Sustabarėjęs medis

Ji tars žodžius,
bet įdomu, smalsu gi,
kur eis jie, savy jėgos sukaupę skrist
į gilumą padangėj ar dugną
šuliny drumstam.
Atlieps šauksmus plastmasės
ir dvejones jaunos širdies,
ką tik gimusios,
nepatyrusios.
Jei bus antropomorfinės. O jei?
Ir sugebėtų parašyt scenarijų
apie gėlių teikimą moterims,
išskirtinėms, anot kažko,
bet ar ne santūrioms?
Atrodytų, operuočiau sąvokom
ir meilę rimuočiau tom pačiom,
kol tik galva neužsikirstų
ties vienu pamirštu,
persmelktu patetikos žodžiu.
O autobusas važiuoja tolyn,
tik keleivių mąžta vis.
Sustabarėjau kaip medis.
Tik ne savo mirtim.
O atgydamas pavasario rūpesčio rimtim
sugniuždytas sniego kąsniais aptapau.
Kol slėgs, kol nenutirps,
pabodę nuo medienos kvapo,
taip tolimo jiems, kad net netikra daros.
Spindėčiau tuomet krištolo mėlynėm,
žiūrint, kaip žiūrėsi
į saulės nutviekstą.
Galima būtų maldą parašyti
šakai kiekvienai.
Norėčiau, regis, kad kas sustotų
akimirkai ar dviem
(kad būtų gera patikėti, jog man štai
skirta ji).
Bet ji žingsniuos maršaritmiu,
parankėn įsikibus, –
ne, tik pirštais apsivijus
ranką jaunojo maestro.
Sulėtintų žingsnelį grakštų,
žingsnį, išmoktą iš kažin ko,
nematęs.
Bene sustoti ruoštųs,
pamačius išsikerojusias šakas,
kur dangų remti siektų,
jei reikėtų.
Kol nesuvoktų, kad
svajonės vis, svajonės tai;
numirus praeitis glaudžias
ant šakų
apverktų.
O realybė spindi tuštuma:
kol išsisunks. Vakuumu ar panašiai.
Paskaus jaunystės širdį,
gelia širdgėla rytojaus,
bet svajonės tad tėra,
svajonės.
Ištiesęs ranką nuves ją tolin.
Ji nueis.
Pentatonikos garsai aidės,
šaknys žemę grauš,
kol skausmingai saulei išsišieps.