į automobilį ir paprašė vežti į ligoninę.